Spalio 30-ąją Vinco Grybo memorialinio muziejaus dokumentų salėje atidaryta rokiškėnų Alės ir Kęstučio Deksnių veltinių paroda „Išsaugota šeimos tradicija“. Sertifikuoti tautinio paveldo produktų kūrėjai čia pristato ne tik praktiškus veltinius, skirtus šaltoms žiemoms, bet ir savo kūrybinius darbus bei Lietuvos muziejuose saugomų senųjų veltinių kopijas.
Nedidelėje parodoje – daug istorijos
Nors paroda nėra gausi eksponatais, joje galima nemažai sužinoti apie veltinių istoriją, jų paskirtį ir gamybą. Čia galima pamatyti Lietuvos muziejuose saugomų senųjų veltinių kopijas ir jų gamybai naudotus įrankius. Parodoje susitinka dvi skirtingos veltinių paskirtys: senieji buvo skirti pirmiausia šilumai ir praktiškumui, o šiandien tradicinis amatas tampa ir kūrybos priemone. Šalia daugeliui vyresniosios kartos lankytojų ne tik matytų, bet ir avėtų veltinių eksponuojami tikri meno kūriniai – siuvinėti, karpiniais puošti, austomis juostelėmis, garbanėlėmis ir įvairiais ornamentais dekoruoti dirbiniai.
Parodos atidaryme jos autorę Alę Deksnienę pristačiusi tautodailininkė, audėja, Šakių kultūros centro Kudirkos Naumiesčio padalinio kultūrinių renginių organizatorė Rūta Bučinskaitė-Janulaitienė pasakojo, kad ekspozicija – projekto „Sintautų vindas“ dalis. Vinco Grybo memorialinis muziejus yra šio projekto partneris.
Jos minėto projekto pavadinimas susijęs su senuoju verpimo amatu – vindas yra verpimo ratelis. Lapkričio 28-ąją Sintautuose vyks trečiasis respublikinis verpimo konkursas „Sintautų vindas“. R. Bučinskaitė-Janulaitienė pakvietė jame apsilankyti ir gyvai pamatyti dešimčių verpėjų varžytuves.
Šeimos amatas – trečioje kartoje
Apie veltinius A. Deksnienė pasakojo ne tik kaip apie amatą ar muziejinius eksponatus, bet ir kaip apie savo šeimos istorijos dalį. Vėlimo tradicija jos vyro Kęstučio šeimoje siekia mažiausiai tris kartas, tačiau, tikėtina, yra ir senesnė.
„Mes žinom, kad trečia karta esam, bet kiek dar buvo iki mūsų – nežinau. Nebėra ko paklausti ir kam pasakyti, kaip buvo“, – sakė amatininkė.
Pirmuosius veltinius Kęstutis nusivėlė būdamas maždaug aštuonerių. Jie iki šiol saugomi šeimos namuose. Kęstučio tėtis, puikiai įvaldęs šį amatą, mirė labai anksti – sūnui tuomet buvo vos dešimt metų. Tačiau jo atmintyje išliko kelios tėvo pamokos ir noras tęsti šeimoje puoselėtą amatą.
Alė į vyro šeimos tradiciją įsitraukė turėdama savą rankdarbių patirtį. Nuo vaikystės ji mėgo kurti, išbandė mezgimą, nėrimą, siuvimą, siuvinėjimą, makramė pynimą ir kitus rankdarbius. Šį pomėgį paveldėjo iš mamos, kuri buvo siuvėja ir mezgė dailias, tradiciniais raštais puoštas pirštines.
Vilnos vėlimu A. Deksnienė susidomėjo 2007 metais, kai lankė kursus Rokiškio suaugusiųjų mokymo centre. Tais pačiais metais savo vilnos dirbinius pirmą kartą pristatė grupinėje parodoje Rokiškio krašto muziejuje.
Aktyviau šeimos vėlimo tradiciją Alė ir Kęstutis atgaivino 2017 metais. Priežastis buvo visai praktiška – vaikams pradėjus studijuoti, šeimai reikėjo papildomų pajamų. Nuo tada sutuoktiniai dalyvauja mugėse, senųjų amatų šventėse, parodose, festivaliuose, veda edukacijas vaikams ir suaugusiesiems Lietuvoje bei užsienyje.
A. Deksnienės darbai įvertinti ir tautinio paveldo sertifikatais. 2019 metais jos veltiems dirbiniams suteiktas A kategorijos tautinio paveldo produkto sertifikatas, o 2021 metais toks įvertinimas skirtas ir veliamoms vyriškoms kepurėms. Tais pačiais metais jai suteiktas tradicinių amatų meistro vardas. 2022-aisiais Kaziuko mugėje Vilniuje amatininkė apdovanota už tradicinių amatų puoselėjimą. K. Deksnio kuriami tradiciniai veltiniai 2019 m. sertifikuoti kaip tautinio paveldo produktas.
