Nuo kosminių žemėlapių iki žmogaus kūną sudarančių ląstelių atlasų. Nuo nusileidimų Mėnulyje iki naujų būtybių paieškų vandenynų gelmėse. Nuo priešistorinių miestų ir gyvūnų radinių iki bandymo pasikalbėti su greta žmogaus klestinčiomis rūšimis. Nuo mokslinę fantastiką primenančių terapijų iki žinių, kad savo kūną vis labiau užteršiame plastiku. 2024 metams ritantis į pabaigą, LRT.lt kviečia susipažinti su svarbiausiais šių metų mokslo atradimais.
Vanduo kituose pasauliuose
1. Apie tai, kad Saturno palydove Encelade ir Jupiterio palydove Europoje gali būti skysto vandens, kalbama jau kuris laikas. Šiais metais siekiant tai patikrinti į Europą netgi buvo išsiųsta misija „Clipper“, kuri tolimąjį pasaulį turėtų pasiekti 2030 metų balandį.
2. 2024 m. viena po kitos sklido žinios apie tai, kad vandens gali būti ir kituose dangaus kūnuose, pavyzdžiui, „Mirties žvaigžde“ vadinamame Saturno palydove Mime arba Urano palydove Mirandoje (tai jau būtų 5-asis Urano palydovas, kuriame, manoma, egzistuoja vanduo).
Urano palydovas Miranda / NASA / JPL nuotr.
3. Be kita ko, mokslininkai pateikė ir visiškai naują hipotezę, aiškinančią neįprastus Uraną ir Neptūną supančius magnetinius laukus – teigiama, kad jų kilmė gali būti susijusi su šių planetų gelmėse slypinčiu vandeniu.
4. Tuo metu kiti mokslininkai iškėlė mintį, kad pirmojo atrasto, didžiausio ir geriausiai ištirto asteroido Cereros paviršius gali būti sudarytas net iš 90 proc. vandens ledo.
Cerera / NASA / JPL-Caltech / UCLA / MPS / DLR / IDA nuotr.
5. Na ir, žinoma, labai svarbu paminėti Marsą. Šiandien Raudonoji planeta, kurioje žmonės planuoja įkurti ateities kolonijas, yra sausa, tačiau taip buvo ne visada. Todėl mokslininkai nepailstamai ten ieško likusio skysto vandens ženklų. 2024 m. tyrėjai paskelbė 11,5–20 km gylyje galimai aptikę jo telkinį. Tiesa, 2018 m. pateiktos prielaidos apie skystą požeminį vandenį pietų ašigalyje vis dar vertinamos gana kontroversiškai, tad ir 2024 m. paskelbta žinia apie gelmėse glūdintį senovinį vandenį dar gali sulaukti kritikos.
Marsas / NASA / EKA ir „The Hubble Heritage Team STScI“ / AURA nuotr.
6. Vandens ženklų šiemet aptikta ir už Saulės sistemos ribų. Vos du kartus Žemės skersmens planeta GJ 9827d – vienas pasaulių, kurio atmosferoje aptikti vandens garai. Nors tai kelia didelį mokslo bendruomenės, kuri tikisi aptikti gyvybę kitoje planetoje, jaudulį, vis dar nėra žinoma, ar tolimosios GJ 9827d atmosfera iš tiesų panaši į mūsiškės Žemės. Tai gali paaiškėti kitąmet.
GJ 9827d / NASA, EKA, L. Hustak (STScI), R. Crawford (STScI) iliustracija
Į Mėnulį kol kas sugebame nusiųsti tik robotus
7. Kol vieni mokslininkai tolimuose pasauliuose ieško vandens, kiti turi žemiškesnių tikslų ir siekia kuo geriau pažinti artimiausią mūsų planetai dangaus kūną Mėnulį. Šiemet nustatyta, kad Žemės palydovas traukiasi, ir dėl to ten vyksta Mėnulio drebėjimai.
