Spalio 6 d. Jurbarko viešojoje bibliotekoje vyko Europos žydų kultūros dienoms skirtas susitikimas su menotyrininku, kolekcininku, televizijos laidos „Daiktų istorijos“ kūrėju ir vedėju Sauliumi Pilinkumi. Susitikimo metu pristatyta ir unikali paroda „Jurbarko žydų originalūs dokumentai iki Holokausto“ iš Nataljos ir Michailo Duškesų judaikos rinkinio.
Kiekvienas eksponatas turi istoriją
Susitikimas prasidėjo M. Duškeso pristatyta paroda, kurioje eksponuojami Jurbarko žydų bendruomenės gyvenimą liudijantys dokumentai, vokai, atvirukai ir nuotraukos. Paroda atkeliavo Jurbarko viešosios bibliotekos direktorės Rasidos Stoškienės ir parodos kuratorės Redos Pečkaitienės iniciatyva. Jos apsilankė pas kolekcininką ir pasiūlė dalį sukauptos medžiagos parodyti Jurbarko žmonėms.
Pristatydamas kolekciją, M. Duškesas pirmiausia dėkojo šeimai, ypač žmonai, kurios palaikymas, pasak jo, buvo svarbus visus kolekcionavimo metus.
Kartu su žmona surinkęs apie 3000 dokumentų, pats kolekcininkas sakosi nesąs istoriku: „Aš esu kolekcininkas, aš tik renku. Jeigu ištyrinėsiu kiekvieną dokumentą, tam reikės paros, ir tada nespėsiu nieko surinkti. Todėl atidaviau viską, ką turiu susijusio su Jurbarku, o bibliotekos darbuotojai atliko nuostabų tyrimo darbą“.
Parodoje galima pamatyti retų caro laikų dokumentų, vokų, atvirukų ir nuotraukų. Jose užfiksuota ir medinė Jurbarko sinagoga, kurią M. Duškesas vadina „genialia“. Kolekcininko teigimu, senieji firminiai vokai ir atvirlaiškiai šiandien gali būti prilyginami elektroniniam paštui – juose galima rasti žmonių adresus, sužinoti apie jų veiklą, tarpusavio ryšius ir kasdienybę.
Tarp eksponatų – 1932 ir 1937 m. Jurbarke išrašytos M. Grinbergo geležies prekių parduotuvės sąskaitos. Vienoje jų jau nurodyti net du parduotuvės telefono numeriai. Kita sąskaita, išrašyta 1937 m. M. Simonovo geležies prekių parduotuvėje, buvo skirta Skirsnemunės parapijos bažnyčiai. Joje išlikęs ir tuo metu prie sąskaitų klijuotas žyminio mokesčio ženklas.
Tarpukario Jurbarko verslo ir kasdienybės istoriją atskleidžia ir 1932 m. G. Margolio parduotuvės sąskaita. Parduotuvėje buvo prekiaujama įvairiomis prekėmis – baldais, laikrodžiais, dviračiais, muzikos instrumentais, knygomis, žiedais. Sąskaitoje nurodyta 50 litų suma tuo metu buvo didelė – beveik mėnesio samdomo žemės ūkio darbininko atlyginimas.
Ne mažiau įdomūs ir asmeniniai laiškai bei atvirlaiškiai. Vienas jų – 1914 m. Jurbarko odontologui L. S. Geršonui iš karo zonoje buvusio sūnaus siųstas atvirlaiškis. Kitame, parašytame jidiš kalba, Fani Lebenzon iš Jurbarko rašoma apie ūkį, žemės ūkio produktų kainas ir infliaciją. Nors tuo metu jau buvo prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, laiške matyti, kad kasdienis gyvenimas dar tęsėsi.
Dar vienas 1914 m. atvirlaiškis į Jurbarką atkeliavo iš Odesos. Jame nėra didelių istorinių įvykių aprašymų – žmogus tiesiog teiraujasi, kaip sekasi draugui, ir prašo atsiųsti nuotraukų, kurios tuo metu buvo brangios.
Parodoje galima pamatyti ir Jurbarko žydų ryšius su užsieniu liudijančių dokumentų – 1927 m. iš Jurbarko į Niujorką siųsto laiško voką bei 1937 m. pašto perlaidą iš Jurbarko į Prahą. Jie primena, kad išvykusieji palaikė ryšius su Lietuvoje likusiais artimaisiais ir pažįstamais.
