Straipsnis aprobuotas serijos „Lietuvos valsčiai“ Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų komisijos.
Lietuvi! Pabučiuok po kojų
Krauju permirkusią čia žemę!
Pagerbk kapus tėvų herojų,
Iš kur ainiai stiprybę semia!
Tai čia baisi, atmintina
Įvyko drama kruvina,
Kokios pasaulis nėra matęs!
Maironis
1. Įvadas
XX a. antroje pusėje lietuvių istorikų medievistų žvilgsniai vis labiau pradėjo krypti į Vokiečių ordino rašytinį, daugiausia spausdintą, palikimą. Pirminiai šaltiniai rašyti lotynų kalba, Jų nuorašuose tyrinėtojai ne visada teisingai iššifruodavo tekstus, vardus, vietovių pavadinimus. Kartais klaidindavo ir viena, kita neteisingai perskaityta raidė, pvz. vietovardis Markelauke užrašyta kaip Markilauke, kai kur vietoje „ē“ rašoma „e“ ir kt.) 1.
1 Blažienė G. Vokiečių ordino raštų vertimo į lietuvių kalbą ypatumai, Vertimo studijos, 10, p. 7-19. doi: 10.15388/VertStud.2017.10.11266.
Vokietijos archyvuose saugomi senieji Ordino rankraščiai jmūsų istorikams tapo prieinami tik po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo2.
2 Tenpat.
Vertingiausi XIII–XIV a. laikotarpio šaltiniai yra Petro Dusburgiečio, Dubnicos, Vygando Marburgiečio, Hermano Vartbergiečio kronikos. Vienu iš svarbiausių – XIV a. pirmosios pusės Vokiečių ordino metraštininko, kunigo Petro Dusburgiečio 1326 m. „Prūsijos žemės Kronika“ (lot. Chronicon terrae Prussiae), tačiau jos originalas dingęs, išlikę tik šios kronikos kopijos, darytos dar XVI-XVII a., jos rankraštinės ištraukos3.
3 Vėlius N.Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Vilnius, 1996, p 30; 327.
Kronikos vertimuose randame kryžiuočių prūsų ir lietuvių žemių puolimų aprašymus. Po 1260-1274 m. Didžiojo prūsų sukilimo užkariavę nadruvius, kryžiuočiai nukreipė ginklą prieš skalvius. Skalviai gynėsi kiek galėdami. Jie buvo užpuolę Vokiečių ordiną net prie Labguvos. Skalvių kunigaikštis Sareika, kurio pilis, kaip spėjama, buvo netoli Viešvilės – dešiniajame Jūros upės krante prie dabartinio Šereitlaukio, puolė netgi Klaipėdos pilį. Bet jis pateko į nelaisvę, kur jo laukė mirtis. Tada krito kitos skalvių pilys: prie Šešupės (greičiausiai Sasovė, Sasava) ir Tilželės, toliau prie Jūros, Šyšos ir prie Atmatos žiočių. Skalvių vadai Surbantas, Svirdeta ir Surdeta pasidavė kryžiuočiams, priėmė krikščionybę ir buvo perkelti į Prūsijos gilumą4; 5. Daug Skalvos gyventojų žuvo, dalis pasitraukė į Lietuvą6. Kai kurie šaltiniuose mini buvusią pilį Tropų saloje.
4 Prūsų genčių ir žemių pavadinimai, (4), Vakarų ekspresas, 2018 07 22,
5 Dusburg P. Cronica terre Prussie. Scriptores Rerum Prussicarum, Hrsg. Th. Hirsch, M. Töppen, E. Strehlke. Bd. 1, Leipzig, 1861, S. 429–662.
6 Almonaitis V., Almonaitienė J. Šiaurės Skalva, Kaunas, 2003, p. 14.
Tiek Nadruvos tiek ir Skalvos* žemės, kaip rašo P. Dusburgietis, XIII–XIV a. po kovų su kryžiuočiais ištuštėjo. Toliau Vokiečių ordino tikslu tapo ne tik žemaičių, bet ir visos Lietuvos užkariavimas. Gavęs Romos popiežių laiminimą, apkrikštyti pagonis, Ordinas į karo žygius kvietė riterius iš visos Europos7.
7 Ščavinskas M. Prievarta ar apaštalavimas? Misijos ir kryžiaus karai prieš baltus, VDU leidinys Darbai ir dienos,.ISSN 1392-0588 DARBAI ir DIENOS 2005, 44
Žemaičiai niekaip nesusitaikė su Romos popiežių ir Lietuvos kunigaikščių jų žemių atidavimu Ordinui ir visomis savo išgalėmis stengėsi nepasiduoti kryžiuočiams. Žemaičių siekis buvo (iš)likti Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sudėtyje.
* Skalva „Scalewo“ rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1231 m. Pavadinimas kildinamas iš Skalvos upelio, tekančio pro Paskalvių kaimą (tarp Tilžės ir Ragainės, ties buvusia Skalvių pilimi).
Nr. 1. Prūsų gentys XIII amžiuje.
Pagal M. Tepeną ir. A. Becenbergerį
Istoriografijoje Vokiečių ordino karo žygiai yra sulaukę plataus tyrėjų dėmesio. Apie kryžiuočių karo kelius 1930 m. rašė Vaclovas Biržiška. Jam pavyko atpažinti didelę dalį kitų tyrinėtojų neindentifikuotų vietovardžių8.
8 Biržiška V. Kryžiuočių keliai į Lietuvą XIV a. I Kelias į Žemaitiją (atspaudas iš I „Praeities“ tomo). Kaunas, 1930.
Paminėtini Edvardo Gudavičiaus, Vytenio Almonaičio darbai, Alvydo Nikžentaičio, Dariaus Barono tyrimai. Apie šiuos žygius rašyta daugelyje monografijų ir straipsnių, tačiau atskirai kryžiuočių žygiai ėjusieji per Trapėnus, Viešvilę, Smalininkus nebuvo tirti.
Pirmoji šio straipsnio dalis – įvadas į nagrinėjamą temą. Jame pateikiamos žinios apie Vokiečių ordino metraštininkų XIII–XIV a. kryžiuočių karo žygių į prūsų ir lietuvių žemes aprašymus bei lietuvių mokslininkų – senųjų Ordino rašytinių šaltinių tyrinėtojų – darbus.
Antrojoje straipsnio dalyje pagal turimus šaltinius apžvelgiamas rytinės Skalvos (kuriai priklausė ir Viešvilės kraštas) nukariavimas, pateikiama trumpa XIII a. skalvių kovų su kryžiuočiaisaprašymų apžvalga.