8. Be kita ko, paskelbta, kad Mėnulio dulkėse, kurias surinko ir į Žemę pargabeno kinų zondas „Chang`e-5“, yra tiek daug vandens, kad jis sudaro 41 proc. jų svorio. Anksčiau mokslininkai jau buvo nustatę, kad Mėnulio ašigaliuose gali būti ledo. Tad palydovo paviršiaus dulkių tyrimas tik patvirtina teoriją, kad Mėnulis nėra visiškai sausas. Ši žinia daugiausia naudinga ateities astronautams, kurie vandenį galės panaudoti maisto ruošai ir kaip raketų degalus.
Mėnulis / AP nuotr.
9. 2024 m. mokslininkai taip pat pranešė, kad Mėnulyje aptiktas dešimtis metrų besidriekiantis požeminis urvas, kuris galėtų tapti astronautų baze. Vis dėlto atrodo, kad urvo dar kuris laikas neprireiks, mat NASA pranešė nukelianti žmonių išsilaipinimą Mėnulyje (dabar jis įvyks ne kitąmet, kaip planuota iki šiol, o tik 2027-aisiais).
„Apollo“ misijos nusileidimas Mėnulyje, asociatyvi nuotr. / AP nuotr.
10. Žmonių sugrąžinimas į Mėnulį vis dar kelia tam tikrų sunkumų, bet robotinės misijos ten, atrodo, leidžiasi viena po kitos. Įkvėpti 2023 metų Indijos sėkmės, sausio 19 d. ant Mėnulio paviršiaus savo zondą nutupdė japonai, o birželio 2 d. tai dar kartą pavyko padaryti Kinijai. Tiesa, pastaroji misija išsiskyrė, nes aparatas „Chang’e-6“ pirmą kartą nusileido toje palydovo pusėje, kurios iš Žemės nematome. Šią Mėnulio pusę tyrinėti gali būti naudingiau, nes jos kraterius mažiau nei artimojoje Žemei pusėje dengia senoviniai lavos srautai. Šioje palydovo pusėje surinkta medžiaga gali geriau atskleisti, kaip Mėnulis susiformavo.
Vis geriau pažįstame kosminę erdvę už Saulės sistemos ribų
11. Kalbant apie 2024 m. pasiekimus kosmoso tyrimų srityje, svarbu paminėti du naujus žemėlapius. Spalį astronomai paskelbė milžinišką infraraudonųjų spindulių Paukščių Tako žemėlapį, kuriame yra daugiau nei 1,5 mlrd. objektų. Tai išsamiausias kada nors sudarytas mūsų galaktikos žemėlapis – jame yra maždaug 10 kartų daugiau objektų nei ankstesniame, 2012 m. tų pačių tyrėjų paskelbtame žemėlapyje. Į jį įtrauktos naujagimės žvaigždės, kurios dažnai būna dulkėtuose kokonuose, ir rutuliniai spiečiai – tankios milijonų seniausių žvaigždžių grupės Paukščių Take.
Kai kurie detaliausio iki šiol Paukščių Tako žemėlapio vaizdai / ESO / „VVVX survey“ nuotr.
12. Tą patį mėnesį malonią staigmeną pateikė ir tik pernai į kosminę erdvę paleistas Euklido teleskopas. Iki šiol siuntęs tik bandomuosius kadrus, dabar jis atskleidė pirmąją didžiausio kuriamo Visatos žemėlapio dalį. Jame sužibo 100 mln. žvaigždžių ir galaktikų. Nors jau ir šis fragmentas mokslininkams suteikia nemažai informacijos apie Visatos evoliuciją, tamsiąją medžiagą bei tamsiąją energiją, tai yra vos 1 proc. bendro žemėlapio, kurį išvysime misijos pabaigoje, apytiksliai 2029-aisiais.
