Rugsėjo pabaiga. Visi kaip visada į mokyklą skuba su kuprinėm, tik 7 ir 8 klasė buvo itin geros nuotaikos, nes vietoj kuprinių atsinešė dešrelių ir tėvų sutikimus išvykai. Šiandien mūsų tikslas ne sėdėti pamokose, o aplankyti generolo Jono Žemaičio vadavietę-žeminę Šimkaičių miške.
Lygiai devintą išeiname iš mokyklos. Mus lydi Girdžių gyventojas Vytautas Mačiulis – šio bunkerio atradėjas. Paisydami kelio ženklų bei taisyklių judame pirmyn. Iki tikslo maždaug 9 kilometrai, bet keliauti verta…
Keliaudami vieškeliu, laukais, miško keliukais pasiekiame tikslą – žeminę miško viduryje. Greta stovi paminklinis akmuo generolo Jono Žemaičio bei kitų trijų, besislapsčiusųjų žeminėje, žmonių garbei. Susėdę ant suoliuko klausėmės V. Mačiulio pasakojimo apie tai, kaip kilo mintis ieškoti generolo J. Žemaičio slėptuvės, koks džiaugsmas buvo, kai kartu su kitu Girdžių gyventoju Vytautu Lekučiu surado šią vietą. V. Mačiulis atsakė į mūsų klausimus. Paskui vienas po kito leidomės į vos 180 centimetrų aukščio mažutę drėgną patalpėlę po žeme. Uždegėme žvakučių prie paminklo ir tylos minute pagerbėme Lietuvos laisvės gynėjus.
Po to patraukėme į poilsiavietę. Mokytojas Linas užkūrė laužą. Daugelis eina fotografuotis ant sūpynių, o aš gaudau geriausius vaizdus…
Laužui nespėjus gerai įsidegti, skubame kepti dešreles, mat buvome labai alkani. Susėdę prie stalo, palinkėję vieni kitiems „skanaus!”, pavalgome, pasivaikštom po mišką, randam kelis lepšiukus, kuriuos čia pat lauže ir išsikepame. Kamuolys, kurį mokytojas tempė visus 9 kilometrus, vienišas liūdi pakabintas ant medžio šakos – pavargom. Ne žaidimai galvoj.
Pasistiprinę ir šiek tiek pailsėję patraukėme atgal. Dabar prasidėjo pats smagumas! Einame kitu keliu – miško takeliais, šokame per kanalą ir išlendam į palaukę – trumpiname kelią. Į vieškelį išeiname molinais batais ir kelnėmis. Juokaudami sakėm, kad trečiadienį kūno kultūros nebus, nes mokytojo Lino sportiniai bateliai ir treningai nespės išdžiūti.
Aš, klasės draugė, mokytojai ir mūsų palydovas V. Mačiulis niekur neskubame ir einame gana lėtai, dauguma mus jau aplenkė. Atsirado ir labai pavargusių, kurie prašė mokytojo, kad šis parėjęs automobiliu atvažiuotų jų pasiimti, ir derėjosi, kad kitą dieną būtų galima neiti į mokyklą.
Kai iki mokyklos liko visai nedaug, po vieną ar du draugai atsisveikinę pasukdavo namų link.
Štai taip ir baigėsi šita kelionė. Viena klasės draugė teigė, kad daugiau niekada taip toli pėsčiomis neis, nebent važiuos, o aš manau kitaip. Juk buvo verta! Nuvažiuoti gali kiekvienas, o nueiti gali tik turintys tvirtą valią.
Irma Gendrikaitė
Girdžių pagrindinės mokyklos
7 klasės mokinė
