Šešiolikmečio jurbarkiečio Adomo Rudzevičiaus laukia išskirtinis išbandymas – sausį jis išvyks į Pietų Afrikos Respubliką, kur mokysis ir sieks vietos vienos garsiausių pasaulio regbio mokyklų komandoje. Kartu su dar dviem jaunaisiais Lietuvos regbininkais – Gabrieliumi Urbaičiu ir Tauru Mikelioniu – jis pakviestas į „Maritzburg College“.
Prestižinė mokykla
Tai ne šiaip mokykla, kurioje popamokiniu užsiėmimu pasirenkamas regbis. Nuo 1870 metų gyvuojantis koledžas turi vieną stipriausių sporto tradicijų Pietų Afrikoje. Mokyklos auklėtinių, sportavusių tarptautiniu lygiu, skaičius jau perkopė 330 – 2024 metais jų buvo 337, daugiau nei bet kurioje kitoje Pietų Afrikos mokykloje.
Ypač įspūdinga „Maritzburg College“ regbio istorija. Tarp jos auklėtinių – Pietų Afrikos rinktinės ir pasaulio čempionatų žaidėjai Joelis Stransky, Butchas Jamesas ir Jesse Krielis. Tai vardai, gerai žinomi ne tik Pietų Afrikos, bet ir pasaulio regbio gerbėjams. Būtent tokioje aplinkoje netrukus atsidurs ir jaunasis jurbarkietis.
Pirmi žingsniai Jurbarke
Adomo istorija prasidėjo Jurbarko Vytauto Didžiojo progimnazijos sporto salėje. Būtent čia treneris Daivaras Jonaitis prieš kelerius metus vaikiną pirmą kartą supažindino su regbiu.
„Žaidžiu nuo septynerių metų. Per fizinio pamoką treneris parodė žaidimą, tai iš karto patiko. Ir nuo to laiko pradėjau lankyti iki dabar“, – savo sportinės kelionės pradžią prisimena A. Rudzevičius.
Nors vaikinas išbandė ir kitų sporto šakų, regbis ilgainiui tapo pagrindiniu jo pasirinkimu. Iš pradžių jis treniravosi Jurbarko sporto centre, o sulaukęs penkiolikos metų prisijungė prie „Kauno Rugby Academy“.
O tai reiškė ir daugiau pastangų ne tik aikštėje. Du kartus per savaitę po pamokų tėtis Adomą veža į Kauną treniruotis, o po treniruotės laukdavo kelionė atgal į Jurbarką. Dienos būdavo ilgos, tačiau būtent toks nuoseklus darbas ir tapo pagrindu šiandien atsiveriančiai galimybei.
Patirties sėmėsi
svetur
„Kauno Rugby Academy“ siekia, kad talentingi jauni žaidėjai, nepriklausomai nuo to, kuriame Lietuvos mieste gyvena ar kokiam klubui atstovauja, turėtų galimybę pasiekti tarptautinį lygį. Todėl svarbi akademijos darbo dalis – ne tik treniruotės Lietuvoje, bet ir tarptautinė patirtis.
Ir Adomui jos netrūko. Jis dalyvavo stovyklose Airijoje ir Anglijoje. Būtent Londone vykusioje stovykloje jo žaidimą pastebėjo skautas iš Pietų Afrikos. Tai, kas iš pradžių galėjo atrodyti kaip dar viena sportinė išvyka, galiausiai tapo pasiūlymu, galinčiu pakeisti jauno žmogaus sportinį kelią.
„Buvau gavęs ir daugiau pasiūlymų – vykti mokytis į Airiją, taip pat ir pasiūlymus iš Pietų Afrikos. Prieš tai svarsčiau ir važiavimą į Angliją. Bet Pietų Afrikos pasiūlymas mane labiausiai sužavėjo, nors ir toli“, – pasakoja jaunas regbininkas.
Už tūkstančių kilometrų
Pietų Afrika Adomo laukia jau sausį. Toli nuo šeimos, draugų ir įprastos aplinkos jo laukia ne tik nauja šalis, bet ir kitokia sporto kultūra, nauji treneriai, nauji komandos draugai ir gerokai aukštesni reikalavimai.
„Man vasarį sueis septyniolika, tai išvažiuosiu sausį, mėnesiu anksčiau. Manau, reikia išeiti iš komforto zonos, kažką pakeisti – juk Jurbarkas vis tiek yra mažas miestelis. Manau, kad iš pradžių bus sunkiau, bet ateityje – lengviau“, – teigia Adomas.
Tiesa, vieta komandoje jam dar nėra garantuota. Atvykus į „Maritzburg College“, pirmiausia teks įveikti atranką.
„Kai nuvažiuosiu, iš karto į komandą nepateksiu – reikės eiti į atranką ir tada bus žiūrima, ar priims“, – atskleidžia vaikinas.