Viltis nepagydomomis ligomis sergantiems pacientams
13. Praėjusiais metais Jungtinėje Karalystėje (JK) ir JAV pirmą kartą buvo patvirtinta CRISPR-Cas9, kitaip žinoma kaip genų žirklių, terapija skausmingai ir visą gyvenimą trunkančiai kraujo ligai pjautuvinei anemijai gydyti. JK leido CRISPR-Cas9 terapiją taikyti ir gydant beta talasemija sergančius pacientus. 2024 m. vasarį pasirodė žinia, kad minėta terapija dabar bus prieinama visose ES šalyse šiomis dviem kraujo ligomis sergantiems pacientams.
Naudodami CRISPR terapiją, mokslininkai dabar gali „paredaguoti“ ligas sukeliantį geną ir suteikti antrą šansą jomis sergantiems ligoniams.
14. Nors pjautuvinė anemija ir beta talasemija kol kas yra vienintelės ligos pasaulyje, kurioms gydyti pasitelkiamos genų žirklės, didelė tikimybė, kad šis susirgimų sąrašas ateinančiais metais ilgės. Mat 2024 m. pritaikant CRISPR terapiją buvo pasiekta puikių rezultatų gydant tokias ligas kaip įgimtas kurtumas, įgimtas aklumas, angioneurozinė edema – reta genetinė liga, sukelianti odos, žarnyno gleivinės ir plaučių patinimą.
Aklumas, asociatyvi nuotr. / „Shutterstock“ nuotr.
15. Genų žirklės – tai tik viena iš naujų terapijų, pasitelkiamų kovoje su iki šiol nepagydomomis ligomis. Štai jau ilgą laiką mokslininkai kalba apie vakcinas nuo vėžio. Nors tai gali skambėti kaip mokslinė fantastika, tačiau skiepai nuo vėžio po truputį tampa realybe. Pavyzdžiui, šiais metais septyniose valstybėse (JK, JAV, Vokietijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Ispanijoje ir Turkijoje) pradėti pirmosios pasaulyje iRNR (angl. mRNA) vakcinos nuo plaučių vėžio bandymai su pacientais. Jos tikslas yra paskatinti žmogaus imuninę sistemą aktyviau kovoti su liga.
Skiepas, asociatyvi nuotr. / Ž. Gedvilos / BNS nuotr.
16. Kol šio gydymo metodo tyrimai dar vyksta, JAV maisto ir vaistų administracija paskelbė patvirtinusi pirmąją ląstelių terapiją agresyviai melanomos formai gydyti. Jos esmė, kad iš paciento auglio yra išskiriamos specialios imuninės ląstelės, vadinamos T ląstelėmis. Nors jos įprastai padeda kovoti su augliu, jo viduje jos ilgainiui nustoja funkcionuoti. Tad kol tai nenutiko, dar normaliai funkcionuojančias ląsteles mokslininkai laboratorijoje padaugina, o tada sušvirkščia atgal žmogui. Panaši terapija jau yra taikoma gydant įvairias kraujo vėžio formas, ji vadinama CAR-T ląstelių terapija. Taigi iš esmės galima sakyti, kad melanomai gydyti patvirtinta terapija yra pirmoji patvirtinta CAR-T terapija, nukreipta prieš kieto pavidalo auglį.
T ląstelės (žalios) apsupusios vėžines ląsteles (mėlynos) / Alex Ritter, Jennifer Lippincott Schwartz ir Gillian Griffiths, „National Institutes of Health“ nuotr.
17. Svarbių rezultatų šiemet pasiekta ir ieškant būdų, kaip gydyti pirmo tipo diabetą. Sergant šia liga imuninė sistema sunaikina insuliną – hormoną, kuris padeda gliukozei patekti iš kraujotakos į kitus audinius, – gaminančias organizmo ląsteles. Kinijos mokslininkai paėmė pirmo tipo diabetu sirgusios moters riebalų ląstelių, laboratorijoje jas perprogramavo į tas, kurios gamina insuliną, ir implantavo atgal į pacientės kasą. Praėjus 75 dienoms po transplantacijos pacientei nebereikėjo švirkštis insulino cukraus kiekiui kraujyje kontroliuoti.
