Žmonės turi pačių įvairiausių laisvalaikio pomėgių. Vieni renkasi žvejybą, kiti keliauja, kolekcionuodami senovinius daiktus ar klaidžiodami po miškus, ieškodami grybų. Tačiau kartais hobis ilgainiui tampa kur kas daugiau nei tik būdas praleisti laiką. Tai – azartas, nuolatinis noras sugrįžti į gamtą, atrasti dar nepažintas vietas ir pamatyti tai, ko kiti nepastebi.
Pabandymas virto aistra
Būtent taip prieš trejus metus skirsnemunietis Povilas Gadliauskas atrado elnių ragų paieškas, arba, kaip pats sako, „ragavimą“. Iš pirmo žvilgsnio paprastas pasivaikščiojimas po mišką šiandien jam tapo ne tik pomėgiu, bet ir savotišku gamtos pažinimo mokslu, kuriame svarbi ne vien sėkmė, bet ir kantrybė, patirtis bei gebėjimas „skaityti“ mišką. Kauno miesto muziejuje muziejininku-archeologu dirbantis Povilas prisimena, kad dar vaikystėje ragų ieškoti eidavo ir jo tėtis.
Povilas save vadina Nemuno žmogumi. Daugelį metų jo gyvenimas sukosi apie žvejybą, upę ir gamtą. Tačiau tarp poledinės ir pavasarinės žūklės kasmet atsirasdavo tuščias laikotarpis, kai į gamtą traukdavo įprotis, bet veiklos nebuvo. „Ledas jau nesaugus, žuvis dar nekimba, o gamtoje būti norisi. Ir tada pagalvojau – kodėl nepabandžius ieškoti ragų?“ – pasakojo jis.
Ragų sezonas prasideda kovą ir tęsiasi iki balandžio vidurio. Tuomet elniai meta ragus, o ieškotojai traukia į miškus. Iš šalies gali atrodyti, kad tereikia vaikščioti ir dairytis po kojomis, tačiau realybė visai kitokia.
„Tamsu. Miške dar pilna sniego. Po kojomis traška pašalęs paviršius, o aplink – tyla, kurią kartais pertraukia tik tolumoje sprunkantis žvėris ar po kojomis lūžtanti šaka“, – vaizdingai pasakojo Povilas.
Tokiomis akimirkomis svarbi tampa kiekviena detalė – keistas žolės linkis, šviesesnis lopinėlis ar tamsus taškas lauko pakraštyje. Kartais tai būna šaka, kelmas ar akmuo. Tačiau būtent tada apima didžiausias azartas. „Pamatau kažkokį juoduliuką lauke ir galvoju – ai, tikrai neisiu. Nes devyniasdešimt devyni procentai tokių dalykų būna šaka ar kažkas panašaus. Bet tąkart nuėjau. Einu artyn ir žiūriu – ragas“, – prisimena jis.
Tas pirmasis radinys prieš trejus metus tapo pradžia pomėgio, kuris šiandien vyrą į miškus išveda vos prašvitus. Dabar jis jau žino – ragų paieška nėra vien paprastas pasivaikščiojimas gamtoje. Tai kantrybės, pastabumo ir nuolatinio mokymosi reikalaujantis užsiėmimas, kuriame sėkmė ateina tik tiems, kurie išmoksta suprasti mišką.
Mažiau kilometrų – daugiau žinių
Pirmieji Povilo sezonai buvo pilni nesėkmių. Kartais po kelių valandų vaikščiojimo nepavykdavo rasti nieko. Tačiau būtent tas nežinomybės jausmas ir įtraukė labiausiai. „Čia kaip grybavimas. Gali dvi ar tris dienas nieko nerasti, o tada vienas ragas suteikia tiek emocijų, kad viskas atsiperka“, – šypsosi jis.
Dabar jis jau žino, kad ragų ieškojimas prasideda ne miške, o jį stebint. Reikia suprasti, kur elniai laikosi, kokius miškus renkasi, kur migruoja, kur brauko ragus į medžius. Kartais užtenka pamatyti pėdsakus ar nudraskytą krūmą, kad suprastum – į šią vietą verta sugrįžti.
„Kiekvienas miškas turi savo charakterį. Negali vienos formulės pritaikyti visur. Turi pats išmokti suprasti vietą“, – sakė Povilas.
