Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad ne vienas vaikas būtų norėjęs sustabdyti vasarą, o labiausiai atostogas (gal jie nežino, kad viskas, kas per ilgai tęsiasi, tampa nuobodu). Tačiau vargu ar kas yra išradęs būdą suturėti atostogas pačiame jų gražume? O būdą, kaip išsaugoti vasarą, kad galėtum jos spalvomis ir kvapais grožėtis net šalčiausią žiemą, surado Raudonės vaikų dienos centro lankytojai. Netikit? Savo akimis mačiau ir jums viską papasakosiu.
Buvo jau rugpjūčio, taigi ir vasaros, pabaiga, bet šilta, visai dar vasariška diena. Pasidairysiu, sakau, po apylinkes, akis paganysiu į vasaros grožybes, nes dar dienelė kita ir – baigsis vasara, baigsis atostogos, tada žiūrėti teks į knygas, pratybų sąsiuvinius, na, dar ir į kompiuterio ekraną (prisipažįstu, vaikai, kad ir aš negaliu atsispirti tiems įdomiems žaidimams, nors turbūt jau teks pasibalnoti nosį akiniais. Girdėjau, kad tie kompiuteriniai žaidimai labai akims kenkia). Išsirinkau vieną gražiausių mūsų rajono vietų – Raudonę, kur jau daug amžių stovi didinga pilis, o nuo jos bokšto atsiveria neįtikėtino grožio vaizdai.
Taigi susiruošiau užkopti į Raudonės pilies bokštą. Pilies prieigose, kaip visada, būriuojasi nemažai turistų, o kai mokslo metai – ir mokinių, nes juk žinot, kad pilyje jau seniai yra įsikūrusi mokykla. Nors mokslo metai dar neprasidėjo, bet ant suolelio medžių pavėsyje pamačiau vaikų būrelį, jie kažką įsigilinę dirbo. Argi aš nepasmalsausiu, kas jie ir ką veikia šią dar vasaros dieną mokyklos kieme.
Priėjau. Pasisveikinom. O kai pamačiau, ką jie veikia, netekau žado – vaikai audė kilimą iš… vasaros, sudėdami į jį gražiausius žolynus ir žiedus, raudoniu šviečiančias šermukšnių kekes! Prieš tai braidė po pievas, vaikščiojo po miškelį ir patys prisiskynė savo kilimui „verpalų“ – jų pluošteliai kūpsojo ant suoliuko, o mažųjų rankelės mikliai narstė žolynus į gražų paveikslą. Socialinės darbuotojos Regina Meškauskienė ir Nida Kukliauskienė vaikams pataria, pamoko, padeda, jei kuris žolynėlis nenori dailiai prie kitų priglusti.
Visi vaikai bando austi, bet geriausiai sekasi Erikai Matijošaitytei, nes ji, kaip ir socialinės darbuotojos, šio nepaprasto audimo mokėsi pas „Žolinčių akademijos“ prezidentę Danutę Kunčienę. Iš Erikos išmoko jos brolis Mantas Matijošaitis, paskui – ir kiti vaikai.
Jurbarko samariečių bendrijos įsteigtą Raudonės dienos užimtumo centrą kasdien, net vasarą, lanko būrys vaikų. Čia įdomu, nes ne tik žolių kilimus vaikai susirinkę audžia. Smagu šėlti su draugais, žaisti futbolą, piešti, paskui sukūrus laužą kepti dešreles ir visiems kartu pietauti.
Suskintų lauko gėlių krūvelės ant suolo mažėja – augalai gula į kilimą. Pamažu, neskubant, kad viskas dailiai ir gražiai išeitų. Ne tik narstyti tas žoleles tarp ant rėmo ištemptų siūlų įdomu, bet ir žiūrėti, ir spėlioti – koks gi tas kilimas išeis? Prie taip triūsiančių Raudonės vaikų vis sustoja turistų, visiems smalsu pažiūrėti, pasigėrėti, paklausti ir pagirti.
Žydinčiu kilimu Dienos užimtumo centro vaikai žadėjo per Rugsėjo 1-ąją papuošti mokyklą, paskui surengti parodą seniūnijoje. „Mūsų kilimas kai siudžius, irgi gražiai atrodys“, – džiaugėsi vaikai ir jų vadovės. Ir galės džiaugtis ilgai – iki kitos vasaros.
Smalsutis