Diabetas, asociatyvi nuotr. / „Shutterstock“ nuotr.
18. Na, ir kokia gi metų mokslo inovacijų apžvalga be naujienos apie vaistus nuo žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV). Nepaisant dešimtmečius trukusios pažangos, šiuo virusu vis dar užsikrečia daugiau nei milijonas žmonių pasaulyje. Tačiau šiais metais šios srities tyrimuose sužibo vilties žiburys pavadinimu lenacapaviras.
Birželį atlikus didelį veiksmingumo tyrimą su Afrikos paauglėmis ir jaunomis moterimis pranešta, kad šio vaisto injekcijos sumažino ŽIV infekcijos atvejų skaičių iki nulio – tai stulbinamas veiksmingumas. Bet kokios abejonės dėl šios išvados išnyko po trijų mėnesių, kai panašus tyrimas, atliktas keturiuose žemynuose, pranešė apie 99,9 proc. veiksmingumą tarp skirtingų lyčių asmenų, turinčių lytinių santykių su vyrais. Dėl to „Science“ paskelbė lenakapavirą 2024 metų atradimu.
Daugiau sužinome apie savo kūną
19. Šiais metais ne tik atradome naujų gydymo būdų, bet ir toliau gilinome žinias apie savo kūną. Pavyzdžiui, buvo pristatytas galingiausias pasaulyje magnetinio rezonanso tomografas (MRT) ir juo padarytos išskirtinio detalumo žmogaus smegenų nuotraukos. 20 metų – maždaug tiek buvo kurtas konkurentų neturintis MRT apartas „Iseult“. Jį pasitelkiant per 4 minutes galima pasiekti tokį detalų smegenų vaizdą, koks kitais prietaisais būtų pasiekiamas per kelias valandas. Greitai pasiekiamas detalus smegenų vaizdas pasitarnaus neurodegeneracinių ligų diagnostikoje bei aptinkant silpnus signalus skleidžiančias chemines medžiagas.
Smegenys / CEA nuotr.
20. Šie metai vainikavo ir dar vieną net 10 metų trukusį projektą. Bendradarbiaudami Harvardo universiteto ir „Google“ mokslininkai sudarė neregėto detalumo suaugusio žmogaus smegenų žemėlapį. Jame matyti maždaug 57 000 neuronų, 230 milimetrų kraujagyslių ir 150 milijonų sinapsių – jungčių tarp nervinių ląstelių. Analizuodami žemėlapį mokslininkai nustatė kelias naujas anatomines smegenų detales. Pavyzdžiui, kad kai kurios iš neuronų išeinančios ataugos, arba aksonai, susisuka į mazgus sudarydami vijas. Mokslininkai taip pat aptiko retų jungčių tarp neuronų, kai pavieniai aksonai buvo sujungti net su 50 sinapsių. Tikimasi, kad naujasis smegenų žemėlapis ir jo tyrimai padės geriau suprasti, kaip formuojasi prisiminimai, kas sukelia neurologinius sutrikimus ir ligas, tokias kaip autizmas ar Alzheimerio liga.
1 neuronas (baltas) ir prie jo prisijungę 5 600 aksonų (mėlyni), žalia spalva pavaizduotos sinapsės / „Google Research“ ir J. Lichtmano laboratorijos (Harvardo universiteto) iliustracija
21. Tačiau smegenų neuronų atvaizdavimas yra tik maža mokslo pasaulio žmonių ambicijos dalis. Mūsų kūną sudaro apie 37 trilijonus ląstelių ir mokslininkai nori sukurti jų visų žemėlapį. Planuojama, kad pirmoji žmogaus ląstelių atlaso versija, prie kurios dirba daugiau nei 3 200 specialistų, bus pateikta 2026-aisiais. Tačiau šiemet pasirodė bent 40 publikacijų, kuriose mokslininkai pristatė žarnyno, kraujagyslių, užkrūčio liaukos, placentos ląstelių žemėlapius, parodė, kaip gimdoje formuojasi žmogaus skeletas ir pan.