Trečioje straipsnio dalyje analizuojama Vokiečių ordino karo žygių, vedusių per Trapėnų–Viešvilės–Smalininkų vietoves, aprašymai, atliekami šių karo kelių aprašymų tyrimai. Ketvirtoje dalyje pateikiama žinių apie Viešvilės IX–XI a. skalvių karinio elito plokštinį degintinį kapinyną, tuo pačiu ir užuominų istoriniuose šaltiniuose apie ieškomą Tropų salos vietą, kurioje (ar prie jos) galimai stovėjusi įtvirtinta skalvių gyvenvietė ar net pilaitė.
Tyrimo aktualumas. Rengiant monografiją ,,Viešvilė“ 2013 m. vasarą organizuota mokslinė ekspedicija, kurios metu siekta apžvelgti ir aptarti buvusios rytinės Skalvos XIII–XIV a. istorijos raidą, kryžiuočių karo kelius per Viešvilės apylinkes, išnagrinėti archyvinę rašytinę ir iliustracinę medžiagą apie Tropų saloje galėjusią būti skalvių sustiprintą sodybą ar pilaitę. Šis kraštas svarbus nagrinėjant buvusių jo gyventojų kultūrines ir tautines raiškas bendrame Lietuvos istorijos kontekste.
Šio straipsnio tyrimo objektas yra XIII–XIV a. Rytinės Skalvos užkariavimas, po jo sekę kryžiuočių karo žygiai ėjusieji pagal Viešvilės iš Šventosios upes į Lietuvą ir žemaičius,
Tikslas ir uždaviniai: Straipsnyje siekiama apžvelgti ir aptarti kryžiuočių karo kelius, ėjusius per Rytinę Skalvą per Trapėnų, Viešvilės ir Smalininkų vietoves, pagal Viešvilės bei Šventosios upelius, šiuos duomenis susiejant su galimos skalvių pilies lokalizacija Tropų saloje.
Išsikeliami uždaviniai:
- Apžvelgti ir apibūdinti Petro Dusburgiečio ir kitų autorių skalvių kovų su kryžiuočiais aprašymus, šio svarbių istorijos šaltinių turinį ir reikšmę, Ordino metraštininkų tikslus, mėginti lokalizuoti kronikose minimas susijusias su Viešvile ir jos apylinkėmis vietoves.
2. Paanalizuoti ir apibendrinti XIII–XIV a. kryžiuočių karo žygius į Lietuvą ir žemaičius, ėjusių per Trapėnų–Viešvilės –Smalininkų vietoves, aptarti kelių aprašymus, žygių organizavimo aplinkybes.
3. Išanalizuoti ir ištirti Vokiečių ordino XIV a. istorinius šaltinius, kuriuose minima Tropų sala, palyginti šiuose šaltiniuose esamus duomenis apie Trapėnų žemę, Tropų salą su buvusia sala Nemune, tarp Trapėnų ir Viešvilės gyvenviečių.
Tyrimo metodai; Naudojami aprašomasis, lyginamasis, istorinis-kartografinis, metodai.
Raktiniai žodžiai: Vokiečių ordinas, kryžiuočių karo žygiai XIII–XIV a. Kryžiuočių karo kelių aprašymai, Viešvilė, Trapėnai, Tropų sala,
2. Trumpa skalvių kovų su kryžiuočiais aprašymų apžvalga
Petro DusburgiečioPrūsijos žemės kronikos (lot. Chronicon terrae Prussiae) trečiojoje knygoje šlovinami kryžiuočių karo žygiai prieš baltų gentis. Nors teisindamas kryžiuočius, autorius ne visur teisingai nušvietė to meto įvykius*, tačiau joje randame svarbios medžiagos apie prūsų, lietuvių karus su kryžiuočiais. Kronikoje pateikiami faktai ,,atskleidžia tos agresijos esmę ir jos vykdytojų katalikišką fanatizmą, kuriuo buvo dangstomas Vakarų Europos pasaulietinių ir bažnytinių feodalų siekimas išplėsti ir užkariautose žemėse užtikrinti feodalinį išnaudojimą“6. Kronikos mokslinį leidimą lotynų kalba parengė M. Tepenas ir jį paskelbė 1861 m. „Scriptores Rerum Prussicarum“ serijoje7. Kronika lietuvių kalba su plačiais komentarais buvo publikuota 1985 m.
* Pažymėjęs, jog kryžiuočiai 1328 m. vasarą apleido prie Nemuno buvusią Kristmemelio (vok. Christmemel) pilį, P. Dusburgietis nutyli, kad ją sunaikino lietuviai.
6 Batūra R. Petro Dusburgiečio kronika, Dusburgietis P., Prūsijos žemės kronika, Vilnius, Vaga, 1985 m., p. 5.
7 Ten pat, p. 6.
Kronikos autorius prūsų vardu vadino visą nuo Vyslos iki Nemuno Kryžiuočių ordino užkariautą plotą, kuriame tarp 11 genčių buvo ir Skalvà (Scalowia)8.
8 Ten pat, p. 8.,
Ordino valdžion patekę pavergti prūsai buvo viliojami dalyvauti jo žygiuose žadant žemės, belaisvių (žr. H. Boockmann, S. Kwiatkowski, R. Czaja, A. Dobrosielska ir kt. darbus), tačiau dalis jų rado prieglobstį Lietuvoje ir toliau dalyvavo bendroje kovoje prieš Ordino agresiją9.
9 Pakarklis P. Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai. Kaunas, 1948, p. 87–89, 142–145.
Kai kurie pavergti prūsai padėjo lietuvių kariuomenei naikinti kryžiuočių pilis. Antai, pasak J. Jurginio „pavergti prūsų feodalai – vitingai susitarė išduoti Bajerbugą Gediminui. Vienas iš vitingų nuvykęs i LDK ir pranešęs, jog Bajerburgas nėra labai stiprus ir lietuviams pavyktų nesunkiai jį užimti“. Įdomu tai, kad 1410 m. Vytautas, įžengęs su kariuomene į Prūsiją, taip pat rado jam palankių prūsų bajorų, dar neužmiršusių savo baltiškosios kilmės10.
Aprašęs prūsų ir lietuvių genčių kovas Skalvoje su kryžiuočiais, vykusias abipus Nemuno, Petras Dusburgietis pažymi, jog „daug karų broliai kariavo su skalviais, ir būtų atkaru aprašinėti kiekvieną“11.
