Lapkričio 27 dieną Šilutės kultūros centre visuomenei iškilmingai pristatyti naujai sukurti Mažosios Lietuvos etnografinio regiono didysis ir mažasis herbai, vėliavos bei antspaudas. Heraldikos pristatymo renginyje dalyvavo Jurbarko rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius ir Jurbarko krašto muziejaus direktorius Arvydas Griškus. Jis buvo Heraldikos darbo grupės narys nuo Jurbarko rajono savivaldybės, veikęs nuo 2014 m. iki pat herbo patvirtinimo – 2024 m.
“Puikiai prisimenu 2015 m. gegužę, kuomet kartu su kitais merais pasirašiau bendradarbiavimo sutartį. Ir dabar, matydamas ilgo, bet prasmingo darbo rezultatą, juo labai džiaugiuosi”, – heraldikos pristatymo renginyje kalbėjo Jurbarko rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius.
Truputis istorijos: 2014 m. iniciuota Mažosios Lietuvos herbo sukūrimo idėja – sudaryta darbo grupė, atliktos apklausos krašto bendruomenėse.
2015 metais Šilutės, Jurbarko, Pagėgių, Tauragės, Neringos, Klaipėdos miesto ir rajono – merai pasirašė Kultūrinio bendradarbiavimo sutartį, kuria įsipareigojo finansuoti regiono heraldikos kūrimo darbus. Klaipėdos universitete buvo užsakytas krašto heraldinio simbolio tyrimas, čia atliktos dvi mokslinės studijos. Vėliau į pagalba, diskutuojant su Heraldikos komisija, buvo pasitelkti Seimo nariai. Itin svarbus buvo Seimo nario Ričardas Juškos indėlis.
2024 m. vasario 29 dieną, Lietuvos heraldikos komisija pritarė Etnografinio Mažosios Lietuvos herbo projektui. Tų pačių metų liepos 8 d. prezidentas savo dekretu jį patvirtino. Taip baigėsi dešimt metų užsitęsusi herbo kūrimo istorija (2014 m. pradėtas šio herbo kūrimo darbas). Etnografinio Mažosios Lietuvos herbo autorius – patyręs heraldikos specialistas Arvydas Každailis. Herbo sukūrimą finansavo Šilutės, Jurbarko, Pagėgių, Tauragės, Neringos, Klaipėdos miesto ir Klaipėdos rajono savivaldybės.
Mažoji Lietuva – vienas iš penkių Lietuvos etnografinių regionų, plytintis šalies vakaruose, Nemuno žemupyje. Šis regionas apima Kuršių neriją, Šilutės ir Klaipėdos, Pagėgių rajonus, Tauragės rajono pietinę ir Jurbarko rajono vakarinę dalis. Mūsų rajone – Smalininkų ir Viešvilės seniūnijas.
Mažoji Lietuva garsėja turtinga istorija ir kultūriniu paveldu. Ji siejama su raštijos puoselėjimu, tautiškumo ir lietuvybės sklaida, unikaliomis kultūros tradicijomis bei intensyvia knygų leidyba, taip pat knygnešystės fenomenu. Šiandien Lietuvos teritorijoje yra tik mažesnioji buvusio istorinės Mažosios Lietuvos regiono dalis. Didžioji šio istorinio regiono dalis priklauso dabartinei Karaliaučiaus sričiai. Nedidelė dalis – Lenkijai.
Mažosios Lietuvos herbuose vaizduojamas ietį laikantis raudonas briedis ir šviečiantis sidabrinis švyturys. Briedis simbolizuoja valdžią, stiprybę ir pasirengimą ginti savo žemę, o švyturys – švietimo, kultūros ir lietuvybės šviesą, kuri sklido iš šio krašto. Šis simbolis taip pat įtvirtina Mažosios Lietuvos reikšmę kaip jūrinės valstybės dalies: šeši iš septynių Lietuvos švyturių yra būtent šiame etnografiniame regione.
Herbo skydininkai – sidabriniai kurėnai, tradicinės dvistiebės, burinės ir plokščiadugnės valtys, naudotos Kuršių nerijoje ir Pamario krašte. Kurėnai buvo neatsiejama vietos gyventojų gyvenimo dalis – jie buvo naudojami žvejybai, prekių ir gyvulių gabenimui bei susisiekimui. Herbe kurėnai puikiai papildo švyturio simboliką, sustiprindami regiono jūrinės kultūros ir tradicijų vaizdinį.
Didžiojo herbo devizas – lietuvių filosofo ir Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo Vydūno citata: „SPINDULYS ESMI BEGALINĖS ŠVIESOS“. Ši frazė atspindi švyturio šviesą, švietimo svarbą ir lietuvybės puoselėjimą, taip pat išryškina lietuvninkų tarmės ypatybes.
