Susipažinti ir supažindinti skaitytojus su Ugne Gvazdauskaite paskatino „Facebook“ žinutė apie tai, kad šešiolikmetė savo kaimo bibliotekoje surengė parodą, skirtą Europos krepšinio čempionatui ir Sporto metams.
Krepšinis – pirmiausia
Rugsėjo pradžioje Baltraitiškės kaimo bibliotekoje atidarytai parodai „Žalgiris“ – mano komanda, krepšinis – antroji religija“ visus eksponatus iš namų atnešė U. Gvazdauskaitė. „Su paroda buvo taip: prieš tai medžioklės trofėjų parodą rengė tėtis, o bibliotekininkė pasiūlė sugalvoti ir dar ką nors. Mes pasakėm, kad apie krepšinį galim – taip lyg juokais, bet pavirto realybe. Suradom, kas būtų patrauklu visiems ir įdomu, ir sudėjom. Rengėm tą parodą visa šeima“, – pasakoja mergina.
Krepšiniu šeimoje domisi visi, o Ugnė ir jos tėtis yra Kauno „Žalgirio“ garbės klubo nariai. Klubas vienija „Žalgirio“ komandos gerbėjus ir krepšinio mėgėjus, jie bendrauja, užsiima socialine veikla, organizuoja renginius ir populiarina krepšinį. Ugnė su bičiuliais buvo Raseinių vaikų globos namuose – pasakojo apie klubą, vedė viktoriną ir draugišką krepšinio turnyrą. Klubiečiai, žinoma, yra aistringi sirgaliai ir žiūri rungtynes ne per televizorių. Turi ir privilegijų, pavyzdžiui, nuolaidos bilietams į rungtynes, ir nemažai progų pabendrauti su krepšininkais.
Įdomiausias ir Ugnei pats vertingiausias eksponatas – Edgaro Ulanovo marškinėliai. „Susirašėm su krepšininku per instagramą, tarėmės tarėmės, tarėmės tarėmės, šnekėjomės po treniruotės ir po rungtynių kelis kartus, ir taip gavosi, kad po finalo sako: ateik pasiimt“, – štai taip Ugnė gavo dovanų savo mylimiausio krepšininko marškinėlius. E. Ulanovas jai patinka, nes gerai žaidžia – žavi jo puolimas, gynyba, žinoma, ir dėl to, kad gražus.
Parodoje buvo ir Manto Kalniečio marškinėliai, su kuriais jis žaidė „Žalgiryje“ – juos Ugnė irgi gavo dovanų iš krepšininko. Taip pat daug nuotraukų iš rungtynių, fotografuotų Ugnės ir jos tėčio, jos pačios nuotraukų su draugėmis ir su krepšininkais, marškinėliai su visų žaidėjų autografais („Gavau iš tėčio dovanų su Kalėdom. Pati geriausia dovana!“), bilietai į rungtynes („Gal kam įdomu, kaip jie atrodo?“), Garbės klubo kortelė…
Į parodą pateko ir mamos albumas, į kurį ji, kai buvo panašaus amžiaus kaip Ugnė, klijavo viską, ką rado spaudoje apie krepšinį. „Mama irgi domėjosi krepšiniu, net labai. Jos numylėtinis buvo Gintaras Krapikas. Iš žurnalų, iš laikraščių viskas sudėta į tą albumą. Parsivežėm jį iš močiutės“, – pasakoja parodos rengėja.
Į parodą ji atnešė ir „Žalgirio“ kamuolį, kurį padovanojo klasės draugai. Ugnė mokosi Šimkaičių Jono Žemaičio pagrindinėje mokykloje, ten žaidžia ir krepšinį, bet ne su šiuo kamuoliu – jį saugo kaip suvenyrą. „Žaidžiu tik mokykloje, kadangi rimtesniam krepšiniui nėra sąlygų. Mus treniruoja mokytojas Rytis Mileris. Būna tarpmokyklinės varžybos, kartais važiuojame žaisti ir už rajoną – tai labai priklauso nuo sėkmės“, – sakė dešimtokė.
Kas apsilankė parodoje, Ugnė nesidomėjo, bet tikrai žino, kad viską matė Baltraitiškės vaikai, kurie net padėjo sudėlioti eksponatus.
