Vienas seniausių Lietuvoje išlikusių medinių dvarų kelia klausimą visai Lietuvos visuomenei – ką daryti, kad šis reikšmingas kultūros paveldo objektas būtų išsaugotas. Susidarius dabartinei situacijai natūraliai kyla klausimas – ar reikia laukti paties blogiausio ir kas bus, kai pastatas pradės griūti ir galbūt taps pavojingas?
Veliuonos seniūnija pagal sutartį prižiūri dvaro parką. Jurbarko savivaldybė stebi dvaro būklę ir informaciją perduoda Kultūros paveldo departamento (KPD) Telšių–Tauragės teritoriniam skyriui, o jis sprendimų galėtų imtis tik tada, jei būtų pažeistos vertingosios dvaro savybės.
2008 metais nuosavybę atgavusi dvaro paveldėtoja Olga Vakselytė-Larson lėšų remontui neturi, bet valdžios atstovų pasiūlymais nepasitiki. Dalį dvaro patalpų ji nuomojo Veliuonos krašto muziejui, o Jurbarko savivaldybė mainais prižiūrėjo pastatą. 2016 metais, neatnaujinus sutarties, dvaras liko be priežiūros.
„Jei numosim ranka, tai tas pastatas nugrius per artimiausius penkerius ar dešimt metų“, – sako pilietiški veliuoniškiai, kaip išsigelbėjimo laukdami stebuklo – palankios situacijos ar naujo savininko, kuris padėtų dvarą renovuoti ir pritaikyti visuomenės reikmėms.
Vietos žiniasklaida išsamiau atskleidžia savivaldybės poziciją ir yra kritiškai nusiteikusi savininkės atžvilgiu. „Veliuonos filialas dvare teužėmė apie 30 proc. pastato ploto. Muziejus kaip išmanydamas stengėsi pasirūpinti pastatu, bent jau apsaugoti nuo vandalų, šiukšlių krūvas paliekančio vietinio jaunimo. (…)
Laikui bėgant tapo aišku, kad ne tik muziejaus patalpoms, bet ir visam dvarui reikia ne kosmetinio remonto, o rimtų investicijų. Yrantis pastatas grėsmę kėlė eksponatams, nepatogumų patyrė ir darbuotojai, ir į muziejų atvykstantys lankytojai. (…) Keitėsi valdžios, tačiau niekam nepavyko rasti nė menkiausios galimybės sutvarkyti dvarą. Visi atsimušė į tą patį atsakymą – dvaras turi savininkę“, – 2016 metais rašė „Šviesa“. Tačiau tam pritaria ne visi.
Buvęs O. Vakselytės-Larson atstovas Rimandas Plevokas teigia, kad paveldėtoja Jurbarko savivaldybei suteikė nemažą naudą – teisę naudoti dvaro erdvę muziejaus veiklai, leidimą vykdyti renginius dvaro rūmų viduje ir šalia esančiame parke, bet savivaldybė dėmesio pastato priežiūrai skyrusi nedaug: „Sutartyse numatomas einamasis muziejui naudojamų patalpų remontas natūroje apsiribodavo grindų padažymu, iškultų langų įstiklinimu, eilinį kartą vandalų sulaužytos durų spynos nevykusiu remontu. Per 20 veiklos metų muziejui nepavyko įsirengti savo ekspozicijoms tinkamos apsaugos, galbūt tai ir paskatino įvykusią dalies vertingų eksponatų vagystę. Prasta liko ir elektros instaliacija.“
Susitarti nepavyksta
2017 m. pasirašytame Kultūros paveldo objekto individualiame apsaugos reglamente pažymima, kad Veliuonos dvaro savininkas, valdytojas ar naudotojas privalo „prižiūrėti kultūros paveldo objektą, jo teritoriją, laiku šalinti atsiradusius defektus ir apsaugoti dvarininko namą nuo neigiamo aplinkos poveikio“.
R. Plevokas teigia, kad, atgavusi nuosavybę, O. Vakselytė-Larson paveldėjo ir „sovietinius defektus“ – pagrindinį pastato fasadą darkiusius gremėzdiškus elektros stulpus, elektros įvado spintą, neprižiūrėtas lietaus vandens nuvedimo sistemas ir supuvusią šiaurinės sienos dalį. „Visi šie defektai savininkės lėšomis buvo likviduoti ir tai kainavo brangiai. Vėliau buvo likviduota avarinė rytinio įėjimo kolonų ir mūro būklė, atlikta daugybė paveldosauginių tyrimų. Parke, įvertinus grėsmę prarasti senuosius tulpmedžius, pasodinta tulpmedžių pamaina“, – pasakoja O. Vakselytės-Larson atstovas.