Tai reiškia, kad kvietimas į Pietų Afriką – tik durys, kurios dabar atsivėrė. Pro jas įžengti ir įrodyti, kad yra vertas vietos, teks pačiam.
Ne mažiau svarbi Adomui ir kita kelionės dalis – mokslai. Jurbarke dešimtoje klasėje besimokantis vaikinas sako, kad sportas jam nėra priežastis atsisakyti išsilavinimo.
„Per dvejus metus koledže įvertinsiu, kaip sekasi, ir tuomet priimsiu sprendimą dėl tolesnio kelio“, – sako jis, šiandien dar nežinantis korioje mokykloje tęs mokslus.
Kol kas geriausiai jam sekasi gamtos mokslai, ypač biologija. Tad artimiausi dveji metai turėtų tapti ne tik sportinio, bet ir asmeninio augimo laikotarpiu.
Regbyje neužtenka būti stipriam
Adomas aikštėje žaidžia vadinamojoje „vėjo“ pozicijoje, kurioje svarbūs greitis, gebėjimas pastebėti laisvą erdvę ir tiksliai perduoti kamuolį. Tačiau pats vaikinas sako, kad regbis nėra vien jėgos sportas.
„Regbis yra fiziškas žaidimas, bet, kaip sakė daug trenerių, svarbiausia – mąstymas. Viską reikia išanalizuoti: greitai bėgdamas turi pamatyti tarpus, žinoti, kur bėgti, ką daryti, kam paduoti. Tai visiškai komandinis žaidimas – privalai žaisti ne tik už save, bet ir už visą komandą. Vienas, kad ir kokia gera forma būtum, nesužaisi“, – aiškina sportininkas.
Galbūt būtent šis supratimas ir yra vienas svarbiausių dalykų, kurį Adomas išsiveža iš Lietuvos. Regbis moko ne tik bėgti greičiau ar būti fiziškai stipresniam. Jis moko priimti sprendimus per kelias sekundes, pasitikėti komandos draugais, prisiimti atsakomybę ir suprasti, kad individualus talentas turi prasmę tik tada, kai padeda komandai.
Skina kelią kitiems
Prieš išvykdamas į kitą žemyną Adomas neslepia, kad laukia nelengvas etapas, tačiau kartu jaučia didelį dėkingumą žmonėms, padėjusiems iki jo nueiti.
„Aišku, bus sunku išsiskirti, bet aš esu be galo dėkingas, kad tėvai mane išleidžia ir suteikia tokią galimybę. Ir visiems treneriams labai dėkoju.“
Visai Lietuvai išplatintame pranešime apie trijų jaunųjų regbininkų kelionę į tolimą šalį, „Kauno Rugby Academy“ prezidentas ir Lietuvos U18 rinktinių vadovas Irmantas Urbaitis pabrėžia, kad Adomo, Gabrieliaus ir Tauro kvietimai į Pietų Afriką nėra atsitiktinė sėkmės istorija.
„Dažnai matome tik rezultatą, tačiau retai susimąstome, kiek darbo slypi už jo. Tai ir ilgos treniruočių valandos, ir tarptautinė patirtis, ir trenerių darbas, ir žmonės, kurie tikėjo šiais vaikinais. Mums svarbiausia ne tai, kad šiandien trys žaidėjai išvyksta į Pietų Afriką. Svarbiausia, kad atsiranda kelias, kuriuo rytoj galės eiti ir kiti Lietuvos regbininkai. „Maritzburg College“ durys atsiveria ne kiekvienam. Visi kiti dalykai nuo šiol priklausys nuo jų pačių – darbo, charakterio ir noro kasdien tapti geresniems“, – teigia I. Urbaitis.
Ir tai, ko gero, yra svarbiausia šios istorijos dalis: Adomo kelias, prasidėjęs ne garsioje pasaulio regbio mokykloje, o Jurbarke – nuo vienos kūno kultūros pamokos, pirmosios treniruotės ir ilgų kelionių į Kauną – vaizdžiai įrodo, jog nuoseklus darbas, talentas ir aistra sportui atveria duris į tarptautinį lygį, o dabar jam atsiveria galimybė iš arti prisiliesti prie vienos galingiausių pasaulio regbio kultūrų, pamatyti, kaip čia kasdien verda gyvenimas ir vyksta treniruotės.
O jeigu ši kelionė bus sėkminga, ji gali būti svarbi ne tik pačiam Adomui. Ji gali tapti pavyzdžiu ir kitiems Lietuvos vaikams, kurie šiandien dar tik pirmą kartą ima regbio kamuolį į rankas ir nežino, kur šis žaidimas juos gali nuvesti.
„Žvilgsnį“ parengė
Janina Sabataitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