„Šita paroda yra dalis mano žmonos judaikos kolekcijos, kuri parodo turtingą žydų gyvenimą iki Holokausto. Kažkodėl žmonės nesupranta, ką prarado Lietuva tarpukariu – juk žydų dėka vystėsi verslas, vystėsi kultūra, vystėsi tarptautiniai santykiai“, – sakė M. Duškesas.
Lietuvos, Jurbarko ir Izraelio sąsajos
Kalbėdamas apie Jurbarko vietą litvakų istorijoje, S. Pilinkus išskyrė skulptorių Dovydą Zundelovičių, kuris, kaip ir jis pats, buvo M. K. Čiurlionio meno mokyklos auklėtinis ir kurio šaknys – Jurbarke. S. Pilinkui ši tema artima ir dėl jo paties ryšio su Izraeliu – atkūrus Lietuvos nepriklausomybę jis tapo pirmuoju Lietuvos kultūros atašė Izraelyje.
Kalbėdamas apie skulptoriaus D. Zundelovičiaus darbus, kurie žinomi visame pasaulyje ir kuriuose atsispindi meilė savo šaknims, S. Pilinkus pirmiausia paminėjo jo sukurtą monumentą Tel Avive, tapusį vienu iš šio miesto simbolių.
„Į Izraelį iš Lietuvos atvykęs skulptorius konkursui pateikė savo kūrybinį sprendimą ir šio darbo ėmėsi ne dėl atlygio, o iš meilės savo protėvių kraštui“, – tvirtino S. Pilinkus, akcentuodamas tai, kad nors D. Zundelovičius gyveno ir kūrė toli nuo Lietuvos, nepamiršo savo gimtinės.
Pasak jo, skulptorius labai norėjo Jurbarke, kur jo šaknys, įamžinti čia gyvenusią žydų bendruomenę. Ir šią svajonę jis įgyvendino prieš beveik dešimtmetį Jurbarke sukurdamas Sinagogų aikštės memorialą.
Pasakodamas apie litvakų pėdsakus pasaulyje, S. Pilinkus prisiminė ir susitikimus su žmonėmis, kurių gyvenimo istorijos susijusios su Lietuva. Niujorke jis bendravo su kineziterapeutu ir meno kolekcininku Shmueliu Tatzu, kuris, pasak menotyrininko, apie Lietuvą kalbėjo su didele šiluma ir prisimindavo čia sutiktus žmones. S. Pilinkus pasakojo ir apie S. Tatzo sukauptą litvakų dailės kolekciją, kurios dalis pamažu grįžta į Lietuvą.
Menotyrininkas dalijosi ir prisiminimais apie Vilniaus Gaono skulptūros atkūrimą. Artėjant 200-osioms Vilniaus Gaono mirties metinėms, jis kartu su bendraminčiais iškėlė viešumon sovietmečiu palėpėje slėptą skulptoriaus Teodoro Kazimiero Valaičio sukurtą Gaono gipsinį modelį ir inicijavo jo atkūrimą bei pastatymą Vilniaus senamiestyje. Pasak S. Pilinkaus, tuo metu teko aiškinti ir apie skulptūros meninę bei istorinę reikšmę – tai paminklas ne religiniam stabui, o iškiliam žmogui ir jo protui. Jo pasakojimuose litvakų kultūros pėdsakai driekėsi nuo senojo Vilniaus iki Izraelio miestų ir kibucų.
S. Pilinkus atkreipė dėmesį ir į istorinį Jurbarko vardą – Georgenburgą – bei Izraelio miestą Lodą, siejamą su Šventuoju Jurgiu. Jo manymu, šios istorinės sąsajos, D. Zundelovičiaus kūryba ir Jurbarko žydų istorija leidžia į gimtojo miesto praeitį pažvelgti platesniame litvakų pasaulio kontekste.
„Galit sakyt, kad tai skamba pretenzingai, bet patikėkite – aš iš tikrųjų turiu nepalaužiamą meilę žydams, litvakams, Litai, jų kultūrai. Tai yra kažkas tokio, kas gali būti pavyzdys mums visiems – kaip išlikti stipriems, nebijoti ir visada turėti ką pasakyti“, – susitikimą apibendrino S. Pilinkus.
Janina Sabataitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
