Pasirengimas krizei prasideda ne tada, kai ji ištinka, o gerokai anksčiau – mokantis, telkiant bendruomenę ir iš anksto apgalvojant, kuo galėtum būti naudingas. Tuo įsitikinę prie Jurbarko ir Šakių rajono komendantūros prisijungę Aušra Bizaitė, Juozas Meškauskas, Linas Česnulevičius ir Darius Vasiliauskas. Todėl tarnyba komendantūroje jiems – galimybė įgyti naujų žinių, sustiprinti vietos bendruomenę ir pasirengti padėti savo kraštui, jei būtų susidurta su rimta krize.
Nors kiekvieno kelias į komendantūrą skirtingas, A. Bizaitės, J. Meškausko, L. Česnulevičiaus ir D. Vasiliausko pasakojimuose kartojasi ta pati mintis – šiandien šalies saugumas nebėra vien kariuomenės ar kitų statutinių institucijų rūpestis.
„Geopolitinė padėtis, aišku, buvo vienas svarbiausių veiksnių“, – apie sprendimą prisijungti prie komendantūros sako D. Vasiliauskas.
Karas Ukrainoje ir Rusijos keliama grėsmė daugelį privertė iš naujo įvertinti savo pasirengimą, turimus gebėjimus ir galimą vaidmenį nelaimės atveju. Todėl vieniems prisijungimas prie komendantūros tapo seniai brandinto domėjimosi karyba tęsiniu, kitiems – galimybe atnaujinti medicinos, organizacines ar technines žinias.
„Nuo vaikystės domėjausi karyba, norėjau būti kariniu pilotu. Bandžiau patekti į karines pajėgas, tačiau nepraėjau medicininės patikros. Kai atsirado komendantūra, supratau, kad tai gali būti mano galimybė prisidėti“, – pasakojo L. Česnulevičius.
Tarp komendantūros narių yra ir profesinę patirtį šalies gynybai norinčių pritaikyti žmonių. „Kaip medikas noriu atnaujinti savo žinias, panaudoti turimą patirtį ir suprasti, kokia būtų mano vieta atėjus „Dienai X“. Kartu noriu tobulėti ir išmokti naujų dalykų“, – kalbėjo J. Meškauskas.
Dalis pašnekovų jau baigė dronų valdymo kursus, įgijo reikiamus pažymėjimus ir savarankiškai toliau tobulina įgūdžius.
„Kariuomenėje baigiau dronų kursus ir išlaikiau egzaminą. Tai man buvo visiškai nauja sritis. Vėliau įsigijau paprastesnį droną ir dabar po truputį tobulinu žinias, kad prireikus galėčiau jas panaudoti“, – sakė J. Meškauskas.
Žino kam paskambinti
Šis ketvertas pabrėžia, kad komendantūra nėra vien pasirengimas galimam kariniam konfliktui. Ne mažiau svarbus jos kuriamas tarpusavio ryšys. Tokią nuomonę formuoja ir tai, kad intensyviuose mokymuose kartu dalyvavę jurbarkiečiai ir šakiečiai geriau pažino vieni kitus, išmoko veikti patirdami nuovargį ir stresą. Ši patirtis padėjo susiformuoti bendruomenei, kurios nariai ryšį palaiko ir pasibaigus oficialiems užsiėmimams.
„Per dešimt mokymų dienų buvo visko – nuovargio, streso, sudėtingų situacijų. Tačiau būtent tada mes, jurbarkiečiai ir šakiečiai, dar labiau susibendravome“, – pasakojo A. Bizaitė. Pasak pašnekovų, nelaimės atveju ypač svarbu nesutrikti ir žinoti, į ką galima kreiptis.
Toks žmonių tinklas gali padėti greičiau perduoti patikimą informaciją, sutelkti aplinkinius ir sumažinti panikos pavojų. Pašnekovų nuomone, kiekvienas, bent minimaliai pasirengęs žmogus, kritiniu momentu galėtų suburti ir nuraminti dar kelis savo aplinkos žmones.
„Mūsų gal ir nėra daug, bet mes jau žinome savo galimybių ribas ir nepasimestume. Kiekvienas galėtume sutelkti dar po kelis žmones. Taip plečiasi visas tinklas“, – aiškino L. Česnulevičius. Jis pabrėžė, kad pirmosiomis krizės valandomis ypač svarbi būtų patikima informacija.
„Jeigu žmonės žinos, kad esi susijęs su karinėmis struktūromis, jie tau skambins. O tu jau žinosi, kur kreiptis toliau. Svarbiausia neleisti kilti masinei panikai, nes informacija tokiu metu yra aukso vertės“, – sakė vyras.