Neturėdama lėšų kapitaliniam pastato remontui O. Vakselytė-Larson kreipėsi pagalbos į vietinę valdžią. Paveldėtoja mano, kad jos dvaru turi rūpintis valstybė, tačiau valdininkai teigia, kad investuoti į privatų objektą jie neturi jokio įstatyminio pagrindo.
R. Plevokas tikina, kad finansavimo galimybių ieškojusi paveldėtoja nuolat atsitrenkdavo į biurokratijos sieną, todėl dauguma reikalų komplikavosi arba tiesiog įstrigo.
Anot Jurbarko rajono savivaldybės Infrastruktūros ir turto skyriaus vyriausiojo specialisto Viktoro Klepikovo, savivaldybės darbas yra padėti kultūros paveldo savininkui rasti finansavimo būdų, laikantis įstatymo numatyto kompensavimo mechanizmo: „Žmogus turi pats įdėti pinigų, paskui valstybė jam juos grąžina.“ V. Klepikovas teigia suprantantis, kad šis svarbus paveldo objektas yra ne tik O. Vakselytės-Larson, bet ir visų bendras reikalas, ir apgailestauja, kad iki šiol susitarti nepavyko.
Veliuonos seniūno Egidijaus Mikštos teigimu, seniūnija rūpinasi dvaru, kiek tik gali, bet atlikti rimtesnių darbų be valdytojo parašo neturi teisės. Kultūros paveldo prašymu Veliuonos bendruomenė sutvarkė skilusį pamatą, aptinkavo, aplopė kiaurus stogus, bet kiekvieną kartą, bandant pereiti prie klausimų apie pastato renovaciją per įgaliotinį ir pradėjus daryti konkrečius žingsnius, O. Vakselytė-Larson pasitraukdavo: „Ji turėdavo įgaliotų asmenų, bet greitai su visais susipykdavo, nes jai atrodė, kad kiti kėsinasi atimti jos dvarą.“
Tą patį tvirtina ir KPD Telšių–Tauragės teritorinio skyriaus vedėjos patarėjas Vidas Narbutas: „Ji buvo atsivežusi žmogų, žadėjo jam suteikti visus įgaliojimus, kad jis galėtų rūpintis dvaru, bet, priėjus prie konkrečių veiksmų, ji to įgaliojimo nesuteikė.“
Telefonu pakalbinta O. Vakselytė-Larson prisipažino bijanti ko nors imtis, nes susidūrusi su daug nesąžiningų žmonių.
Situaciją bandyta spręsti ir ministerijos bei Valstybės paveldo komisijos lygmeniu. Tuometinės Valstybės kultūros paveldo komisijos pirmininkės Gražinos Drėmaitės pastangos rasti bendrą susitarimą taip pat buvo bevaisės. Kadangi savininkė pastato pati prižiūrėti negali, buvo siūloma jį parduoti.
Anot E. Mikštos, galimybė savivaldybei įsigyti dvarą už simbolinę kainą skamba kaip iš fantazijos srities: „Devyneri metai esu seniūnas, visus tuos metus kalbėjom, laiškų prirašiau ir valdžios keitėsi rajone, bet jokios kalbos apie dvaro dovanojimą ar pardavimą už protingą kainą nebuvo. Savininkė už dvarą paprašė 5 mln. eurų.“
Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos (LPDA) prezidentas Gintaras Karosas supranta, kad viskas priklauso nuo savininkės pozicijos, bet pabrėžia, kad labai reikšmingas yra ir savivaldybės entuziazmas ieškoti naujų sprendimų. „Kultūros paveldas svarbus ne tik savininkui. Valstybės saugomas objektas yra pripažintas kaip visuomenės, valstybės vertybė. Sąmoningumo kartais trūksta ne tik iš savininkų, bet ir iš pačių valdininkų, – komentuoja G. Karosas. – Gal per mažai kartų bandyta susisiekti su O. Vakselyte-Larson, gal reikia dar daugiau pastangų.“
LPDA prezidentas pataria užsakyti ekspertų grupę, kad ji įvertintų realią pastato kainą, paprašyti, kad Valstybinė kultūros paveldo komisija surašytų išvadas ir rekomenduotų savivaldybei, kokiu pagrindu ji galėtų pradėti derybas su savininke ar jos dukra: „Gal užtektų sutartimi patvirtinto pažado, kad bus išsaugota šeimos atmintis, įkurtas muziejus su ekspozicija, atskleisiančia tos šeimos nuopelnus kraštui.“
Panašu, jog O. Vakselytei-Larson jos šeimos atmintis tikrai rūpi. Dvaro valdytoja sako pageidavusi dvarą rekonstruoti pagal savo skonį, kad lankytojams būtų galima apžiūrėti ne vien varganą kaimo gyventojų buitį iliustruojančias ekspozicijas, ji norėtų atkurti ir vaikystės prisiminimuose išlikusią raudonąją salę su prabangaus veliūro sienų apmušalais, paveikslais, 18 a. baldais bei pianinu.
