Eržvilko gimnazijos ketvirtokė Emilija Barčauskaitė vis linksma – šypsena turbūt niekada nedingsta nuo jos veido. Kodėl jai taip linksma, spėkite?
Ketvirtokams mokslo metai į pabaigą, tuoj prasidės atostogų džiaugsmai, tad ko gi nesidžiaugti – girdžiu jus sakant.
Ot, ir neatspėjote! Kai su Emilija susipažinau, buvo balandis, atostogomis dar nekvepėjo, o Emilija šypsojosi, džiūgavo pasakodama apie mokyklą ir savo pareigas, švytėjo vardydama savo pomėgius ir svajones.
„Mokykloje vis daugiau sužinai – šiandien mokėmės apie Žemaitę, o namų darbų uždavė parašyti, kodėl ji Žemaitė“, – pasakoja Emilija taip, tarsi senovės rašytoja būtų kokia Velykų bobutė, nešanti vaikams dovanas. Ir kalbant apie namų darbus Emilijos entuziazmas nepranyksta.
Oho, štai kokių mokinių būna – pagalvoju, o gal ir garsiai pasakau, nes Emilija patikina, kad ne tik būna, bet ir yra – jos klasėje visi ruošia namų darbus, nes tokia mokinių pareiga.
„Bet namie kai kurių pareigų nevykdau, pavyzdžiui, kartais nesusitvarkau kambario ir už mane tai turi padaryti mama…“, – prisipažįsta Emilija. Šiai pareigai jai kartais pritrūksta laiko, nes pritrūksta jo ir tokiam svarbiam vaikystės atributui, kaip žaidimai.
Emilija – puiki skaitovė. Šiemet ji jau antrą kartą rajoniniame meninio skaitymo konkurse užėmė pirmą vietą, perskaičiusi ilgą Janinos Degutytės pasaką be galo. Gražiai Emilija atstovavo savo kraštui liaudies kūrybos atlikėjų festivalyje „Tramtatulis“. Ji sekė dvi pasakas, vieną – eržvilkiškių tarme, iki šiol jos nemokėjusiai Emilijai vienas juokas buvo išmokti. „Skaitai ir įsimeni“, – sako mergaitė, tarsi tai tikrai būtų labai paprasta, o jos mokytoja Vaidutė Kazakevičienė patvirtina, kad Emilijai tikrai paprasta, nes yra gabi, darbšti ir atsakinga.
Mokosi Emilija ne tik Eržvilko gimnazijoje, bet ir Tauragės muzikos mokykloje groti akordeonu. Šitie mokslai jai irgi patinka. „Groti smagu, o ypač smagu groti su Leonu, kuris yra mano dėdė“, – sako Emilija ir išpasakoja viską apie Leoną: tai tas dvyliktokas, kuris moka groti bandonija, yra garsiojo Eržvilko ansamblio muzikantas, „Tramtatulio“ laureatas ir labai šaunus dėdė… Emilija kartais paima jo bandoniją…
Liūdna Emilijai niekada nebūna – ji turi gerą mamą Astą, puikų tėtį Tomą ir brolį Mykolą – dar mažą, bet jis greitai užaugs. Šuniuko nė kačiuko neturi, bet turės. Šuniuką – iš pradžių mažą, bet ir jis greitai užaugs. Smagu skaityti knygas, pasakų ir kitokias, o vasarą labai smagu važinėti dviračiu. „Tramtaulyje“ sekdama pasaką ji padarė klaidą, bet „ir pati nepajutau, ir niekas nepastebėjo“. Užaugusi norėtų būti aktore, kaip norėjo ir jos mama, ir vaidinti televizijoje.
Emilija šneka ir šneka. Gal ir per pamokas ji tokia pleputė? „Per pamokas ji plepa tik į temą“, – užtikrina mokytoja. O Emilija nesustoja ir dar papasakoja apie savo draugę Eglę – eržvilkiškių tarme, kurią išmoko ir jau nepamirš.
Smalsutis