Iki šiol buvo manoma, kad esame sudaryti iš maždaug 200 rūšių ląstelių, pavyzdžiui, širdies raumens ar nervų ląstelių. Tačiau „Žmogaus ląstelių atlaso“ projektas atskleidė, kad egzistuoja tūkstančiai ląstelių tipų, o kai kurie jų yra tokių ligų kaip žarnyno uždegiminės ligos ir cistinė fibrozė kaltininkai. Tad vienas „Žmogaus ląstelių atlaso“ sumanytojų palygino mokslines žinias apie ląstelių biologiją iki minėtos iniciatyvos su „15 a. žemėlapiu“. Anot jo, tai, kas šiuo metu yra kuriama, panašėja į „Google Maps“, skelbia BBC.
Detalus žmogaus žarnyno ląstelių vaizdas, asociatyvi nuotr. / Stanfordo medicinos universiteto / Snyderio laboratorijos / Nolano laboratorijos / Greenleafo laboratorijos nuotr.
22. Paraleliai žmogaus ląstelių atlasui yra kuriamas ir žmogaus navikų atlasas, kitaip tariant, mokslininkai siekia sudaryti ne tik sveikų, bet ir pakitusių ląstelių žemėlapius. Šiais metais pasirodė 12 publikacijų, kuriose analizuojama daugiau kaip 20 skirtingų tipų navikų, kuriais sirgo beveik 2 000 žmonių, įskaitant krūties, storosios žarnos, kasos, inkstų ir gimdos vėžį. Sudaryti navikų atlasai padės geriau suprasti, kaip vėžys vystosi ir kaip jį veikia gydymas.
Krūties vėžio ląstelės (tamsios) / Nacionalinio JAV sveikatos instituto (NIH) nuotr.
23. 2024 metais gyvybės mokslų srityje dirbantys mokslininkai ne tik sudarinėjo ląstelių žemėlapius, bet ir toliau gilinosi į mūsų genų paslaptis. Ir vienas tokių tyrimų sukėlė daug abejonių, ar tėvai nėra klaidinami, kai jiems sakoma, kad šansas susilaukti mergaitės yra toks pats kaip berniuko. Mat mokslininkai, tyrėję maždaug 500 tūkst. Jungtinės Karalystės gyventojų genetinius duomenis, aptiko rs144724107 mutaciją, kuri siejama su 10 proc. didesne tikimybe pagimdyti mergaitę nei berniuką. Tiesa, šią mutaciją turėjo tik 0,5 proc. tyrimo dalyvių. Dabar mokslininkai tikisi savo rezultatus patikrinti su kita imtimi.
Mikroplastikas
2024-aisiais buvo ne tik teigiamų mokslo atradimų ar inovacijų, bet mokslo tyrimų, kurie mus įspėja, kad turime būti atidesni dėl to, ką dedame į burną, ką dėvime ir apskritai kokius pasirinkimus darome. Viena priežasčių – save ir aplinką negrįžtamai vis labiau užteršiame mikroplastiku.
24. Šiais metais mokslininkai mikroskopines plastiko daleles aptiko žmonių kaulų čiulpuose, klubų ir kelių sąnariuose, sėklidėse, placentoje, penyje ir spermoje.
Mikroplastikas, asociatyvi nuotr. / „Shutterstock“ nuotr.
25. Be to, ištyrus mirusių žmonių kepenis, inkstus ir smegenis, nustatyta, kad visuose juose buvo mikroplastiko, tačiau 91 smegenų mėginyje jo buvo vidutiniškai 10–20 kartų daugiau nei kituose organuose. Visgi šis tyrimas kol kas dar yra recenzuojamas, tad rezultatais negalime visiškai pasitikėti.