E. Mikšta pažymi, kad dvaro paveldėtojai toks pasiūlymas jau buvo siųstas elektroniniu paštu, bet atsako į jį nesulaukta. Anot seniūno, jei dvaras atitektų Veliuonai, Jurbarko rajono savivaldybė vieną salę skirtų Vakselių giminės ekspozicijai, parke pastatytų paminklą O. Vakselytės-Larson tėvui Agėjui Vakseliui, o antrame dvaro pastato aukšte įrengtų kambarį, kuriame viešėdama Lietuvoje galėtų apsistoti pati paveldėtoja.
Būtinas kapitalinis remontas
„Saugomo objekto priežiūros darbai atliekami valdytojų lėšomis, tvarkybos darbai – valdytojų lėšomis, jei yra galimybių − iš dalies valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšomis, skirtomis paveldotvarkai, tarptautinių fondų ir programų ar kitų finansavimo šaltinių lėšomis. Valdytojams taikomos įstatymų nustatytos mokesčių lengvatos“, – sakoma LR nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 27 straipsnyje.
Jurbarko rajono kultūros paveldo skyriaus puslapyje rašoma, kad fragmentiškai išlikusiai Veliuonos dvaro sodybai būtini kapitalinio remonto ir konservavimo darbai. Į klausimą, kaip reaguojama į nekilnojamojo kultūros paveldo nepriežiūrą, Jurbarko savivaldybės Infrastruktūros ir turto skyriaus vyriausiasis specialistas V. Klepikovas atsakė, kad savivaldybės darbas yra stebėti situaciją ir informaciją perduoti Kultūros paveldo departamentui: „Praeitais ir užpraeitais metais buvo aprašyti dalykai, kurie kėlė pavojų, bet stebėsena negali būti viešinama, nes tai yra privačiam žmogui priklausantis pastatas.“
Veliuonos krašto istorijos muziejaus prižiūrėtoja Jūratė Kvietkauskienė prisimena laiką iki 2016 metų, kai muziejus dar veikė dvare. Jau tada atvykusiuosius gąsdino prastos sanitarinės sąlygos, griūvančios lubos, lūžtančios grindys, šiaurinėje pusėje prakiuręs stogas: „Antrame aukšte keisdavom indus, išpylinėdavom iš „bliūdų“ ir puodukų nuo stogo lašantį vandenį.“
Nors iš išorės pastatas atrodo pakankamai tvarkingas, su O. Vakselyte-Larson kontaktą palaikantis Arvydas Bilvinas nerimauja dėl pelijančių kampų, įtrūkusių sienų, lubose atsivėrusios skylės ir pro stogą varvančio vandens. Patalpoje su įėjimu į buvusį virtuvės rūsį – sovietmečiu statytas pečius. Nuspėjamas jo griuvimas gali prakirsti grindis ir paveikti rūsyje esančią arką.
„Nešildomas pastatas su kiekvienais metais reikalauja vis daugiau priežiūros, chuliganai kartais išdaužo langus, kartą buvo svilintos durys. Baisiausias yra pamato ir stogo irimas. Viduje priešpaskutiniame kambaryje iškrito lubų fragmentas, sutvarkėm, bet skylė matosi, griūva po truputį. Padėtis dar nėra visai tragiška, bet link to einama. Viską gelbėja, kad dvaras yra iš maumedžio. Jei būtų iš pušies, tai jau būtų seniai supuvęs“, – sako A. Bilvinas.
Veliuonos seniūno E. Mikštos teigimu, Veliuonos dvaras dar nėra tokios pavojingos būklės kaip senos griūvančios fermos, bet padėtis yra liūdna: „Turi būti priimti rimti sprendimai, turi būti koks nors sutarimas aukščiausiu lygiu.“
Anot Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Veiklos koordinavimo skyriaus vedėjos Donatos Armanavičienės, pagrindinis rūpestis yra tai, kad medinis pastatas yra mažiau atsparus laikui nei mūrinis. Tokiame pastate greičiau įsimeta pelėsis, o tai ir yra pagrindinė grėsmė, kurios neužkardžius atsiranda ženklūs nepriežiūros požymiai.