Praėjusiais metais Povilas per pusantro mėnesio miškais nuėjo apie 300 kilometrų. Šiemet – 225, tačiau rezultatas liko toks pats: po 27 rastus ragus kiekvieną sezoną. Vyras juokauja, kad mažesnis nueitas atstumas reiškia tik viena – sukaupta daugiau žinių. Vis dėlto net ir patirtis negarantuoja sėkmės. Kartais ragas gali gulėti vos už metro ir likti nepastebėtas. „Buvo atvejis, kai einu palei kanalą ir matau šviežias džipo provėžas. Kažkas ką tik pravažiavęs. O per metrą nuo provėžų aukštoje žolėje – ragas. Žmogus pravažiavo ir nepamatė“, – pasakojo pašnekovas.
Didelė konkurencija
Miškuose netrūksta ir konkurencijos. Povilas sako, kad ragų ieškotojų šiandien labai daug, nors daugeliui gali atrodyti priešingai. „Net nepagalvotumėt, kiek žmonių tuo gyvena. Jurbarko miškuose sutinki žmonių net iš Kauno. Visi ieško savo vietų, visi turi savo paslapčių“, – sakė jis.
Todėl, kaip geri žvejai ar grybautojai, tikrų vietų „ragautojai“ neišduoda. Vis dėlto net ir didelė konkurencija nesumažina atradimo džiaugsmo. Povilas iki šiol puikiai prisimena rastą savo pirmojo rago porą. „Pro tą vietą buvau praėjęs kelis kartus ir nepastebėjau. Užteko truputį pakeisti matymo kampą – ir žiūriu, guli. Tokie dalykai įstringa“, – sakė jis.
Povilas prisimena ir kitą smagų nutikimą. „Tiesiog einu palauke, ten aplink Baltraitiškes, ir girdžiu – kažkas šaukia. Dar sniego buvo iki kelių. Žiūriu – pirmą kartą matytas žmogus. Pabendravom, pasidalinom, kas kiek radom, kaip sekasi. Praeina dvi savaitės, ir aš tuose pačiuose kraštuose vėl einu. Miškas, per vidurį kanalas. Išeinu į taką, o iš kitos pusės ateina tas pats žmogus. Vidury miško susitikom tarsi susitarę. Vėl pasikalbėjom, pasidalinom, kaip sekasi sezonas, ir paaiškėjo, kad aš anaiptol ne rekordininkas. Tuo metu buvau radęs 19 ragų, o jis jau 27“, – pasakojo Povilas.
Gamtos pamokos
Miške netrūksta ir netikėtų susitikimų. Kartais pirmiau pajunti ne garsą, o kvapą – tada supranti, kad netoliese yra elnių. Kartais tenka akis į akį susidurti su šernais ar briedžiais, kuriuos Povilas vadina pavojingiausiais miško gyvūnais.
Buvo ir kurioziška istorija apie mešką. Kartą su draugu juokaudami miške svarstė, ką darytų ją pamatę. Po kelių dienų paaiškėjo, kad tame pačiame miške rastos meškos pėdos. „Tada jau pagalvojom, kad geriau tokių dalykų neprisišnekėti“, – juokėsi pašnekovas.
Kiekvienas radinys jam yra daugiau nei trofėjus. Vyras fotografuoja ragus radimo vietoje, žymi juos žemėlapyje, fiksuoja datą. Taip po truputį kaupiasi savotiškas miško archyvas.
„Kiekvienas ragas turi savo istoriją“, – sako Povilas. Anot jo, iš ragų galima nemažai sužinoti ir apie patį gyvūną – jo amžių, būklę, net sveikatą. Kai kurie ragai būna neįprastos formos, vadinamieji selekciniai, dažniausiai priklausę senesniems elniams.
Kol kas visi rasti laimikiai saugomi namuose. Nors daugelis juos parduoda, Povilas sako dar negalvojantis apie atsisveikinimą su savo kolekcija. „Man jie nėra tiesiog ragai. Čia prisiminimai, istorijos ir visas nueitas kelias“, – sakė jis.
Janina Sabataitienė
vos už kelių metrų, rado ieškodamas ragų jau per kitą sezoną.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