10 Dusburgietis P.Prūsijos žemės kronika, Vilnius, 1985 m. p. 17. 11 Ten pat, III d., p. 195.
XIV a. kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymai sudaryti kryžiuočių žvalgų pranešimų pagrindu12. Darytina prielaida, kad žinių karo žygiams į Lietuvos teritoriją galėjo duoti misionieriai bei Ordinui paklusę prūsai, gerai pažinoję krašto teritoriją, kelius ir žmones13.
12 Biržiška V. Kryžiuočių keliai į Lietuvą XIV a. (iš Wegeberichte). Keliai į Žemaičius – Praeitis, 1930, t. I, p. 1–63.
13 Dusburgietis P.. Prūsijos žemės kronika, 3 d., Vilnius, 1985,. p. 74, 223.
Nuo seniausių laikų, kaip didysis vandens kelias, buvo naudojamas Nemunas. Tuo tarpu duomenų apie senuosius prūsų bei lietuvių sausumos kelius bei susisiekimą jais yra nedaug. Tyrinėdamas XIV a. Lietuvos prekybą su Vokiečių ordinu, apie sausumos kelius rašė Jonas Remeika14.
14 Remeika, J. Prekyba Nemunu iki 1430, Pirmųjų Gediminaičių laikų Lietuvos prekybiniai ryšiai su vakarais, Tautos praeitis. t. I, kn. 4. Chicago, 1963, p. 521–565.
Apie vandens ir sausumos kelius, plėtojant LDK ir Prūsijos prekybinius ryšius iki XVI a. rašė ir Zenonas Ivinskis15. Žiemos metu sausumos kelių tinklą ženkliai išplėsdavo užšalę ežerai, upės. XIII a. atvėsus klimatui, žiemos būdavo šaltos, užšaldavo visi upeliai, kiti vidaus vandens telkiniai. Neatsitiktinai Ordino Wegeberichtuose aprašyti karo žygių maršrutai buvo skirstomi į vasaros ir žiemos (Sommerr und Winterreisen)16.
15 Ivinskis Z. Lietuvos prekyba su prūsais iki XVI a. pr., I d. Kaunas, 1934. p. 208.
16 Die littauischen Wegeberichte. Scriptores Rerum Prussicarum. Hrsg. Th. Hirsch, M. Töppen, E. Strehlke. Bd. 2. Leipzig, 1863, S. 664–711.
Baltų teritorijos pasižymėjo pelkėtu ir miškingu kraštovaizdžiu, nuo kurio labai priklausė susisiekimas17. Apie senuosius Klaipėdos krašto prekybinius kelius knygoje „Die Memel als Handelsstraße Preußens nach Osten. Königsberg“ rašė vokiečių autorius Kurtas Forstreuteris18, A. Dubonis, T. Čelkis.
17 Gudmantas, K. „Miškų ir pelkių kraštas“. Keletas pastabų apie Lietuvos įvaizdį XIII–XVII a. raštijoje. Iš: Inter-studia humanitatis, 2008, Nr. 7: Pelkė lietuvių kultūroje, p. 33–41.
18 Forstreuter K. Die Memel als Handelsstraße Preußens nach Osten. Königsberg, 1931. S. 108.
Atskirą istoriografijos grupę sudaro XIV a.– Wegeberichtų, tyrimai. Pirmieji į Wegeberichtus gilinosi, daugelį minimų vietovių identifikavo vokiečių archeografai parengę šaltinių rinkinį „Scriptores rerum prussicarum“. 1885 m. Ordino karo žygių maršrutų aprašymus tyrinėjo Alfredas Thomas „Litauen Nach den Wegeberichten im Ausgang…“19, vėliau apie juos rašė H. Mülleris „Über die Örtlichkeiten der Wegeberichte…“ 20. Ordino karo žygių į Lietuvą ir žemaičius maršrutų aprašymus tyrinėjo ir aprašė Hansas ir Gertruda Mortensenai ,,Die Wildnis im östlichen Preußen, ihre Zustand um 1400 und ihre frühere Besiedlung…“21. 19 Thomas A. Litauen Nach den Wegeberichten im Ausgang des 14. Jahrhunderts. Beiträge zur Geschichte der Prußen (Tolkemita–Texte, 60). Dieburg, 2001, S. 29–53.
20 Müller H. Über die Örtlichkeiten der „Wegeberichte“ (W. B.) Innerhalb der Heutigen Landesgrenze. Altpreußische Forschungen 4, H. 2. Königsberg, 1927 (paimta iš: Altpreußische Forschungen, 3 und 4. Jahrgang 1926 und 1927. Sonderschriften des Vereins für Familienforschung in Ost- und Westpreußen e V. Nr. 65/2. Hamburg, 1989), S. 43–64.
21 Mortensen H., Mortensen G. Die Wildnis im östlichen Preußen, ihre Zustand um 1400 und ihre frühere Besiedlung. Die Besiedlung des nordöstlichen Ostpreußens bis zum Beginn des 17. Jahrhunderts. Bd. 7–8, Teil 1–2. Leipzig, 1937–1938.
Slaptajame Prūsijos archyve rasti „Litauische Wegeberichte“, parašyti tarp 1384 ir 1402 m22.
22 Blažienė G. Vokiečių ordino raštų vertimo į lietuvių kalbą ypatumai, p. 10.
Bene naujausia jų interpretacija tai Stefano Strieglerio magistro darbas, kuriame Wegeberichtai analizuojami kaip mentalinis žemėlapis23. S. Striegleris 2010 m. Berlyno slaptajame archyve surado kelis iki šiol dar nežinomus Wegeberichtus. 1983 m. Ordino karo žygių maršrutus į Lietuvą ir žemaičius į lietuvių kalbą išvertė Juozas Jurginis24. Šis vertimas tinka bendram šaltinio kontekstui suprasti, tačiau į jį reikia žiūrėti kritiškai. Palyginus su originalu, vertimas gana nesklandus.
23 Striegler S. Die „litauischen Wegeberichte“. Rekonstruktion und Konstruktion Eines Historischen Grenzraumes 1384–1402. Masterarbeit zur Erlangung des Akademischen Grades „Master of Arts“ am Historischen Institut der Ernst-Moritz-Arndt-Universität Greifswald. Greifswald, 2010, S. 156.
24 Jurginis J., Šidlauskas A. Kraštas ir žmonės. Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.). Vilnius, 1983, p. 224.
Ordino karo žygių maršrutų aprašymus tyrė lenkų istorikas Henrikas Lowmianskis 25.
25 Lowmianski H. Studija nad poczatkam spoleczemtwa i panstwa litewskiego, Wilno, 1932, t. 2 <…> p. 61–67.
Iš lietuvių mokslininkų bene daugiausia darbų parašę Vaclovas Biržiška26 bei Vytenis Almonaitis27; 28; 29.
