Ar žinote, kur buvo išrastas šratinukas ir populiarusis Rubiko kubikas? Taip, Vengrijoje. Šiuos ir kitus atsakymus buvo galima išgirsti gegužės 30 d. Panemunės pilyje vykusioje Vengrų kultūros dienoje, kvietusioje pažinti senus Lietuvos ir Vengrijos ryšius. O ši tolima šalis istoriškai mums yra labai artima.
Spalvinga programa
Lankytojai galėjo ne tik apžiūrėti garsiausių vengrų išradimų parodą, bet ir turėjo retą progą pažinti gilius, bet primirštus Lietuvos ir Vengrijos ryšius bei paragauti tradicinio guliašo (vadinamo bograču), kuris pilies kieme gamintas net penkias valandas. Šventinę nuotaiką kūrė Jurbarko Antano Sodeikos meno mokyklos kanklių ansamblis ir atlikėja Helka, supažindinusi su vengriškomis kanklėmis – citra.
Visi norinieji buvo pakviesti į ekskursiją po Panemunės pilį, kurioje 150 metų gyveno vengrų giminė, palikusi ryškų pėdsaką mūsų istorijoje.
Kas siejo Lietuvą ir Vengriją?
Pasak Panemunės pilies direktoriaus dr. Mariaus Daraškevičiaus, nors šiandien Lietuvoje gyvena tik apie 30 vengrų (su šeimomis – apie 80), XVI amžiuje jie buvo penkta pagal dydį užsieniečių bendruomenė mūsų šalyje. Tuomet abi šalys turėjo daug bendro dėl Jogailaičių dinastijos. Ši giminė valdė didžiulę teritoriją Vidurio ir Rytų Europoje – ne tik Lietuvą ir Lenkiją, bet ir Čekiją bei Vengriją. Dėl šios priežasties vyko aktyvūs kultūriniai mainai: žmonės keliavo iš vieno krašto į kitą, mezgėsi ryšiai.
Tuo metu Vengrija buvo kur kas didesnė nei dabar ir siekė net Adrijos jūrą. Į Lietuvą atvykdavo nemažai vengrų, dažniausiai vyrai – kariai, amatininkai ar kiti specialistai. Dauguma jų atvažiuodavo tik tam tikram sezonui ar pagal sutartis, o vėliau išvykdavo.
Vienas iš Lietuvoje pasilikusių vengrų buvo Panemunės pilies statytojas Jonušas Eperješas (gyvenęs nuo XVI a. vidurio iki 1608 metų). Nors daugelis to meto imigrantų buvo kariai, J. Eperješo šeimos istorija kitokia.
„Jo giminaičiai buvo pasiturintys miestiečiai, teisininkai ir labai išsilavinę žmonės, baigę geriausius Europos universitetus. Pavyzdžiui, jo senelis iš motinos pusės parašė pirmąją knygą apie Vengrijos mineralinius vandenis“, – ekskursijos metu pasakojo M. Daraškevičius.
Į Lietuvą atvykęs kaip pirklys, J. Eperješas sulaukė įtakingiausio to meto didiko – Vilniaus vaivados Kristupo Radvilos Perkūno – paramos ir labai greitai padarė karjerą. Jau 1594 metais jis gavo teisę nuomoti Lazdijų, Merkinės, Seinų ir kitus miškus bei juose gaminti miško prekes. Netrukus įsigijo ir didžiulį valdų kompleksą Žemaitijoje.
Per visą XVI a. Panemunės dvarą valdė garsi bajorų Stankevičių-Bilevičių giminė. 1595 metais jie įkeitė dvarą J. Eperješui, o dar po poros metų, už didžiulę 14 000 kapų grašių sumą, jį ir visai pardavė. Čia J. Eperješas įsirengė išskirtinę rezidenciją, kurioje nuolat ir pats lankėsi bei pradėjo statyti pilį. Nors jo tėvas Vengrijoje jau buvo gavęs Šventosios Romos imperatoriaus Ferdinando I suteiktą bajorystę, pats Jonušas, už nuopelnus Lietuvoje buvo oficialiai nobilituotas (priimtas į vietos bajorų luomą) 1601 metais.
Prancūzai tokius naujuosius bajorus vadino „mantijos kilmingaisiais“ – jie titulą gaudavo ne už kovas su špaga rankoje, o už tarnybą valdovo dvare, teismuose, moksle ar sėkmingą prekybą.
Kilmės galvosūkiai
Istorija tampa dar įdomesnė pažvelgus į pilies šeimininkų kilmę ir kalbą. J. Eperješas iš tikrųjų buvo vokiškos kilmės, mat jo giminė į Vengriją kadaise atvyko iš Saksonijos. Pirmosios dvi pilyje gyvenusios kartos buvo protestantai ir tarpusavyje rašė laiškus vokiečių kalba.
„Lietuvoje J. Eperješas vedė Uršulę Gecaitę, kuri greičiausiai buvo Naujadvario vietininko Simono Geco dukra. Nors pavardė skamba lietuviškai, naujausi tyrimai rodo, kad ši giminė buvo kilusi iš Alzaso – regiono tarp Prancūzijos ir Vokietijos. Antrosios kartos Eperješas taip pat vedė labai turtingo Vilniaus pirklio dukrą, vėlgi vokietę“, – istorijos žiniomis dalijosi direktorius.