Tačiau tendencija kelia nerimą. Jau anksčiau mikroplastiko aptikta žmogaus išmatose, širdies audinyje, kraujyje ir kt. organuose, tad tampa aišku, kad, ko gero, juo užteršėme visą savo kūną. Kyla klausimas – kaip tai gali paveikti sveikatą.
Miestiečiai / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
Naujausi tyrimai, rodo, kad mikroplastikas gali padidinti įvairių būklių, pavyzdžiui, oksidacinio streso, kuris gali sukelti ląstelių pažeidimus ir uždegimus, taip pat širdies ir kraujagyslių ligų, riziką. Be to, atlikti tyrimai su gyvūnais rodo, kad mikroplastikas sukelia vaisingumo problemų, įvairių vėžinių susirgimų, endokrininės ir imuninės sistemos, mokymosi ir atminties sutrikimų. Telieka tikėtis, kad 2025-aisiais jau turėsime daugiau duomenų ir iš tyrimų su žmonėmis.
Prarastų miestų metai
26. Šių metų gegužės sąmokslo teorijų skleidėjai turbūt dar ilgai nenorės prisiminti, mat buvo pateikta stiprių įrodymų, kad Egipto piramides vis dėlto pastatė žmonės. Tai nustatyti padėjo archeologai, kurie atrado svarbią piramidžių statybų dėlionės detalę – seniai dingusią Nilo atšaką, kuri tūkstantmečius buvo palaidota po dykumos smėliu. Anot specialistų, atrasta 64 km ilgio upės atšaka galėjo būti gyvybiškai svarbus vandens kelias, kuriuo statybinės medžiagos buvo gabenamos tiesiai į piramidžių statybos vietas. Archeologų atliktas darbas rodo, kad piramidžių statyboje talkinusi upės atšaka išdžiūvo ir nunyko po didelės sausros prieš maždaug 4 200 metų. Šis laikotarpis beveik tiksliai sutampa su šeštosios dinastijos pabaiga (apie 2340 m. pr. Kr.).
Gizos piramidės / „Shutterstock“ nuotr.
27. Išdžiūvusios upės vaga – ne vienintelis įspūdingas šių metų archeologų atradimas. Pasitelkę lazerinius jutiklius Amazonės atogrąžų miškuose archeologai aptiko keletą dingusių miestų, kuriuose maždaug prieš 2 000 metų gyveno mažiausiai 10 000 ūkininkų. Taip pat du miestai aptikti ir Uzbekistano kalnuose – manoma, kad jie buvo svarbūs Šilko kelio prekybiniai centrai.
Šilko kelias, asociatyvi nuotr. / „Shutterstock“ nuotr.
28. Tiesa, senovinis statinys šiemet rastas ir Baltijos jūroje. Vokietijos mokslininkai pranešė jūros dugne, netoli Vokietijos krantų, aptikę veikiausiai ledynmečio pabaigą menančią sieną. Tyrėjų teigimu, beveik kilometrą besitęsiančią struktūrą iš akmenų tikriausiai sudėliojo medžiotojai, bandę į spąstus įvilioti šiaurinius elnius. Tai gali būti seniausia aptiktas žmonių sukurtas statinys Baltijos jūros regione.
Vokiečių mokslininkai aptiko veikiausiai ledynmečio pabaigą menančią sieną / LRT stopkadras
Du dinozaurai ir lapė
Nors 2024-ieji archeologams iš tiesų buvo išskirtiniai kalbant apie rastus senovinius statinius ar jų liekanas, žemes nusikratė ir kai kurie senovinių gyvūnų skeletai.
