Vaikai šautuvėliais žaidžia – tokią frazę šratasvydžio gerbėjai išgirsta itin dažnai. Tačiau pykčio ji nekelia – tik juoką. Šratasvydį išbandę skeptikai paprastai patys be jo vėliau gyvenimo neįsivaizduoja. Jurbarke šio sporto entuziastų taip pat yra ir jie nekantriai laukia, kol baigsis karantinas. Šiltąjį sezoną šratasvydininkai planuoja pradėti ne tik važinėdami į kitų organizuojamus žaidimus, bet ir siūlyti ekstremalią pramogą mūsų krašte.
Pasaulyje šratasvydžio istorija skaičiuoja penktą dešimtmetį.
Tai – sportinis, karinis žaidimas arba tiesiog aktyvus laisvalaikio leidimo būdas, kuriame naudojami specialūs ginklai.
Šautuvai – itin realistiškai atrodančios tikrų ginklų pneumatinės ar elektropneumatinės kopijos, šaudančios plastikiniais rutuliukais.
Entuziastų komandos dažnai atkuria patinkančių karinių pajėgų ginkluotę, aprangą ir ekipuotę.
Per žaidimus pavieniai asmenys ar komandos dažniausiai imituoja tam tikrų jėgos struktūrų veiksmus, atkuria realiai įvykusius ar sugalvotus karinius scenarijus.
Žaidimo idėja ir ginklai pirmą kartą buvo sukurti apie 1980-uosius Japonijoje kaip priemonė karių treniruotėms.
Tuo metu šaliai galiojo po Antrojo pasaulinio karo įvesti apribojimai, neleidžiantys didinti karių ir ginklų skaičiaus.
Netrukus japonų išradimas pasklido po visą pasaulį.
Treniruotis su šratasvydžio ginklais pradėjo įvairių šalių kariuomenės.
Vėliau įranga atsidūrė ir karybos entuziastų rankose.
Kartu išsivystė ir didžiulė šratasvydžio pramonė, kuri žaidėjams siūlo įvairiausią ginkluotę – nuo pistoletų iki kulkosvaidžių, minosvaidžių ar net granatsvaidžių.
Vienas tokių entuziastų – gelgaudiškis Aurelijus Tirlikas, kurį jurbarkiečiai puikiai pažįsta.
Jo rankose yra pabuvojusios ir antrą gyvenimą atgavusios turbūt daugumos jurbarkiškių žoliapjovės, motoriniai pjūklai ir kitokie padargai.
