Šiemet, LR Seimo sprendimu, minime prieš 100 metų gimusią vaistininkę, žolininkę, etnografę, habilituotą gamtos mokslų daktarę Eugeniją Šimkūnaitę. Labiausiai visoje Lietuvoje praėjusį šimtmetį žinoma daktarė lankėsi ir Jurbarke. Į kokius jurbarkiečių klausimus atsakinėjo save ragana vadinusi viešnia, papasakojo gidė Nijolė Paulikienė, išsaugojusi prieš 40 metų įvykusio susitikimo užrašus.
Žolininkės šimtmetis – puiki proga prisiminti ir mūsų krašto gyduolius. „Gal bus įdomu paskaityti, iš kur atplaukdavo pribuvėja į Greičius ir Palėkius, kas mokėjo išgydyti rožę, kas net trimis kalbomis aprašė Smalininkų krašto augalus“, – laiške „Šviesos“ redakcijai rašė gidė.
Gyvenimas – ryškus ir spalvingas
Habilituotą gamtos mokslų daktarę E. Šimkūnaitę žmonės vadino žiniuone, ragana, žolininke. Ne tik visas daktarės gyvenimas buvo ryškus, spalvingas, bet ir gimimo data apgaubta legendomis.
Pati E. Šimkūnaitė sakė, kad dokumentuose užrašyta, jog ji gimusi 1920 m. kovo 11 d., o iš tikrųjų į šį pasaulį atėjusi 13 dieną, bet tie, kurie krikštijo, greičiausiai šio skaičiaus išsigando.
Prieš kelis dešimtmečius mokslininkės pristatinėti nereikėjo – visi žinojo, kas yra daktarė Šimkūnaitė.
Gesė (taip ji save vadino) augo Tauragnuose, Utenos r. Bendraudama su aplinkiniais vaikais išmoko jidiš, romų kalbų, buvo pilna išdaigų, sėkmingai mušdavosi.
Mokėjo ir visus ūkio darbus – ardavo, akėdavo, jodinėdavo ant žirgų. Iš žydų buvo išmokusi pasitaisyti batus, išsiversti švarką.
Džiaugėsi, kad tėvai neatbukino atminties – neleido mokytis atmintinai nei eilėraščių, nei daugybos lentelės.