Intensyvios dešimt dienų
Didžiausią įspūdį A. Bizaitei, J. Meškauskui, L. Česnulevičiui ir D. Vasiliauskui paliko dešimties dienų bazinis kursas. Per trumpą laiką jo dalyviai turėjo susipažinti su kariuomenės tvarka, disciplina, subordinacija, saugiu ginklų valdymu ir kitais pagrindiniais pasirengimo elementais.
„Bazinis kursas buvo pats įspūdingiausias. Jį mielai pakartočiau dar kartą“, – teigė J. Meškauskas. Pasak jo, per dešimt dienų reikėjo perprasti visą kariuomenės režimą ir priprasti prie visiškai kitokios kasdienybės.
„Tai buvo labai intensyvus supažindinimas su Lietuvos kariuomene. Ypač stiprų įspūdį jis paliko tiems, kurie anksčiau nebuvo tarnavę. Reikėjo perprasti tvarką, discipliną, subordinaciją ir saugų elgesį su ginklu“, – pasakojo komendantūros narys.
Mokymuose susitiko labai skirtingą patirtį turintys žmonės: anksčiau tarnavę kariuomenėje, tiesiogiai ar per artimuosius susidūrę su karo Ukrainoje realybe ir iki tol ginklo rankose nelaikę civiliai.
„Buvo žmonių, kurie jau tarnavo, buvo mačiusių karo realybę, tačiau buvo ir tokių, kurie gyvenime nebuvo laikę ginklo. Visi pradėjome iš labai skirtingų pozicijų“, – sakė L. Česnulevičius.
Būtent ši įvairovė tapo ir iššūkiu, ir stiprybe. Mokymuose visi turėjo atlikti tas pačias užduotis, nepaisydami profesijos, ankstesnių pareigų ar turėtų karinių žinių. „Ten visi buvome lygūs. Visi kasėme apkasus, metėme granatas, sėdėjome paskaitose ir laikėme testus. Nebuvo svarbu, kas kokias pareigas užima civiliniame gyvenime“, – prisiminė pašnekovas.
Komendantūros nariai pripažįsta, kad dešimt dienų buvo trumpokas laikas visoms žinioms tinkamai įsisavinti. „Informacijos buvo labai daug. Kai vėliau peržiūri nuotraukas ir prisimeni viską, ką darėme, supranti, kiek daug buvo sutalpinta į tas dešimt dienų. Tokio kurso neužtenka praeiti vieną kartą“, – sakė D. Vasiliauskas.
Todėl ateityje jie tikisi cikliškų užsiėmimų, kurie leistų ne tik susipažinti su naujais dalykais, bet ir nuolat kartoti jau išmoktus veiksmus. „Reikia kartojimo ir tęstinumo. Vieną kartą išmoktos žinios, jeigu jų nepraktikuoji, ilgainiui pasimiršta“, – pabrėžė J. Meškauskas.
Ne tik šaudo
Komendantūros nariai nori keisti ir vis dar pasitaikantį visuomenės įsitikinimą, kad šalies gynyboje reikalingi tik kovotojai. Krizės metu būtini medikai, vairuotojai, logistikos specialistai, inžinieriai, ryšininkai, maisto tiekėjai ir infrastruktūros apsaugą galintys užtikrinti žmonės. Reikia ir tų, kurie padėtų pasirūpinti karių bei kitų tarnybų darbuotojų šeimomis.
„Nereikia visiems šaudyti. Šovinį kažkas turi pagaminti, kažkas turi jį atvežti. Reikia gydytojų, maisto tiekėjų ir žmonių, kurie pasirūpintų karių vaikais. Karys turi žinoti, kad jo šeima saugi – tada jis gali susitelkti į savo užduotį“, – kalbėjo J. Meškauskas.
Todėl komendantūros vaidmenį ketvertas mato kaip jungtį tarp kariuomenės ir civilinio gyvenimo. „Mūsų principas paprastas – turime saugoti kariui užnugarį, kad jam nereikėtų žvalgytis atgal. Tuomet jis gali žiūrėti į priekį ir vykdyti savo užduotį“, – sakė komendantūros narys.
Komendantūros atstovai galėtų padėti organizuoti gyventojų evakuaciją, palaikyti viešąją tvarką, saugoti svarbius objektus, teikti pagalbą policijai, kariuomenei ir medicinos darbuotojams.