26 Biržiška V. Kryžiuočių keliai į Lietuvą XIV a. I Kelias į Žemaitiją (atspaudas iš I „Praeities“ tomo). Kaunas, 1930, p. 63.
27 Almonaitis V. Kaltinėnų kraštas XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje: istorinės geografijos bruožai. Istorija, 2009, t. 75(3), p. 3–16.
28 Almonaitis V. Laukuvos apylinkės kryžiuočių karo kelių aprašymų duomenimis, Laukuva, 1 d., Vilnius, 2005, p. 171–183.
29 Almonaitis V. Vokiečių ordino karo žygiai į Kaltinėnų kraštą, Lietuvos istorijos metraštis 2009/1. Vilnius, 2010, p. 31–49.
Kryžiuočių karo kelių aprašymai (Wegeberichte) užrašyti senąja vokiečių kalba pagal žvalgų bei šnipų pasakojimus, todėl sunku atspėti, kaip kurie dvibalsiai buvo tariami, kaip kuris geografinis objektas buvo vadinamas30.
30 Lietuvos kelių aprašymai XIV a.. – Interneto prieiga lt.litviny.net.
Vietovių pavadinimai turėjo būti išgirsti kryžiuočių žvalgams kontaktuojant su vietos gyventojais. Ordino kronikininkai negavo iš žvalgų jau užrašytų vietovių pavadinimų, kurie turėjo juos išgirsti iš gyvosios kalbos, tokiu būdu juos užrašant pasitaikė netikslumų31.
31 Blažienė G. Vokiečių ordino raštų vertimo į lietuvių kalbą ypatumai, p. 16
Dokumentus spaudai parengė Theodoras Hirschas* 1863, sunumeravęs 100 karo kelių, išskirdamas Žemaitiją (p. 664–688) ir Aukštaitiją (p. 688–708)32.
32 Ten pat, p. 10.
* Hirschas (SRP II 664) nurodo, kad Wegeberichtus spaudai profesionaliai parengęs Tartu (Dorpato) universiteto profesorius Carlas Christianas Gerhardas Schirrenas (1826, Riga–1910, Kiel).
3. Vokiečių ordino karo žygių vedusių per Trapėnų–Viešvilės– Smalininkų vietoves aprašymų tyrimai
Viešvilė, jos apylinkės – Trapėnai, Smalininkai buvo daugiau, kaip dešimtyje kryžiuočių puolimų į Lietuvą kelių (Die Litauische Wegeberichte). Tai matyti iš 1384–1402 m. sudarytų kryžiuočių pranešimų apie kelius į Lietuvą ir Žemaičius. Wegeberichtuose pateikiamos žinios apie kelių praeinamumą, pasitaikančias kliūtis, gynybinius įrenginius, atstumus tarp vietovių, tiltų statymo vietas, miško aikšteles apsistojimui, geriamo vandens šaltinius, arkliams pašarą. Kelio ilgis buvo skaičiuojamas žygio dienomis. Daugumoje Ordino žvalgų pranešimų. pažymėta, kur yra „geras kelias“, kur „žolės ir vandens užtektinai“, kur sustoti nakvynei, pastoviui*, kur galima palikti maistą. Kryžiuočių žvalgai pasakoja, kad jie nuo Viešvilės galintys nuvesti iki Šešuvies upės. Viešvilės upė minima kryžiuočių žvalgų pranešimuose Nr. 6; Nr. 7; Nr. 8, I kelias; Nr. 15; Nr. 28; ir Nr. 29. Karo kelių aprašymuose Nr. 20; Nr. 25; Nr. 26; ir Nr. 27 minimas ir Šventosios upelis33.
* Pastovis – vieta poilsiui. Iš čia , pasidalijus į būrius vykstama vykdyti gyventojų apiplėšimų. Į čia su prisiplėštu grobiu grįžtama (žr. Lietuvos kelių aprašymai XIV a. – lt.litviny.net.)
33 Vėlius N. Baltų religijos mitologijos šaltiniai, 1d, Vilnius, 1996, p. 440-441.
Šie karo kelių aprašymai rasti XIX a. viduryje Prūsijos slaptajame valstybiniame archyve Karaliãučiuje. Pirmasis juos paskelbė 1863 m. Theodoras Hirschas. Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymai surašyti valdant ordino maršalams Konradui Valenrodui (1387–1387), Engelhardui Rabei (1387–1392), Verneriui Tetingenui (1392–1404). Jų valdymo laikotarpius nurodęs J. Voigtas. Kaip jau buvo minėta, Juozas Jurginis juos išvertė į lietuvių kalbą34. Apie tai randame rašyta ir Edvardo Gudavičiaus Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. 35.
34 Jurginis J.,Šidlauskas A. Lietuvos. geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.), 2-as leidimas, Vilnius, 1988. p. 224.
35 Gudavičius E. Lithauische Wegeberichte (Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymai), Wegeberichtai. Visuotinė lietuvių enciklopedija XIII, 2008, Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, t. 13, p. 467.
Nr. 1a. Kryžiuočių kovų laukas. A. Šapoka. Lietuvos istorija.
Trikampiais žymimos lietuvių pilys, apskritimu – kryžiuočių.
Didžiausius Ordino smūgius Skalvos žemė patyrė 1371 ir 1375 m. Vykdydami jau minėtą 1371 m. žygį Vokiečių ordino riteriai nusiaubė visą Skalvą Pietų Žemaitiją bei panemunę ties Paštuva*. Ištisas aštuonias dienas jie viską niokojo, degino, naikino pasėlius, javus ir kt.36
36 Almonaitis V. Vokiečių ordino karo žygiai į Kaltinėnų kraštą, Lietuvos istorijos metraštis. 2009, 1. Vilnius, 2010, p. 36.
* Paštuva – kaimas Kauno rajone, dešiniajame Nemuno krante, 1 km į vakarus nuo Batniavos.
Toliau šaltiniuose minimi žygiai, kurių maršrutai vedė nuo Nemuno į žemaičių žemes. Aprašydamas 1375 m. Kaltinėnų krašto puolimą, Vygandas Marburgietis teigia, kad įsiveržę į Kaltinėnų kraštą (terram Kaltenarum), kryžeiviai čia viską plėšė, degino, žudė. Daugelį žmonių, kurių „skaičiaus neįmanoma nusakyti“, išsivarė į nelaisvę. Tačiau greitai grobikai sulaukė atitinkamo žemaičių atsako. Žygio metu žuvo Ragainės komtūras Gerhardas, 37.