Ugnės pilna visur
Pasakodama apie savo pomėgius mergina ne kartą tarstelėjo: nėra sąlygų. Tikrai, kaime, kuriame, pasak Ugnės, namų nemažai, bet gyventojų maža, sąlygos kitokios nei mieste – jaunimo laisvalaikio čia niekas neorganizuoja.
„Vaikų Baltraitiškėje nedaug, o mano bendraamžių kaip ir nėra. Liūdna, trūksta veiklos, tad tenka kažkaip užpildyti laisvą laiką“, – sako šešiolikmetė. Ir ji savo laisvalaikį užpildo ne tuščiais dalykais.
Raseinių muzikos mokykloje U. Gvazdauskaitė mokėsi groti trimitu, gitara ir pianinu. „Dabar liko tik trimitas – jau aštunti metai. Tenka pakoncertuoti su mokyklos ansambliu, tada praleidžiu pamokas“, – neslepia ji. Mokosi gerai, bet – skuba patikslinti – ne dešimtukais. „Man labai patinka biologija, nekenčiu fizikos ir matematikos, nes nesuprantu“, – atvirauja.
Dar Ugnė labai mėgsta gamtą: „Galėčiau vaikščiot ir vaikščiot. Gyvenam prie miško. Mėgstu grybauti, uogauti – nelabai. Smagu tiesiog vaikščioti, ragų ieškoti. Bet su ragų ieškojimu man nelabai sekasi – esu radusi tik vieną, ir tą patį ne miške, bet namuose, susuktą į šieno ruloną.“
Gerokai nustebina pasisakiusi, kad mėgsta ir medžioklę ir kad sulaukusi aštuoniolikos turės medžiotojo bilietą. Kol kas medžioklėse Ugnė palaiko kompaniją tėčiui, kartais būna varovė, ir dar – pučia medžioklės ragą!
Ugnė sako esanti tėčio vaikas, bet ir su mama turi daug bendro: keliauja dažniausiai su mama, praėjusią vasarą abi pabuvojo Ukrainoje, ir pyragus kepa su mama. „Ypač mėgstu valgyti, – šelmiškai sako ji, – o gaminti labiausiai patinka desertus. Pats mėgstamiausias mūsų buvo tiramisu – itališkas desertas. Kai nusibodo, pradėjom kepti „Napoleonus“, – kalba daugiskaita ir paaiškina: mama suranda receptus, Ugnė gamina. – Mama man padeda, ko nesuprantu, arba tuos darbus, kurie man nepatinka, pavyzdžiui, ką nors maišyti.“
Ji domisi savanoriavimu, dalyvauja seminaruose ir svajoja apie savanoriavimą užsienyje. „Norėtųsi ir „Žalgirio“ rungtynėse pasavanoriauti, bet nėra kaip: namai, mokykla, muzikos mokykla. Kartais tenka iš pamokų sprukti, kad suspėtum į rungtynes. Kai būsiu studentė, bus žiauriai gerai, galėsiu užsiimti tuo, kam dabar nėra sąlygų“, – sako Ugnė.
Be to, būdama ūkininkų dukra, Ugnė moka ir nevengia ūkio darbų. Be to, mokykloje organizuoja renginius, veda šventes ir yra mokinių tarybos pirmininkė. Neseniai kartu su socialine pedagoge ir mokytoja ėjo pas pradinukus kalbėti jiems apie tinkamą elgesį. „Vaikams turbūt trūksta dėmesio, kad jie yra pikti, nemoka tinkamai elgtis ir kartais yra nevaldomi“, – mano šešiolikmetė ir tikina, kad su visais pavyksta susišnekėti, jei esi geranoriškas.
„Kai man pritrūksta dėmesio, aš einu pas mamą ir sakau: mama, man priklauso septynios minutės“, – ironizuodama statistiką apie vaikams tėvų skiriamą laiką sako šešiolikmetė, nevaikiškai palietusi opią mūsų visuomenės problemą. Nors pati dėmesio šeimoje nestokoja, net ir tada, kai jos žodžiais, „šneku šneku ir nusišneku“.
Išpasakojusi apie savo kasdienybę, pomėgius, prisipažinusi, kokia laiminga yra savo šeimoje, Ugnė pasisako esanti nedrąsi ir drovi, ir save nuvertinanti. Ir dar kartą nustebina – juk tai labai nešiuolaikiška…
Danutė Karopčikienė