M. Daraškevičius pabrėžė, kad šios pirmosios kartos nesikišo į didžiąją politiką, o vertėsi pelninga prekyba, uždirbo didžiulius pinigus ir ramiai statė pilį. Žinoma, kad Jonušo našlė Uršulė vyrą pergyveno daugiau kaip 20 metų, o apie jos mirtį vėliau, 1636 metais, savo laiške užsiminė sūnus Jurgis.
Iš viso Jonušas ir Uršulė užaugino tris sūnus: Jurgį (kuris tapo Žemaitijos stalininku), Kristupą (Kauno stalininką) ir Joną. Šie broliai 1636 metais pasidalijo tėvo paliktus dvarus Lietuvoje. Su Panemunės pilimi iš viso buvo susijusios net penkios Eperješų kartos, kol galiausiai, po daugiau nei pusantro šimto metų valdymo – 1753-aisiais – giminė dvarą pardavė baronui pulkininkui Leonui Igolštromui.
Architektūra, skirta pasipuikuoti
Panemunės pilį padėjo statyti tas pats architektas, kuris dirbo ir netoliese esančioje Raudonės pilyje – iš dabartinės Estijos teritorijos kilęs olandų kilmės meistras Peteris Nonhartas. Panemunės pilis buvo suprojektuota taip, kad darytų didžiulį įspūdį. Tam buvo pasirinktos išskirtinės spalvos – juodi pilies fasadai su baltomis linijomis. Norint patekti į antrąjį aukštą, reikėjo lipti išoriniais laiptais arba vaikščioti lauko balkonais ir galerijomis. Pasak M. Daraškevičiaus, tai buvo tikra „išorinių laiptų karalystė“.
„Centrinį pastatą architektas suprojektavo ir pastatė šiek tiek aukščiau, o šoninius pastatus truputį pasuko, panašiai kaip Mikelandželas suprojektavo aikštę Romoje. Taip pilyje apsilankiusiam svečiui pastatai atrodė dar didesni ir įspūdingesni“, – aiškino pilies direktorius.
Kadangi J. Eperješas buvo naujas bajoras, jam buvo svarbu parodyti savo statusą. Pilis su keturiais galingais septynių aukštų bokštais turėjo visiems demonstruoti šeimininko turtą ir riterišką įvaizdį.
Gyvenimas pilyje
Pilyje sutuoktiniai gyveno pagal senąją Europos tradiciją – gana atskirai. Jie susitikdavo dažniausiai tik kartą per dieną per pietus. Vyro apartamentai buvo pirmajame aukšte – „ant žemės“. Jį sudarė prieškambaris, gyvenamasis kambarys, tuo metu vadintas tiesiog kambariu, nes jame buvo miegama, ir bokšte įrengtas asmeninis kabinetas. Kabinete šeimininkas galėjo laikyti ginklus, dokumentus ar knygas. Tuo tarpu moterų apartamentai buvo įrengti viršuje, antrajame aukšte („danguje“).
Viskas pasikeitė, kai trečiosios kartos Eperješas vedė merginą iš galingos Pacų giminės. Pacai tuo metu statė įspūdingiausius Lietuvos pastatus (Pažaislio vienuolyną, Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčią).
Susigiminiavę su šiais didikais, Eperješai perėmė katalikų tikėjimą, pilyje įrengė puošnius baroko interjerus ir patys tapo aukščiausio lygio valstybės veikėjais – generolais ir seniūnais. Tačiau toks prabangus gyvenimo būdas reikalavo milžiniškų išlaidų. Giminė įsivėlė į politines kovas, palaikė karalių rinkimuose pralaimėjusią pusę, pradėjo skęsti skolose ir galiausiai XVIII a. pabaigoje pilyje nebeišgalėjo gyventi.
Nuosavas fabrikas
Panemunės pilis išsiskiria savo rūsiais. Įprastai Lietuvos dvarų rūsiai būdavo žemi (apie 1,60 metro), o štai čia jų aukštis siekia net keturis metrus. Šie rūsiai buvo naudojami maisto ir prekių sandėliavimui, nes Nemunas tuo metu buvo pagrindinis prekybos kelias – to meto magistralė.
Norint sumūryti tokią pilį, reikėjo milžiniško kiekio plytų. Todėl Eperješai pilyje pirmiausia pasistatė ne rūmus, o plytų ir keramikos degimo krosnis. Jie buvo tokie verslūs, kad pilyje pagamintus krosnių koklius netgi pardavinėdavo kitiems. Be to, giminė garsėjo savo tvenkiniais – jie augino karpius ir tiekė žuvį net į karaliaus stalą Varšuvoje.
Nors Eperješų giminė Lietuvoje išmirė apie XIX a., kaimynai juos vengrais vadino net praėjus 200 metų po jų apsigyvenimo prie Nemuno. Ši unikali tapatybė ir pilies sienose užkoduotos paslaptys išliko gyvos iki šiol.
Šias ir dar daugelį kitų intriguojančių istorijų bus galima išgirsti jau netrukus, nes Panemunės pilis gyvena naujais planais. Birželio 27 d. čia vyks IV dvarų kultūros festivalis „Ponas Tadas“. Jo metu pilies erdvės vėl atgis: lankytojų lauks istorijos rekonstruktoriai iš Lietuvos ir Lenkijos, įvairios senosios pramogos, edukacijos bei išskirtinis, meniškas pirotechnikos šou, savo lėtumu ir estetika primenantis tikrą operos spektaklį.
Janina Sabataitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