37 Scriptores rerum Prussicarum, hrsg. von T. Hirsch, M. Töppen, E. Strehlke, Leipzig, 1866, Band 3, S. 582–583; Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, sudarė N. Vėlius, t. 1, Vilnius, 1996, p. 462, 468; Naujoji Prūsijos kronika, vertė R. Jasas, Vilnius, 1999, p. 153. (Knygose pateikiami Dalios Dilytės ir Rimanto Jaso skirtingi žygį aprašančios V. Marburgiečio kronikos vertimai).
Kryžiuočiai Kaltinėnų kraštą vėl puolė 1377-ųjų rugsėjį. Be kitų „talkininkų“, jame dalyvavo ir ypatingas „svečias“ – Austrijos kunigaikštis Albertas III. Žygį aprašęs Petras Zuchenvirtas, neslėpė savo pasigėrėjimo „kas pagonims „buvo skaudu, tas mums buvo gerai!“ Ilgai žudę, deginę atgalios užpuolikai traukė apsikrovę grobiu ir „tai jų širdims buvo {lyg} Velykos“ 38.
38 Marburgietis V. Naujoji Prūsijos kronika, Vilnius, 1999, p. 144.
Vygandas Marburgietis rašė, kad žygio metu dvi dienas buvo niokoti Kaltinėnai, vėliau – Viduklė, kurioje kariuomenė „stovėjo 10 dienų*“ Pirmoje žygio dalyje daryti puolimai Kaltinėnų, Kražių, Viduklės vietovėse, vėliau siautėta Raseinių Ariogalos ir Paštuvos (Vilkijos kraštas) apylinkėse)39.
39 Scriptores rerum Prussicarum, hrsg. von T. Hirsch, M. Töppen, E. Strehlke, Leipzig, 1866, Band 3, S. 582–583; Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, sudarė N. Vėlius, t. 1, Vilnius, 1996, p. 462, 468; Naujoji Prūsijos kronika, vertė R. Jasas, Vilnius, 1999, p. 153.
* stovėjo 10 dienų – išeitų, kad dešimt dienų buvo deginamos sodybos, žudomi, plėšiami gyventojai, išsivaromi belaisviai.
Dar XIII a. pab. Eiliuotoji Livonijos kronika apie kryžiuočių plėšimus rašė taip:
„Čia jie degino ir plėšė, į būrių būrius suskydę;
Džiaugdamiesi jie teriojo užkampius visus to krašto.“
1398 m. sudarydamas Salyno*- sutartį didysis kunigaikštis Vytautas Vokiečių ordinui užrašė Žemaitiją ir pusę Sūduvos. Gavę šį dokumentą kryžiuočiai dar turėjo šias žemes užsikariauti, todėl 1399 m. vasario mėnesį organizavo iškart du žygius – iš Prūsijos ir iš Livonijos pusės40.
40 Ten pat,
* Salyno sala anuomet buvusi Nemune, ties Nevėžio žiotimis.
Tokiose karinėse „ekspedicijose“ pirmiausia buvo siekiama plėšti, aišku, kartu ir naikinti kraštą. Tuo tarpu tuose pat „Wegeberichtuose“ akcentuojama, kad aptariamu laiku tiek Kaltinėnai, tiek kitos vietovės buvo „visko pilnas“ kraštas, kuriame „pastovis geras“41.
41Ten pat.
Šeštame karo kelių aprašyme žygis prasideda Ragainės apylinkėse, keliaujama kairiuoju Nemuno krantu kertant Vistės* upę, spėjama ties Trapėnais persikeliama per Nemuną, keliaujama pagal Viešvilės upę, Šešuvį iki Aukaimio** Iš čia pasiekiamas Kaltinėnų kraštas. Nakvynė numatyta prie Yžnės tilto*** Pažymėta, kad kelyje pašaro ir maisto, malkų ir vandens yra pakankamai42.
42 Vėlius N. Baltų religijos mitologijos šaltiniai, t. 1, Vilnius, 1996, p. 437–438.
* Vistė (Wyste) – upelis prie Nemuno kitapus Jūros upės.
** Aukaimis tai dabartiniai Batakiai.
*** Yžnė .– Akmenos intakas prie Kaltinėnų.
Yžnės (Esenen) upė minima kryžiuočių karo kelio aprašyme Nr. 6. Tame pačiame karo kelio aprašyme minimas ir Yžnės tiltas (Jensetilte) 43.
43 Almonaitis V. Laukuvos apylinkės kryžiuočių karo kelių aprašymų duomenimis, p. 178; p. 179.
Septintojo karo žygio aprašyme nurodoma nuo Ragainės vykti iki Viste, Viešvilės, Šešuvio upių. Prie Aukaimio „paruošti ginklus“. Apsistoti Kaltinėnuose prie Yžnės tilto. Toliau keliauti ligi šventojo Ašvietės miško*, Raudžio upės, Girstauto kiemo (Kražiai), Milžo piliavietės, Susiuko kiemo ir prie Stabukalnio** apsinakvoti. Nuo Kušleikos kiemo, grįžti iki Rogyare***. Prie šventojo Nemakščių miško „geru keliu“vykti iki Šešuvio. Aprašyme pažymėta, kuriose vietose bus ,,gero kelio“, kur reikia prasivalyti krūmus. Visi atstumai tarp vietovių nurodyti myliomis. Žvalgai veda atskirais etapais44.“
44 Vėlius N. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, T. 1, Vilnius, 1996, p. 438–439
* Šventasis Ašvietės miškas – į šiaurę nuo Kaltinėnų. ** Stabukalnis – ties Geišiais prie Raseinių. *** Rogyare – Šventaragio giria į šiaurę nuo Kražių.
Penkioliktojo žygio aprašyme užpuolikai vedami iki Viešvilės, „kur geras atviras tyrlaukis“ iš ten 3 mylios* ligi miško, „kuriame yra raistas per vieną akmens metimą“ be to pažymėta, kad „ kelią teks kloti žabais“,nuo čia 3 mylios „gero kelio sausu mišku“, šito miško viduryje yra 1/2 mylios pločio trakas, vadinamas Ilgašiliu. Toliau „3 mylias vykstama iki Santakos**“.Tekste akcentuojama, kad šiose vietose prasideda „didelis kelias“. Tiesa, kitaip nei šeštame ir septintame apraše nurodoma, kad jis „eina tiesiai į Kražių kraštą“. Juo siektina „Viduklė, esanti dešinėje“ ir Kaltinėnai, kurie yra „į kairę nuo šio kelio“. Aprašyme pabrėžiama, kad „šitie kraštai pasiekiami nesutinkant užtvarų”45.