Deksnių kūryboje tradicinis vilnos vėlimas atsiskleidžia įvairiomis formomis – nuo kasdienių dirbinių iki istorinių rekonstrukcijų, tautinio kostiumo dalių ir archajiškų vaikų žaislų. Ypatingą vietą užima muziejinių eksponatų, istorinių šaltinių ir etnografinės medžiagos tyrinėjimas. Daugelį dirbinių meistrė kuria remdamasi autentiškais pavyzdžiais, todėl jos darbas apima ne tik vėlimą, bet ir senųjų daiktų bei jų gamybos būdų pažinimą.
Meno kūriniai
Vinco Grybo memorialiniame muziejuje eksponuojamoje parodoje ypač išsiskiria ne tik tradiciniai veltiniai, bet ir dekoratyviais elementais papildyti dirbiniai. A. Deksnienė į juos įvelia ornamentus, naudoja pintas juosteles, karpinių motyvus.
Keliuose darbuose panaudoti amatų meistrės, meno kūrėjos Odetos Bražaitienės karpinių motyvai. „Visi ornamentai pirmiausia sukuriami pagal karpinį, o vėliau įveliami į veltinį“, – pasakojo A. Deksnienė.
Nors tokie darbai išties įspūdingi, kūrybiniai ieškojimai kelia ir klausimų dėl tradicinio amato ribų. Vertinant pagal jo kriterijus, dekoruoti ir nuo įprastos paskirties nutolę veltiniai jau ne visada gali būti laikomi tradiciniais.
„Jeigu tu nori padaryti kažkokį meną, tai tada darai kažką tik dėl malonumo. Kadangi tai jau nukrypsta nuo tradicijos, tokie veltiniai jau negali būti sertifikuojami, nes jie neatitinka tradicijos“, – aiškino A. Deksnienė.
Vis dėlto pati amatininkė mano, kad tradicijos negali būti užkonservuotos. Jei norime, kad jos išliktų, reikia ieškoti būdų, kaip jas pritaikyti šiandienos žmogui.
Dar viena svarbi A. ir K. Deksnių veiklos dalis – muziejuose saugomų veltinių kopijų gamyba. Senųjų veltinių muziejuose išlikę nedaug, todėl amatininkams tenka atkurti tai, ko originalių pavyzdžių šiandien jau nebegalima panaudoti. Parodoje pristatomos veltinių kopijos, sukurtos pagal Šiaulių „Aušros“, Rokiškio bei Merkinės krašto muziejų fonduose saugomus pavyzdžius.
K. Deksnys taip pat yra pagaminęs veltinių kopiją Lietuvos nacionalinio muziejaus Jono Basanavičiaus gimtinės ekspozicijai. Tokiems darbams reikia ne tik amato žinių, bet ir kantrybės.
Nelengvas darbas
„Vėlimui reikia vilnos, vandens, muilo ir rankų“, – paprastai paaiškina A. Deksnienė, paklausta, ko reikia norint pagaminti veltinius.
Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai nesudėtingas darbas. Kiekviena veltinių pora reikalauja kruopštumo, o gaminant sudėtingesnius dirbinius svarbus net labai tikslus matavimas. Tokiai porai pagaminti gali prireikti beveik visos dienos.
Nors veltiniai daugeliui šiandien pirmiausia asocijuojasi su senaisiais amatais, jų praktinė paskirtis neišnyko. Jų ieško žmonės, gyvenantys senose, nerenovuotose sodybose, kuriose šaltos grindys. Paklausa išlieka ir dabar – dar spalio pradžioje A. Deksnienė jau turėjo nemažai Kalėdų užsakymų.
Tačiau gamyboje netrūksta ir problemų. Sunkiau rasti kai kurias tradiciniams veltiniams reikalingas detales, pavyzdžiui, padų tvirtinimus, vadinamus „prisivampadais“. Anksčiau jų buvo galima įsigyti Baltarusijoje, tačiau ten veikusi gamykla bankrutavo.
Paklausta, ar skirtinguose Lietuvos regionuose veltiniai skyrėsi savo forma ar gamybos technologija, A. Deksnienė didelių skirtumų neįžvelgia.
„Skiriasi tik pats pavadinimas. Žemaitijoje ir pas mus vadina vailokais, kai kur – veilokais. Bet pati forma ir vėlimo technologija yra ta pati“, – sakė ji.
„Kultūros salą“ parengė Janina Sabataitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
