Rugsėjo 13-ąją Jurbarko krašto muziejaus iniciatyva Jurbarke paminėtos Lietuvos partizanų Jungtinės Kęstučio apygardos įkūrimo 80-osios metinės. Minėjimas vyko be pompastikos – be ilgų kalbų, eilių, dainų ar įprastų gėlių puokščių prie memorialų. Tarp susirinkusiųjų nebuvo rajono vadovų, moksleivių, nevyko ir gyvosios istorijos pamokos.
Svarbi data
Susirinko tik nedidelis būrys jurbarkiečių, kuriems ši istorija vis dar rūpi. Jie atėjo ne todėl, kad reikėjo, o todėl, kad norėjo prisiminti žmones, kovojusius ir žuvusius už Lietuvos laisvę.
Ne tik Jurbarko, bet ir viso krašto istorijoje rugsėjo 12-oji nėra eilinė kalendoriaus data. 1946 metų rugsėjo 12 dieną buvo įkurta Jungtinė Kęstučio apygarda – viena iš Lietuvos partizaninio pasipriešinimo apygardų, veikusių Vakarų Lietuvoje. Jungtinės Kęstučio apygardos vardu ji vadinosi iki 1948 metų balandžio, vėliau tapo Kęstučio apygarda.
Minint šios apygardos įkūrimo 80-ąsias metines, Jurbarke minėjimas prasidėjo Šv. Mišiomis Švč. Trejybės bažnyčioje.
Vėliau senosiose Jurbarko kapinėse prie memorialo pagerbtas kovotojų už Lietuvos laisvę atminimas. Uždegta žvakutė ir ant partizanės Marijonos Žiliūtės kapo. Minėjimo dalyviai taip pat aplankė Juozo Kasperavičiaus-Visvydo tėviškę Jokūbaičių kaime.
Tačiau tokių datų minėjimas nėra skirtos vien atsigręžti į praeitį. Jos neišvengiamai kelia klausimą – kiek šią istoriją šiandien iš tiesų pažįstame ir ką darome, kad ji būtų gyva ne tik istorijos tyrinėtojams ar nedideliam ja besidominčių žmonių ratui?
Būtent apie tai minėjimo metu kalbėjo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Tauragės apskrities skyriaus vado pavaduotojas Alvydas Stalgys.
„Jurbarko krašto partizanų istorijai vis dar skiriama per mažai dėmesio. Nemaža dalis atminimo vietų ir kapų prižiūrimi šaulių ir privačių žmonių pastangomis. Nėra jokio valstybinio paskatinimo. Jurbarkas išskirtinai turtingas iškiliomis asmenybėmis. O kas apie tas asmenybes per daug žino?“ – klausia A. Stalgys.
Neišnaudotos galimybės
A. Stalgio įsitikinimu, Jurbarko krašto partizanų istorija galėtų būti kur kas daugiau nei atminimo ženklai ar pavieniai minėjimai. Yra galimybė tai išnaudoti krašto pažinimui, turizmui ir edukacijai.
Prieš daugiau nei dešimtmetį Jurbarke buvo sukurtas partizanų istoriją menantis maršrutas, jungiantis su rezistencijos istorija susijusias vietas. Tačiau tai nebuvo tinkamai išnaudota.
Pasak jo, neužtenka vien žinoti ar parodyti istorines vietas. Reikia pasakoti ir apie žmones, kurių gyvenimai su jomis susiję. Jurbarko krašte tokių žmonių tikrai netrūksta – vienas ryškiausių partizaninio karo ideologų Juozas Kasperavičius-Visvydas.
Rugsėjo 25-ąją sukaks 80 metų, kai jis tapo pirmuoju Jungtinės Kęstučio apygardos vadu. Po jo žūties 1947 m. vadovavimą apygardai perėmė Jonas Žemaitis. „Abu karininkai aktyviai bendradarbiavo dar prieš oficialų apygardos įkūrimą. J. Žemaitis vadovavo Šerno rinktinei, o J. Kasperavičius telkė regiono partizanus į vientisą struktūrą. Šiandien apie vieną iš jų kalbame, o kitas visai primirštas“, – tvirtino A. Stalgys.