45 Jurginis J.,Šidlauskas A. Kraštas ir žmonės, Lietuvos. geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.), 2-as leidimas, Vilnius, 1988. p. 15.
* Vokiška mylia – buvo apie 10 km.
** Santaka, Santakai – vietovė, buvusi ties Ančios ir Šešuvies santaka. žr. žemėlapį Nr. 8.
Dvidešimt ketvirtojo žygio aprašymepirmoji nakvynėnumatoma „prie Nemuno ties Posėde*“, antroji – „už Viešvilės“, trečioji už Santakos prie miško, paskutinė sustojimo vieta prie miško, vadinamo Nemakšte. Iš ten pasiekiama Vienvangių piliavietė ir Stabukalnis. Aprašyme visos kelio atkarpos nurodytos myliomis, pažymėta, kad „pastovis geras“, „žolės pakankamai“, nurodyta, kur prasivalyti krūmus46.
46 Jurginis J.,Šidlauskas A. Kraštas ir žmonės, Lietuvos. geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.), 2-as leidimas, Vilnius, 1988. p. 18.
\
Dvidešimt aštuntajame karo žygių aprašyme į Viduklę ir Kaltinėnus nurodyta, kad išvykus, kaip spėjama, iš Ragainės persikeliama per Nemuną ir nuo Legutės* jojama iki Viešvilėsupės, nuo jos iki Santakos, Viduklės Traplaukio. Iš čia viena kariaunos dalis traukia plėšti ir žudyti į Kaltinėnų, kita į Viduklės kraštą. Atlikę karo žygius abi kariaunos vėl susitinka prie Kražių piliavietės. Aprašyme nurodytos gyvenvietės, upės, ežerai, atstumai myliomis, vietos pastoviui, nakvynei, kad kraštas turtingas, visko pilnas, žolės užtektinai47.
47 Jurginis J.,Šidlauskas A. Kraštas ir žmonės, Lietuvos. geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.), 2-as leidimas, Vilnius, 1988. p19.
* Legutė – dabartiniai Sokaičiai
Šventoji giria Ašvietė (Assweote) įvardijama kryžiuočių karinių žygių maršrutų aprašymuose Nr. 7. Giria lokalizuotina į šiaurę nuo Kaltinėnų, prie Ašvijos upės.48
| 48 Almonaitis A. Kaltinėnų kraštas XIV a. pab.–XV a. pr. istorinės geografijos bruožai, Istorija, Mokslo darbai t. 75, 2009 | |
| Devynioliktame kryžiuočių karo žygių aprašyme kryžiuočių kariauna iš Jurbarko vedama į Pamedės kraštą rytų Žemaitijoje. Aprašyme nepažymėta kaip atvykstama iki Jurbarko. Iš Ragainės galima atvykti vandens keliu, taip pat dešiniuoju Nemuno krantu per Viešvilę, arba kairiuoju – per Trapėnus persikeliant per Nemuną ties Šilėnais, Perėjus Vintės mišką pasiekiama Mituvos upė ir keliaujama iki Pamedės vidurio. Dešinėje galima pasiekti Ariogalą, kairėje – Raseinius49. 49 Lietuvos kelių aprašymai XIV a. – Interneto prieiga lt.litviny.net | |
Kryžiuočių karo žygių aprašymuose Nr. 20; Nr. 25; Nr. 26 ir Nr 27 kryžiuočių kariuomenė vedama pagal Šventosios upelį į Vaiguvą (20); Karšuvos* žemę (25); Viduklę (26); (27). Keliaujant šiais maršrutais prie Šventosios upelio atsitraukiama nuo Nemuno, pasiekus Šaltuonos upę, atliekami grobikiški žygiai į Stabukalnį, Aukaimio, Viduklės, Raseinių arba Karšuvos kraštus. Aprašymuose pabrėžiama, kur kelyje kariuomenės laukia užtvaros50.
50 Vėlius N. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, T. 1, Vilnius, 1996, p. 440–441.
* Karšuva – buvo viena iš didžiausių Žemaitijos žemių. XIV a. pab. tai plačiosios Akmenos upės apylinkės.
Wirsolauken – vietovė, buvusi prie Jūros upės.
Virvė – 140–150 pėdų. Pėda – 22,2 cm.
Nr. 2. Vienas iš kryžiuočių karo kelių per Viešvilę XIV a.
Maršrutą perbraižė Simona Sagaitytė Nr. 3. Kryžiuočių karo kelių atkarpa iš Ragainės
per Viešetę iki Viešvilės. XIV a.
Nr. 4. Kryžiuočių karo keliai nuo Nemuno į Žemaitiją. XIV a.
Trapėnų, Viešvilės apylinkės minimos bent dešimtyje kryžiuočių karo kelių į Žemaitiją aprašymų.
SENIEJI KRAŠTO KELIAI
Apibendrinant galima teigti, kad XIII–XIV a., kuriantis Lietuvos ir Vokiečių Ordino valstybėms egzistavo senieji archajiniai „lokalūs“ – netolimas gyvenvietes jungę krašto keliai51. Žr. į straipsnio pabaigoje pateiktus Priedus. Tą patvirtina ir Vokiečių Ordino karo kelių aprašymai – Wegeberichtai. Tarp tankių Skalvos ir Karšuvos krašto girių išsidėsčiusias nedideles gyvenvietės galima buvo pasiekti tik kryžiuočių kariaunai įveikus dideles negyvenamas teritorijas.
Sąvoka „kelias“ anuomet reikšdavo keliavimo kryptį. Tai matome. Ordino Wegeberichtuose, „kai sąvoka weg nurodydavo kelionės maršrutą per pelkes, miškus, laukus, kartais žygiuose būdavo pasinaudojama pasiektais vietos gyvenviečių keliais52.“
52 Tenpat, p. 64.
Tiek kryžiuočių, tiek ir prūsų bei lietuvių kelionių metu svarbų vaidmenį suvaidino krašto keliai. Jie lengvindavo susisiekimą, leido valdovui efektyviau valdyti teritorijas, rinkti mokesčius, o žygio atveju greičiau pasiekti ar apginti kraštą53.
53 Ten pat. p. 69
Kronikininkas Petras Dusburgietis pasakoja, kad 1290 m. iš Aukaimio lietuviai ruošėsi žygiuoti į Ragainę, dėl to Ragainės komtūras pasiuntė žvalgus saugoti kelių54
54 Dusburg P. Cronica terre Prussie. Scriptores Rerum Prussicarum. Bd. 1. Hrsg. T. Hirsch, M. Toppen, E. Strehlke. Leipzig, 1861, S. 153].
