Paskutinį rugsėjo sekmadienį Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras grybautojus pakvietė į Viešvilės miškus švęsti Šungrybių festivalio. Rudenėjančio miško apsuptyje surengtoje šventėje netrūko smagaus šurmulio, juoko, muzikos, ant laužo virtos grybienės kvapo ir skonio, na, ir, žinoma, azarto – kas iš miško parneš daugiau grybų.
Antras kartas
Pirmą kartą į tokiu pačiu pavadinimu surengtą festivalį kultūros centras visus buvo sukvietęs prieš dešimtmetį. Ir nors festivalis tuomet vyko tik vieną kartą, jis neužsimiršo. Greičiau priešingai – žmonės jį prisimindavo kone su nostalgija, tad nebeliko nieko kito, kaip tik pakartoti kadaise gerai įvertintą idėją.
„Prieš dešimt metų darėme Šungrybių festivalį. Jis tikrai pavyko, bet matėme ir tai, ką reikėtų pakeisti“, – šypsodamasi sako Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro direktorė Gina Meškauskienė, pabrėždama, kad visus organizacinius rūpesčius dalinosi su meno vadove, viešviliete Kristina Martinaityte-Glinskiene ir kultūros renginių vadybininke Raimonda Karveliene.
Vienas didžiausių šios šventės išskirtinumų – vieta. Organizatoriams nereikia ieškoti ypatingų dekoracijų ar sudėtingų scenarijų – užtenka miško, grybų ir žmonių, kurie, nepaisydami oro, neatsispiria pagundai su krepšiu rankose klaidžioti po mišką.
Šiemet – tik valgomi
Pasak G. Meškauskienės, festivalis sugrįžo ne visai toks pat, koks buvo prieš dešimt metų. Tąkart didesnis dėmesys buvo skiriamas nuodingiems grybams – jų atpažinimui ir tam, ką reikėtų apie juos žinoti. Šįkart grybautojai į mišką išlydėti ieškoti valgomų grybų.
Ir nors nugalėtojo vardas, pagal festivalio taisykles, suteikiamas daugiausia grybų surinkusiai komandai, anot direktorės, čia svarbiausia ne surinktų grybų kiekis.
„Miške ne viską galima suplanuoti – vieną dieną jis gali nustebinti pilnais krepšiais, kitą palikti tik su keliais baravykais ar sauja voveruškų. Šio festivalio sumanymas kur kas platesnis – priminti žmonėms apie mišką, pakviesti į jį sugrįžti tuos, kurie jame seniai nesilankė, ir tiesiog pasidžiaugti tuo, ką jis duoda“, – tikina direktorė.
Dvi valandos
azarto
Šventės programa buvo išties spalvinga – nuo ankstaus ryto čia pat, Viešvilės seniūnijos seniūno Valentino Kucino virtos grybų sriubos iki grybavimo varžytuvių, gražiausių guminių batų rinkimo, muzikos ir žaidimų.
Varžytuvėse dalyvavo penkios komandos. Joms buvo duotos dvi valandos, per kurias jos turėjo surinkti kuo daugiau valgomų grybų.
„Dvi valandos – atrodo, visai nemažai. Tačiau kai reikia ne šiaip pasivaikščioti, o akylai dairytis po mišką ir dar nepamiršti, kad kažkur netoliese grybauja varžovai, laikas miške prabėga gerokai greičiau nei tikėjomės“, – tvirtino varžytuvių dalyviai.
Kol grybautojai dairėsi po samanų patalus, kilnojo lapus ir tikrino miško pakraščius, kitus šventės dalyvius linksmino svečiai iš Tauragės kultūros centro Lauksargių padalinio liaudiškos muzikos kapela „Parubežys“.
Miškas grybų pašykštėjo
Laikas miške netruko prabėgti ir grybautojai vieni po kitų grįžo su savo laimikiu. Vienų krepšiuose dominavo voveruškos, kitų – ir vienas kitas baravykas. Atėjo metas svarbiausiai varžytuvių daliai – pasverti, kiek kam pavyko parsinešti ir paskelbti nugalėtojus.
Iš miško sugrįžusios viešvilietės Alinos Stanevičienės krepšyje dominavo voveruškos. Ne tik grybauti, bet ir valgyti grybus mėgstanti moteris guodėsi, kad šiemet – labai negrybingi metai.
„Aš esu gryna viešvilietė, gerai žinau tuos miškus, bet šiemet ypatingai prasti grybai. Neradau nei raudonviršių, nei baravykų, nors kitais metais jų tikrai čia rasdavau. Per paskutinius trejus metus šiais metais grybų mažiausiai. Labai šitas ruduo nuvylė“, – nusivylimo neslėpė moteris.
Vis dėlto net ir prastais metais jos krepšys nebuvo tuščias. Kartu su komanda „Ridikaliai“ jie surinko 5,42 kg grybų ir užėmė antrąją vietą. Trečioje likusi „Lepšių“ komanda rado beveik dviem kilogramais mažiau – 3,63 kg.
Na, o šio čempionato nugalėtojomis tapo trys draugės – Reda Šašienė, Audronė Stoškienė ir Jolanta Vilkelienė. Į komandą „Voveruškos“ susibūrusios moterys kartu surinko, be kelių gramų, 6 kilogramus grybų.
Gražiausi
guminiai batai
Festivalio dalyviai varžėsi ne tik dėl surinktų grybų kiekio. Organizatoriai nusprendė išrinkti ir gražiausiai papuoštus guminius batus. Šios nominacijos idėja, pasak G. Meškauskienės, paprasta – miške be guminių niekaip.
„Koks grybautojas be guminių batų? Šiemet ne tik šis mūsų renginys šlapias, tad tie guminiai batai labai natūraliai įsilieja į šventę“, – juokiasi ji.
Direktorė pastebi, kad grybautojai į šią nominaciją pažiūrėjo labai atsakingai ir tikrai išradingai pasipuošė – su guminiais batais, kepurėmis ir kitais grybautojų atributais.
Ir čia nepralenkiama buvo į festivalį iš Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos neformaliojo ugdymo būrelio „Žalioji laboratorija“ atvykusi penkių narių komanda, pasivadinusi smagiu ir paslaptingu vardu „Grybų šešėliai“. Jai atstovavo gimnazistės Auksė Petrošiūtė, Karolina Glinskaitė, Viltė Bendikaitė, Goda Gabrielė Kirvelaitytė ir komandos vadovė, biologijos mokytoja Vaida Mažeikė.
Ir nors viešvilietiški miškai ir joms grybų pašykštėjo, komanda neliko nepastebėta.
„Festivaliui ruošėmės iš anksto. Pasipuošėme ne tik guminius, bet ir kepures. Juk svarbiausia gera nuotaika ir galimybė dalyvauti kuo įvairesniuose renginiuose“, – tvirtino mokytoja.
Išdalinus visus prizus, pasiklausius muzikos ir sužaidus organizatorių surengtus žaidimus, šventės dalyviai susirinko prie didelio stalo. Čia laukė dar viena maloni dienos dalis – vaišės.
Ant stalo garavo grybienė, šalia kvepėjo žarijose keptos bulvės, savo pačių atsivežtų lašinių gabalėliai ir kitos kaimiškos gėrybės.
Atsisveikinant su antruoju Šungrybių festivaliu nuskambėjo pažadas – kito taip ilgai laukti nereikės.
„Aš manau, kad šitas festivalis tikrai bus tradicinis, ir tikrai vyks ne kas dešimt metų. Turbūt kitais metais“, – pažadėjo G. Meškauskienė.
Janina Sabataitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
