Birželio 9-osios rytą Jurbarko miesto biblioteką okupavo vaikai – jie iš viso rajono čia suvažiavo švęsti Vaikų gynimo dieną. Smagią šventę savo globotiniams sugalvojo Lietuvos samariečių Jurbarko krašto bendrija, o ją surengti padėjo daug bičiuliškai nusiteikusių pagalbininkų.
Žaliame bibliotekos kiemelyje šypsenomis pražydo šventė: vaikus spalvingai ir garsiai pasveikino jų bendraamžiai – Jurbarko kultūros centro šiuolaikinio šokio studijos „Šypsena“ (vadovė Jolanta Telišauskienė) šokėjai.
Vaikų gynimo dieną miesto bibliotekoje šventė Jurbarko, Raudonės, Vadžgirio ir Šimkaičių samariečių dienos centrų vaikai. Visus juos pasveikino Lietuvos samariečių Jurbarko bendrijos pirmininkas Antanas Kazakevičius ir Vaikų dienos centro vadovė Kristina Vančienė. Šios šventės sumanytojai dėkojo Jurbarko kultūros centrui, Atvirai jaunimo erdvei, bibliotekai, savivaldybės administracijai, Kūno kultūros ir sporto centrui. Visi šie pavadinimai reiškia didelį būrį jaunų ir vyresnių žmonių, kurie šventę padarė žaismingą, įdomią ir linksmą.
Šventės dalyviams buvo priruošta daugybė atrakcijų bibliotekos kiemelyje, todėl vedėjai Toma ir Adomas ragino vaikus būti aktyvius ir greitus, sustoti tik stotelėse, kurių savanoriai parengė šešias, ir jau buvo beduodą atrakcijoms startą.
Deja, startą teko atidėti, nes krapnojęs lietutis darėsi nebedraugiškas. Bet šventės jis neišgąsdino – vaikai nuo lietaus gynėsi šypsenomis ir greitai visi susikraustė į erdviąją biblioteką – ten viskam užteko vietos.
Šventė tęsėsi! Rosita iš kultūros centro mikliai ant durų ir kėdžių klijavo debesėlius su stotelių pavadinimais: skautų, judrioji, meno, improvizacijų, šokių. Tik sporto stotelės krepšinio stovai ir kamuoliai liko lietuje…
Laura iš Atviros jaunimo erdvės skaičiavo savanorius – visi savo vietose! Suskirstytus į grupeles vaikus (gerą šimtinę!) Toma su Adomu palydėjo į stoteles – įdomios ir linksmos veiklos ratas įsisuko. Susipažinus su skautiška veikla – žaisti judriųjų žaidimų, paskui – lankstyti iš popieriaus, piešti ir kurti kitokių meniškų darbelių. Toliau – improvizuoti ir vaidinti su garsiąja „Vaivorykšte“ ir režisiere Birute Šneideriene. Iš ten – šokti pas šokių entuziastę Dominyką.
Taip ratu besisukant ir dangus išsigiedrijo. Lietaus – nė ženklo, saulutė nusišypsojo. Ir vaikai jai po šypseną dovanojo ir į žaliąjį kiemą pasipylė – krykštauti, siausti, žaisti, šventę švęsti.
Bet ir šventės, deja, baigiasi. Ši baigėsi samarietės K. Vančienės dovanomis vaikams ir šventės organizatoriams. Saldainiai visus džiugina, bet ne tik dėl jų visų šventės dalyvių veiduose skirstantis namo žydėjo šypsenos.