Pelėsio grėsmę komentuoja ir Gamtos tyrimų centro Biodestruktorių tyrimo laboratorijos vadovas, vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Algimantas Paškevičius: „Senos, drėgnos, blogai vėdinamos patalpos yra mikromicetų (pelėsinių) ir kitų grybų paplitimą skatinantys veiksniai. Dažnas reiškinys yra vizualiai matomos dėmės ant sienų, lubų ir kitų paviršių. Mikromicetai (pelėsiniai grybai) gali kolonizuoti labai platų spektrą polimerinių natūralių ir sintetinės kilmės medžiagų. Įvairios statybinės medžiagos gali būti tinkamu substratu įvairiems mikromicetams.
Prie tokių medžiagų galima priskirti medieną, ji dažnai pažeidžiama įvairių sisteminių grupių grybinės kilmės organizmų. Išaiškinta, kad mikromicetai esant palankioms sąlygoms sugeba adaptuotis ir vystytis netgi ant antiseptinėmis medžiagomis impregnuotos medienos ir įsitvirtina ant šio substrato skirtingais medienos pažeidimo etapais. Dauguma nuo pažeistos medienos išskirtų mikromicetų pasižymi celiuliaziniu ir oksidaziniu fermentiniu aktyvumu.
Vystydamiesi ant medienos jie nudažo medieną įvairiomis spalvomis, sukeldami vizualiai pastebimą pažeidimą. Dažnai medienos pavyzdžiuose aptinkama „Basidiomycetes“ klasės grybų pradų. Esant palankioms sąlygoms „Basidiomycetes“ klasės grybai aktyviai ardo medienos struktūrines medžiagas – tiek celiuliozę, tiek ligniną, sukeldami medienos puvimą, dėl to pakinta medienos struktūra ir fizinės savybės“, – aiškina specialistas.
Ką dar galima padaryti?
Susidarius dabartinei situacijai natūraliai kyla klausimas – ar reikia laukti paties blogiausio ir kas bus, kai pastatas pradės griūti ir galbūt taps pavojingas?
Anot KPD Telšių–Tauragės teritorinio skyriaus vedėjos patarėjo Vido Narbuto, sprendimų būtų galima ieškoti tik tada, jei atsitiktų kas nors, kas galėtų pažeisti vertingąsias dvaro savybes: galutinai prakiurtų stogas, pradėtų irti sienos. „Mes, kaip institucija, neturim jokių svertų, kaip paveikti situaciją, kai dvaras yra užkonservuotas, o be savininko nelabai ką galim padaryti“, – skėsčioja rankomis pašnekovas.
O D. Armanavičienė abejoja, ar tikrai buvo padaryta viskas, ar bandyta susisiekti su O. Vakselyte-Larson, ar tikrai jai buvo rašyti raštai, ar tikrai ji juos gavo, ar bandyta susisiekti per ambasadą. „Kai kalbama apie iškilų Lietuvos objektą, ambasadoriai patys sutinka nuvykti pas valdytoją, padeda ir Užsienio reikalų ministerija“, – sako pašnekovė ir priduria, kad pirmiausia šitą problemą turėtų spręsti Jurbarko rajono savivaldybė ir regioninis Kultūros paveldo departamento skyrius.
„Jeigu pastebima, kad pastato būklė prastėja ir būtini tvarkybos darbai, prižiūrinti institucija, pasitarusi su Nacionaline paveldo ir architektūros komisija, gali pasiūlyti savininkui atlikti šiuos darbus per tam tikrą laikotarpį ir pasiūlyti valstybės finansinę paramą, kuri siekia ne mažiau nei 50 proc. visų reikalingų išlaidų padengimo. Nepasiekus bendro susitarimo sprendimą priima administracinis teismas, jis gali įsakyti atlikti reikiamus darbus“, – teigiama kultūros paveldo apsaugos srityje dalyvavusių institucijų funkcijų tyrime.
D. Armonavičienė pabrėžia, kad KPD prie Kultūros ministerijos Veiklos koordinavimo skyrius yra pasiruošęs sekti susidariusias Veliuonos dvaro aplinkybes ir padėti jas spręsti aukštesniu lygiu, ir pastebi, kad iki šiol pagalbos į ją kreiptasi nebuvo.