29. Štai balandį pasirodė publikacija, kurioje pirmą kartą aprašytas naujas ichtiozaurų atstovas. Manoma, kad tai gali būti didžiausias kada nors gyvenęs jūrų roplys. Chthyotitan severnensis (liet. „žuvingasis milžinas“) pavadintas gyvūnas buvo 25 m ilgio ir prilygo mėlynajam banginiui. Įdomu tai, kad viena iš publikacijos, kurioje aprašomas naujos rūšies priešistorinis gyvūnas, autorių – 15 metų mergaitė Ruby. Mat būtent ji su tėvu Jungtinės Karalystės paplūdimyje aptiko antrąjį prieš daugiau nei 200 milijonų metų gyvenusio roplio žandikaulio kaulą.
30. Nepraėjus nė 3 mėnesiams po straipsnio apie ichtiozaurą, Brazilijos mokslininkų komanda paskelbė aptikusi galimai vieną seniausių iki šiol žmonių rastų dinozaurų. Paleontologai jį atrado Pietų Rio Grandėje po to, kai smarkus lietus paspartino eroziją šalia triaso laikų telkinio, kurio amžius, kaip manoma, siekia apie 233 mln. metų. Šiuo metu mokslininkai laukia kolegų patvirtinimo, ar minėto dinozauro palaikai iš tiesų gali būti laikomi seniausiu radiniu.
Fosilija buvo aptikta San Žoaun do Polezinėje / „ULBRA Canoas“ / „Flickr“ nuotr.
31. Tačiau nuostabą 2024-aisiais kėlė ne tik seniausių ir didžiausių dinozaurų skeletai, bet ir tokių mažyčių gyvūnų kaip lapės palaikai. 1991 m. aptiktoje Kanjada Sekos archeologinėje vietovėje rasta mažiausiai 24 medžiotojų-rankiotojų bendruomenės narių palaikų. Vienoje iš laidojimo duobių mokslininkai aptiko šiandien jau išnykusios rūšies lapės kaulus. Ilgai nebuvo aišku, kas siejo lapę su žmonėmis. Tačiau 2024 m. publikuotame straipsnyje pagaliau pateiktas gana intriguojantis atsakymas – gyvūno kaulų analizė parodė, kad lapė mito žmonių maistu, tad tai leidžia manyti, kad ji tikriausiai buvo „medžiotojų-rankiotojų kompanionė arba naminis gyvūnas vėlyvajame holocene“. Atradimas skatina permąstyti seniai nusistovėjusį įsitikinimą, kad pirmieji žmogaus augintiniai buvo šunys.
Lapė / AP nuotr.
Naujai atrastos rūšys rodo, kaip prastai pažįstame vandenyną
32. Šie metai eilinį kartą patvirtino, kad apie Žemės vandenynų gelmes žinome taip pat prastai, kaip ir apie kosmoso tolybes. Bendrai prie Naujosios Zelandijos, Čilės, Kosta Rikos krantų ir kitose Ramiojo vandenyno vietose šįmet buvo aptikta bent 300 mokslui naujų giliavandenių gyvūnų rūšių. Tai ir kalmarai, žuvys, koralai, moliuskai, jūrų žvaigždės, pintys, jūrų ežiai, krabai, omarai ir tokios keistos būtybės kaip „jūrų kiaulės“ ar vienaragiai „jūrų agurkai“.
Mokslininkai mano, kad iki šiol rasta tik vos daugiau nei 10 proc. jūrose gyvenančių gyvūnų. Nors šis skaičius kasmet didėja, kyla grėsmė, kad kai kurių rūšių galime taip ir nesuspėti pažinti, mat atskiruose vandenyno regionuose planuojama metalų gavyba. Štai, pavyzdžiui, 4–5 tūkst. metrų gylyje Ramiojo vandenyno centrinėje dalyje yra vienas gausiausių žinomų kobalto, nikelio ir mangano šaltinių planetoje. Šių trijų elementų mums reikės labai daug, jei ketiname visus iškastiniu kuru varomus planetos automobilius pakeisti varomais elektra.
Chaunax (jūrinių rupūžinių šeima) / Schmidto vandenyno instituto nuotr.