Istoriografijoje išskiriama vandens ir sausumos kelių grupės, tame skaičiuje ir žiemos keliai. Kiekvieną jų sudaro upių, sausumos, prekybos, karo ir kiti keliai. Vandens keliai – gamtos padariniai, kuriais gyventojai nuo seno naudojosi susisiekimui, įrengdavo prieplaukas, uostus. Sausumos keliai buvo gyventojų veiklos padariniai55. XIII–XIV a. kelių tinklas buvo retas, o ir esami buvo prastos būklės.
55 Čelkis T. Keliais po viduramžių Lietuvą. I: XIII–XV a. pirm. pusės sausumos kelių samprata. lituanistica. 2013. t. 59. Nr. 2(92), p. 61–76.
Kokią reikšmę senovėje turėjo keliai, galima suprasti skaitant kryžiuočių 1384–1402 m. kelių į Lietuvą aprašymus (Die Littauischen Wegeberichte). Juose aprašyti 53keliai į Žemaitiją,47 – į Aukštaitíją, iš jų 20 – į Sūduvą56.
56 Lietuvos kelių aprašymai XIV A. – Interneto prieiga lt.litviny.net
Kryžeivių kariaunos stengdavosi kuo skubiau pasiekti ir suniokoti gyvenvietes, kol jų gyventojai dar neišsislapstę. Vietos gyvenviečių gerais keliais būdavo pasinaudojama tik kariaunai įžengus į apgyvendintą kraštą. Todėl tiriant kelionių sąlygas pirmiausia reikia turėti omenyje jų karinį pobūdį ir tik tai įvertinus mėginti įsivaizduoti keliavimo sąlygas57. Drauge apžvelgtos pasirengimo karo žygiams aplinkybės, nes būdavo iš anksto numatomi maršrutai, kurių kelią dažniausiai rodydavo tuo tikslu parinkti vedliai. Retai apgyvendintose teritorijose, ypač vasarą, tekdavo brautis pro miškus ir valyti kelią, klampius pelkėtus praėjimus sutvirtinti paklotais medžiais ir jų šakomis, o per upes – statytis tiltus58.
57 Čelkis T. Keliais po viduramžių Lietuvą. II: XIII– XV a. pradžios karo žygių sąlygos, Lituanistica. 2013. t. 59. Nr. 3(93), p. 67.
Vygandas Marburgietis yra rašęs, kad 1341 m. Ordino magistras
dėl prūsų žemės apsaugos įsakė nutiesti į lietuvių teritorijas tris plačius kelius su
perkasomis (in profectum terre Pruszie tres vias amplas in terram Lithwanorum cum fossatis)59.
59 Marburg Wigand von. Cronica nova Prutenica. Scriptores Rerum Prussicarum. Bd. 2. Hrsg. T. Hirsch, M. Toppen, E. Strehlke. Liepzig, 1863, S. 453–662.
Aprašymuose pažymėta apie „gero“ arba „didelio“ kelio atkarpas, kaip antai: „Ten yra pustrečios mylios gero kelio“ Nr. 6; „iki Viešvilės upės pustrečios mylios gero kelio“ Nr. 7; „čia prasideda didelis kelias“ Nr. 15. Sąvoka „kelias“ vartota ir keliaujant per tyrlaukius: „geras atviras tyrlaukis“ aprašyme Nr. 15; „3 mylios atviro kelio iki upės, vadinamos Viešvile“ Nr. 24.; „šešios mylios kelio atviru tyrlaukiu“ Nr. 26.; „kelias tiesus ir geras“ Nr. 28.; „kelias geras“ Nr. 29. Aprašymuose pažymėta kelio atkarpos, kurias reikės pasiruošti: „pusę mylios kelio reikės valytis“ Nr. 6.; „kelią teks kloti žabais“ Nr. 15.; „11/2 mylios reikės prasivalyti krūmus“ Nr. 24; „reikės grįsti perėją pusantros virvės ilgumo“ Nr. 25; „reikės truputį prasiskinti kelią“ Nr. 25.Aprašyme Nr 15. pažymėta „yra raistas per vieną akmens metimą kelią teks kloti žabais“
Analizuojant kryžiuočių karo kelių per Viešvilę aprašymus, kitus istorinius šaltinius, pastebima, kad „dideli“ kitaip – „geri“ keliai minimi ir pagal Nemuną. Čia formavosi senasis panemunių vieškelis, vėliau tapęs didžiuoju pašto keliu einančiu iš Karaliaučiaus į Tilžę, Ragainę, Kauną, Gardiną ir Vilnių.
KLIMATINĖS SĄLYGOS
Vieni svarbiausių aspektų, lėmusių kelionių galimybes, buvo geografinės sąlygos, metų laikų sezoniškumas ir orai60. Karo žygių metu reikėdavo skubėti įveikti atstumus ir parsigabenti grobį, tad šiltų ir drėgnų orų sezonai buvo ne itin patogūs rengti žygius.
60 Čelkis T. Keliais po viduramžių Lietuvą. II: XIII–XV a. pradžios karo žygių sąlygos, lituanistica. 2013. t. 59. Nr. 3(93), p. 62
1413 m. didžiojo Ordino magistro laiške rašyta apie pasienio su LDK dykrą, užsimenama apie sudėtingas oro ir keliavimo sąlygas: ,,unsere Leute unmessige und schwere Mühe und Arbeit mussen haben, sind is czmale viel Arbeit kostet die Notdurft ken Ragnith und vort durch die Wildnisse schicken in diesem unsteten Wetter und schwerem Wege; und ist uns czmale unbeqweme das der Tag also vorschoben ist, dorczu sich unser Marschalk mit den seinen itczunt schwer gancz geschicket hatten auf den Weg was kommen“61.
61 .Dusburg Petras. Cronica terre Prussie, Scriptores rerum prussicarum, Hrsg. Th. Hirsch, M. Töppen, E. Strehlke. Bd. 1. Leipzig, 1861, S. 187
Išlikusiais duomenimis 1323 m. žiemą speigas buvo toks didelis jog Ordino riteriai negalėjo tęsti žygio, nes būtų sušalę. Hermano Vartbergiečio teigimu, 1339 m. vasarį. iš surengto Ordino žygio prieš žemaičius teko grįžti atgal, nes prasidėjus dideliems šalčiams daug riterių sušalo mirtinai arba apšalo savo kūno dalis62.