Kai neveikia jokios išbandytos priemonės, tai situacija sprendžiama LR kultūros ministerijos lygiu. Vienas iš būdų – teismo keliu nusavinti neprižiūrimą turtą, bet teisminiai procesai trunka ne vienerius metus. Panašu, kad šiuo metu nėra būtinybės imtis kraštutinės priemonės, nes nėra aiškių nepriežiūros padarinių.
Pasak D. Armonavičienės, pirmas žingsnis, siekiant atnaujinti dialogą tarp dvaro savininkės ir valdininkų, galėtų būti dėmesio nukreipimas į nemokamą kultūros paveldo valdymo programą „Fixus Mobilis“. Šis projektas skirtas objektams, kurie dar nėra labai blogos būklės.
Jo komanda, sudaryta iš architektų, konstruktorių ir kitų sričių specialistų, atvyksta į objektą, atlieka nemokamą jo būklės įvertinimą, sukuria priežiūros planą ir suteikia pastatui greitą pagalbą. Jei dvaro savininkė patikėtų „Fixus Mobilis“ projektu, tai Veliuonos bendruomenei nereikėtų sukti galvos dėl užsikimšusių lietaus vamzdžių ar atsilupusių pamatų – smulkius priežiūros darbus „Fixus Mobilis“ atlieka nemokamai.
LR nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnyje nurodoma, kad „kultūros paveldas – karta iš kartos paveldimos, perimamos, sukurtos ir perduodamos kultūros vertybės, svarbios etniniu, istoriniu, estetiniu ir moksliniu požiūriu“.
Tai dar kartą patvirtina, kad Veliuonos dvaras yra svarbus ne tik jo paveldėtojai, bet ir visai Lietuvos visuomenei. Turi būti padaryta viskas, kad šis reikšmingas kultūros paveldo objektas būtų išsaugotas.
Vakselių valdymo laikotarpis
1909 metais iš Rusijos atsikėlusiai švedų kilmės baronų giminei priklausantis Aleksandras Vakselis dvarą nupirko iš Zaleskių, valdžiusių beveik šimtą metų. 1913 metais dvaro valdymą perėmė Aleksandro Vakselio sūnus Agėjus. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui jis išsikėlė gyventi į Rusiją, kurį laiką tarnavo rusų armijoje ir į Lietuvą grįžo tik 1921 metais.
Veliuonos dvarą tuo metu buvo perėmusi Lietuvos Vyriausybė – iki 1923 metų dvare veikė pradinė mokykla su keletu klasių ir sporto sale buvusioje dvaro koplyčioje. Atgavęs turtą Agėjus Vakselis bandė gaivinti dvaro ūkį – įveisė sodą, bityną, karpiais įžuvino keturis tvenkinius, bet po Antrojo pasaulinio karo sovietų okupacijai panaikinus privačią žemėnaudą viskas žlugo, o ūkiniai pastatai buvo nugriauti. Sibiro Agėjaus Vakselio šeima išvengė emigruodama.
1947 metais „vakselynėje“ įkurta vidurinė mokykla. 1979 metais dvaro pastatas perduotas muziejui ir bibliotekai, o 2008 – grąžintas Kanadoje gyvenančiai Agėjaus Vakselio dukrai Olgai Vakselytei-Larson (91). Paveldėtoja sutiko dalį pastato nuomoti Veliuonos krašto istorijos muziejui, savivaldybė mainais prižiūrėjo pastatą ir dvaro parką. 2016 metais, neatnaujinus sutarties, Veliuonos krašto muziejus iškeltas, dvaras užrakintas. Tais pačiais metais pasirašyta kita sutartis, leidžianti Veliuonos seniūnijai naudotis dvaro parku mainais už jo priežiūrą.
Kaip pasikeis situacija, jei vieną dieną bus nuspręsta šios sutarties neatnaujinti? „Tada bus blogai, nes mes negalėsime naudotis parku ir skirti savivaldybės lėšų parko priežiūrai“, – sako Veliuonos seniūnas R. Mikšta ir priduria, jog, pasikeitus situacijai, veliuoniškiai darytų viską, kad tik dvaras vėl atvertų duris lankytojams, o parke ir toliau vyktų svarbiausios miestelio šventės.
Daiva Masaitytė
Nesiseka Veliuonai su vadovais ir jau labai seniai. Talentingi zmones is didziausiu uzkampiu padaro ,,saldainiuka”, o Veliuona kazkiek laikosi tik del dekingos geografines padeties ir istorijos… Kodel savininke ne baudziama uz savo turto neprieziura? Ar bausti galima tik paprastus zmones, o dvarininku ne?