Ne ką mažesne problema A. Stalgys įvardina Jurbarko krašto partizanų istoriją, kuri yra išlikusi ir užfiksuota, tačiau visuomenei nepasiekiama, nes guli privačiuose archyvuose, kurie visuomenei yra neprieinami.
Pašnekovas įsitikinęs, kad tik vienam žmogui žinoma istorija ilgainiui ir lieka tik jo asmenine žinia. Ir tik patekus į viešumą ji tampa bendru krašto istorijos pasakojimu: „Jeigu tu žinai vienas, tai yra nedidelė vertė. Tai yra tik tau. O kad taptų vertybe, tai turi žinoti tam tikra masė žmonių, kad būtų ta išliekamoji vertė.“
Jo teigimu, prie šios istorijos atskleidimo ir viešinimo galėtų aktyviau prisidėti mokyklos, muziejus, turizmo centras, biblioteka ir kitos įstaigos. Kiekviena jų turi savo auditoriją, todėl istoriją būtų galima pasakoti įvairiais būdais – neapsiribojant vien parodomis ar minėjimais.
Atminimo ženklai
Siekiant puoselėti Lietuvos partizaninio pasipriešinimo dalyvių atminimą ir pagerbti jų kovą už Lietuvos laisvę, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras nuo 2025 m. pradžios gamina ir platina Lietuvos partizano bei Lietuvos partizanų ryšininko antkapinius ženklus. Jais žymimi partizanų ir jų ryšininkų kapai.
2025 m. Lietuvoje, atminimo ženklu „Lietuvos partizanas“ buvo pažymėti 102 partizanų kapai ir dar 12 – ženklu „Lietuvos partizanų ryšininkas“. Daugiausia tokių kapų pažymėta Varėnos, Lazdijų ir Radviliškio rajonų savivaldybėse.
A. Stalgio turimais duomenimis, Jurbarko rajone šiuo ženklu kol kas nėra paženklintas nė vienas kapas. Šį darbą mūsų rajone organizuoja Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jurbarko skyrius, o pats A. Stalgys čia atlieka tik tarpininko vaidmenį – dalijasi informacija apie partizanų kapus, kalbasi su palaidotųjų artimaisiais, renka jų sutikimus ir t.t.
Tiesa, dalis partizanų kapų jau anksčiau buvo pažymėti kiek kitokiais ženklais – ant antkapio iškalant specialų simbolį. Šie kapai iš naujo ženklinami nebus. Jie jau yra identifikuoti kaip partizanų kapai, todėl naujais ženklais jų perženklinti neketinama.
Minėjimo metu, naudodamasis proga, A. Stalgys jurbarkiečius, žinančius apie nepažymėtus partizanų kapus ir norinčius juos paženklinti, kvietė kreiptis į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jurbarko skyrių.
Susivienija
bendram tikslui
A. Stalgio minimas partizanų atminimo ir krašto istorijos viešinimo spragas po truputį stengiasi užpildyti Jurbarko krašto muziejus – ieškodamas būdų, kaip istoriją padaryti labiau matomą, į jos pasakojimą įtraukiant kuo daugiau žmonių.
Pasak muziejaus direktoriaus Arvydo Griškaus, mintis kur kas plačiau paminėti Jungtinės Kęstučio apygardos įkūrimo 80-metį kilo dar šių metų pradžioje. Tuomet muziejus bendravo su kitų regionų muziejais, svarstydamas, kaip šią datą būtų galima paminėti kartu.
„Mes metų pradžioje turėjome idėją apie tai bendrai kalbėti su visų regionų muziejais. Šiek tiek tą darbą pradėjome, bet dėl fizinių pajėgumų šiek tiek sustojome“, – prisipažįsta jis.