Bandėme suprasti gyvūnų komunikaciją
33. Kol vienus gyvūnus atrandame, kitus bandome geriau pažinti. Štai, pavyzdžiui, jau anksčiau išsiaiškinta, kad juodosios varnos gali atpažinti žmonių veidus ir balsus, išlukštenti riešutus numesdamos juos ant greitkelių automobiliams sutraiškyti ir suskaičiuoti iki 30. Juodųjų varnų stebėjimų metu paukščiai žino, kiek žmonių ir kurie įėjo į priedangą arba iš jos išėjo. Tačiau 2024 m. mokslininkai atrado dar vieną nepaprastą šių paukščių gebėjimą – garsiai skaičiuoti, tai yra sukranksėti nuo vieno iki keturių kartų ekrane pamačius arabišką skaitmenį arba išgirdus trumpus garsus.
Juodoji varna, asociatyvi nuotr. / „Shutterstock“ nuotr.
34. Dar viena intriguojančia žinia pasidalijo beždžionių marmozečių elgseną tyrinėjantys mokslininkai. Jie teigė nustatę, kad minėti gyvūnai sugeba vadinti vieni kitus vardais. Anot gyvūnų elgsenos specialistų, atliekant tyrimus pastebėta, kad beždžionės naudoja aukšto tono švilpimą primenančius šūksnius, kurie kiekvienai marmozetei yra skirtingi. Be to, tyrėjai nustatė, kad beždžionės galėjo atpažinti, kada šūksniai buvo skirti joms ir kad jos dažniau reaguodavo, kai jas šaukdavo vardu. Spėjama, kad toks elgesys gali padėti beždžionėms palaikyti tarpusavio ryšį tankiuose atogrąžų miškuose, kur matomumas dažnai būna ribotas. Anksčiau manyta, kad, be žmonių, tik delfinai ir drambliai naudoja vokalinį bendravimą, kad susikalbėtų su savo rūšies atstovais.
Marmozetė / „Shutterstock“ nuotr.
35. Tačiau žmonės ne tik nori suprasti, kaip gyvūnai bendrauja, bet ir ilgainiui su jais susikalbėti. Viena tokių rūšių, kurią netrukus galbūt suprasime, anot mokslininkų, yra kašalotai. Jie paprastai gyvena būriais, kuriuos sudaro apie dešimt gyvūnų, po vandeniu bendraujančių šimtų metrų atstumu. Mokslininkai ant keleto banginių pritvirtino specialius prietaisus, kurie sekė jų judėjimą ir įrašinėjo skleidžiamus garsus. Tai atskleidė, kad kašalotų spragsėjimai sudaro bent 150 pasikartojančių modelių arba kodų.
Kašalotas / „Unsplash“ nuotr.
Kodai yra kašalotinių banginių ryšio signalai – skirtingo dažnio ir skirtingu laiku pasigirstantys spragtelėjimai. Šie vokalizacijos signalai šiek tiek primena žmogaus kalbos fonemas „æ“, „p“, „l“ ir „ə“. Telieka suprasti, ar kartu sudėjus jos, kaip ir žmonių kalboje, turi prasmę ir jei taip, kokia ji. Galbūt atsakymų į šiuos klausimus sulauksime 2025-aisiais?
36. Šiemet mokslininkai tyrė ne tik laukinius, bet ir naminius gyvūnus. Pavyzdžiui, vieno rugpjūtį pasirodžiusio tyrimo autoriai pranešė nustatę, kad katės gedi nugaišusių tuose pačiuose namuose gyvenusių gyvūnų. Apklausus 450 kačių šeimininkų paaiškėjo, kad nugaišus kitam namuose gyvenusiam gyvūnui kai kurios katės sunkiai užmigdavo, atsisakydavo ėdalo arba nepertraukiamai kniaukdavo. Tad tai paneigia nuomonę, kad katės yra nesocialūs gyvūnai, ir rodo, kad psichologinė netekties patirtis gali būti universali.