„Galbūt reikėtų organizuoti evakuaciją, padėti rūšiuoti pacientus, talkinti gydytojams ar policijai, saugoti svarbius objektus arba pakelti droną žvalgybai. Galimų funkcijų yra labai daug“, – vardijo pašnekovas. Kokios konkrečios užduotys būtų paskirtos, priklausytų nuo situacijos ir vadovybės sprendimų.
„Kariuomenėje yra subordinacija. Negalime patys nuspręsti, kad būsime dronų operatoriai, medikai ar dar kas nors. Turėsime atlikti tas užduotis, kurios mums bus paskirtos“, – pabrėžė J. Meškauskas.
Artimiesiems prireikė laiko
Ne visų pašnekovų šeimos iš karto palankiai įvertino sprendimą prisijungti prie komendantūros. Kai kurie tėvai, sutuoktiniai ar kiti artimieji baiminosi dėl galimų pavojų arba nesuprato, kodėl tokios veiklos reikia.
„Mano tėvai buvo labai prieš. Dėl šio sprendimo net buvome susipykę, tačiau vėliau jie apsiramino ir susigyveno su ta mintimi“, – atviravo L. Česnulevičius.
Kitas pašnekovas pasakojo sprendimą priėmęs savarankiškai ir šeimai apie jį pranešęs jau po registracijos.„Aš daug nesitariau – užsirašiau ir pateikiau kaip faktą. Kartais lengviau atsiprašyti negu prašyti leidimo. Vis dėlto žmona mane palaikė“, – šypsojosi J. Meškauskas.
Pašnekovai pastebi, kad artimųjų nerimas yra natūralus. Žmonės komendantūros veiklą kartais sieja tik su tiesioginiu dalyvavimu kariniuose veiksmuose, nors jos nariams numatoma daug skirtingų funkcijų.
„Kalbėdamiesi per mokymus supratome, kad nemažos dalies dalyvių artimieji iš pradžių nesuprato šio pasirinkimo. Tik vėliau, geriau sužinoję, ką iš tiesų veikiame, pradėjo žiūrėti ramiau“, – sakė J. Meškauskas.
O štai D. Vasiliauskui svarbu buvo rodyti pavyzdį savo sūnums – parodyti, kad pilietiškumas reiškia ne tik kalbėti apie pareigą, bet ir pačiam prisiimti atsakomybę.
„Norėjau savo vaikams parodyti, kad reikia prisidėti. Negalima tik laukti, kol viską padarys kiti“, – sakė komendantūros narys.
Pasirengimas prasideda šiandien
Savanoriai savo misiją skirsto į du etapus – laiką iki vadinamosios „Dienos X“ ir veiksmus jai atėjus. Iki krizės jų užduotis – mokytis, skleisti patikimą informaciją, ugdyti discipliną ir atsakomybę, savo pavyzdžiu stiprinti pilietiškumą.
„Dar iki „Dienos X“ galime suteikti žmonėms daugiau ramybės. Jeigu jie žino, kad esame, turės kur kreiptis ir mažiau blaškysis“, – sakė L. Česnulevičius.
Komendantūros nariai tikisi, kad jų pavyzdys skatins atsakingiau elgtis ir aplinkinius, ypač vaikus bei jaunimą.
„Karinėje struktūroje svarbiausi dalykai yra disciplina, atsakomybė ir pareiga. Kai pats taip elgiesi, tai mato ir kiti. Vaikai taip pat tampa drausmingesni ir labiau pasitikintys savimi“, – pasakojo su jaunimu dirbantis pašnekovas.
Krizės atveju asmeniniai pageidavimai taptų antraeiliai – tektų vykdyti tas užduotis, kurių labiausiai reikėtų valstybei ir vietos žmonėms. „Atėjus „Dienai X“ ilgų svarstymų nebebus. Eisime ten, kur būsime paskirti, ir darysime tai, ką reikės daryti“, – apibendrino D. Vasiliauskas.
Pašnekovų teigimu, komendantūra nėra saugumo garantija ar vien karinės romantikos vedama veikla. Tai – būdas iš anksto pasirengti neapibrėžtumui, pažinti žmones, su kuriais tektų veikti, ir suprasti savo galimybių ribas.
„Galime nežinoti visų būsimų užduočių, bet jau dabar žinome, kad nepasimestume. Pažįstame vieni kitus, mokomės ir esame pasirengę padėti savo kraštui“, – sakė J. Meškauskas.
Svarbiausia, kad kritiniu momentu būtų mažiau sumaišties ir daugiau žmonių, pasiruošusių prisiimti atsakomybę už savo šeimą, miestą ir valstybę.
Lukas PILECKAS
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