Vėliau, pasak jo, į šią iniciatyvą įsitraukė Tauragės krašto muziejus „Santaka“, pranešęs apie planuojamą renginių ciklą, skirtą Tauragės krašto partizanų, priklausiusių tai pačiai apygardai, istorijai atminti. Renginių ciklą sudarė konferencija, kurioje partizanų istorija buvo pasakojama ne tik per datas ir faktus, bet ir per žmonių likimus, kasdienybę, pasirinkimus bei atmintį. Taip pat surengta atvira diskusija „Ar rezistencijos istorija kalba jaunimui?“ ir pažintinis pėsčiųjų žygis, dalyvius vedęs per Kęstučio apygardos vietas Tauragėje, Skaudvilėje, Jurbarke, J. Žemaičio-Vytauto vadavietę ir kitas svarbias laisvės kovų atminimo vietas.
Šie renginiai parodė, kad istoriją galima minėti įdomiau ir patraukliau. Todėl Jurbarko krašto muziejus išsikėlė dar didesnį tikslą – į minėjimą sutelkti kuo daugiau organizacijų: karius, šaulius, statutines tarnybas, jaunimą ir visą visuomenę.
„Norėjosi parodyti, kad šią datą galime paminėti visi kartu, suvieniję įvairias jėgos struktūras ir visuomenę“, – sakė muziejaus direktorius.
Šio sumanymo rezultatą galėsime išvysti rugsėjo 22 d. Jurbarko rajono savivaldybės aikštėje vyksiančiame renginyje. Jame numatyta iškilminga karių, šaulių ir statutinių tarnybų pareigūnų rikiuotė, Jurbarko kultūros centro K. Glinskio teatro teatralizuota kompozicija, Kęstučio partizanų apygardos istorijos pristatymas ir kitos veiklos.
Renginio programoje taip pat numatytas Lietuvos karinių oro pajėgų sraigtasparnio sveikinimo skrydis ir Brg. gen. M. Pečiulionio artilerijos bataliono pabūklų salvės.
Visi gali turėti
savo istoriją
Tačiau A. Griškus sutinka, kad vieno metinio renginio tikrai nepakanka – apie tai reikia kalbėti ir kitomis progomis, įtraukiant mokyklas, bibliotekas, bendruomenes bei kitas organizacijas.
„Manau, kad reikia kalbėti, reikia tas istorijas ištraukti į dienos šviesą. Partizanų judėjimas yra valstybės pamatų dalis, nes buvo kovojama už valstybę“, – sako A. Griškus.
Vieną iš didžiausių galimybių daugiau kalbėti apie partizanų istoriją A. Griškus mato mokyklose. Jo manymu, mokiniams būtų įdomiau ne tik girdėti apie bendrą partizaninį pasipriešinimą, bet ir žinoti žmones, kurie gyveno jų krašte, mokėsi tose pačiose mokyklose, o vėliau išėjo į partizanus.
„Turime pavyzdį – mokytoją Petrą Paulaitį ir kitas su Jurbarko kraštu susijusias asmenybes. Kiekviena mokykla galėtų atrasti savąją istoriją – susirasti žmones, kurie su ja susiję, ir papasakoti jų likimus“, – tvirtino direktorius, gražiu pavyzdžiu rajone pateikdamas Eržvilko gimnazijoje rengiamą Patrioto dieną.
Pats muziejus šią temą taip pat stengiasi padaryti labiau matomą. Lybiškiuose įrengta Kęstučio apygardai skirta ekspozicinė erdvė, kurioje pristatoma su apygarda ir Jurbarko kraštu susijusi istorija. Ateityje daugiau dėmesio ketinama skirti ir tokioms asmenybėms kaip Romualdas Marcinkus, Juozas Kasperavičius ir kt.
Šiemet tam dar tik tiesiamas kelias. Ne visos sumanytos veiklos spėjo išsiplėsti, trūksta ir žmonių, galinčių viską koordinuoti. Tačiau muziejaus direktorius mano, kad tam nebūtina iš karto imtis didelių darbų – galima pradėti nuo to, kas pasiekiama dabar.
„Manau, kad ir muziejus tą temą po truputį įsuks, nes čia yra ką daryti, yra daug temų. Iš mažų darbų, iš mažų iniciatyvų atsiranda geri dalykai“, – sako A. Griškus.
Janina Sabataitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