62 Wartberge Hermann von, Chronicon Livoniae, hrsg. Th. Hirsch, M. Töppen, E. Strehlke, Bd. 2, Leipzig, 1963, S. 21 – 116.
TRANSPORTAS
Kalbant apie klimatines sąlygas būtina paminėti šaltiniuose randamas žinias apie to meto transportą. Keliaujama buvo pėsčiomis, jojant ant žirgų, vežimais, žiemą – rogėmis. Kryžiuočių XIII–XIV a. karo kelių aprašymuose į Lietuvą ir žemaičius taip pat užsimenama apie transportą, kuriuo naudotasi žygiuose priklausomai nuo metų laiko. Juose rašoma, jog gerais keliais būdavo važiuojama vežimais (Vagen) Juose yra žinių ir apie panaudotas roges. Hermanas Vartbergietis mini, kad 1372 m. į Prūsiją vežimu (currus) važiavo ir pats Livonijos ordino magistras63. 1357 m. prie Veliuonos riterius užpuolę lietuviai sukapojo jų vežimus. Riterių vežimus mini ir Vygandas Marburgietis: Henrikas Latvis nurodo, jog 1207 m. gruodžio mėn. lietuviai žygio metu grobį krovė į roges (vehiculis). Roges naudojo ir riteriai. Kai kurios žygių maršrutų atkarpos būdavo nuplaukiamos laivais.
63 Čelkis T.. Keliais po viduramžių Lietuvą. II: XIII–XV a. pradžios karo žygių sąlygos, lituanistica. 2013. t. 59. Nr. 3(93), p. 128.
Daugumoje žygių maršrutų vedusių per Viešvilės apylinkes buvo naudojamasi žirgais. Šių karo žygių aprašymuose pažymėta: ,,pašaro užtektinai“ (6 žygis); „nujojus 3 mylias“ (15 žygis); „žolės pakankamai“ (24 žygis); „galima joti be kliūčių“ (26 žygis); „vienai nakčiai žolės užtektinai“ (27 žygis); „jojama iki Viešvilės upės“ (28 žygis); „žolės ir vandens užtektinai“ (29 žygis).
VEDLIAI
Mažai apgyvendintose teritorijose kelių tinklas buvo retas, jų aprašymai leisdavo numatyti, kiek ir kur būdavo galima nukeliauti. Ruošiantis karo žygiui, būdavo iš anksto numatomi jų maršrutai. Per miškingas vietoves, dykrą riterių kariaunas vesdavo tik gerai žinantys vietoves. Wegeberichtuose minimi „vedliai“, kurie karo žygių metu rodydavo kelią64.
64 Die littauischen Wegeberichte. Scriptores Rerum Prussicarum. Hrsg. Th. Hirsch, M. Töppen, E. Strehlke. Bd. 2. Leipzig, 1863, S. 664–711
Vedliais galėjo būti jau ne kartą keliavę tomis vietomis skalviai, nadruviai, prūsai, ar perbėgėliai iš Lietuvos. XIII–XIV a. Wegeberichtų maršrutuose per Viešvilės apylinkes minimi Ordinui talkinę apie dvi dešimtys vedlių, tai: Bilenne, Darge, Claus, Eikint, Kinnen, Kynne, Lailicke, Mase, Mateyco, Neweke, Preiwus, Punse, Rexa, Skawdegede, Skotcz, Skwobe, Tvirbutas, Zada, Wirsemund, Wysgail. Karo žygyjeNr. 6. kryžiuočius ,,ves Eikintas ir jo brolis ir Bunsė“65.
65 Lietuvos kelių aprašymai XIV a. – Interneto prieiga lt.litviny.net
Žygio Nr. 7. metukelius parodė Eikintas iš Goltbergo ir jo brolis iš Skaudegirde, taip pat „sutinka vesti Mase iš Ragainės, Skotcz iš Waldow, Punse iš Balgos, Kynne, taip pat Darge, Rexa iš Bradenburgo, Mateyco, Skwobe iš Laukiškių“.
Žygio Nr. 15. metu „kelią nuėjo Preiwus, Ragainės komtūro tarnas, Zada ir Kinnen iš Balgos, Claus, Wirsemund ir Lailicke iš Ragainės“.
Žygyje Nr. 20. „Šituo keliu ėjo Rexa ir Tvirbutas iš Bradenburgo ir Neweke“.
Žygyje Nr. 24. „Nori vesti Zada ir Kynne iš tos pačios Balgos“.
Žygio Nr 25 metu „Apsiima vesti Darge ir Punse iš Stablaukio“.
Žygyje Nr. 26. gali vesti jau yra ėję „Rexa ir jo brolis Tvirbutas iš Bradenburgo“.
Žygyje Nr. 27. „Ves Rexa ir Tvirbutas iš Bradenburgo srities“
Žygyje Nr. 28.Gali vesti „Zada ir Kinne iš Balgos srities Synten kamerijos ėjo šituo keliu 1394 m. Be jų „vedliais nori pabūti Skawdegede, Eykint, Bilenne ir Wysgail, broliai iš Cremiten kamerijos Ubeniken kaimo“.
Žygyje Nr. 29. „Šituo keliu vedė Punse, Kynne ir Darge“66.
66 Jurginis J.,Šidlauskas A. Kraštas ir žmonės, Lietuvos. geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.), 2-as leidimas, Vilnius, 1988, p….????
XIII a. dauguma vedlių žinodavo tik tam tikrus maršrutus ar jų dalis, tad kai kuriais jų vesdavo keletas vedlių Pasitaikydavo, jog paklysdavo ir jie: 1303 m. Ordino žygio į Karšuvą* metu vedliai pasiklydo ir ilgai klaidžiojo, o vietos gyventojai per tą laiką išsislapstė67.
67 Čelkis T. Keliais po viduramžių Lietuvą. II: XIII– XV a. pradžios karo žygių sąlygos, lituanistica. 2013. T. 59. Nr. 3(93), p. 129
* Šiaurėje vakarinių skalvių kaimynai buvo kuršiai, rytinių skalvių – žemaičiai (karšuviai), pietuose – nadruviai. Vakaruose skalvių žemės siekė Kuršių marias.
Hermanas Vartbergietis pasakoja, jog 1361 m. į Ordino nelaisvę pateko lietuvio Zyvo šeima, ir jis tapo geru vedliu68.
68 Wartberge Hermann von. Chronicon Livoniae. Scriptores Rerum Prussicarum. Hrsg. Th. Hirsch, M. Töppen, E. Strehlke. Bd. 2. Leipzig, 1863, S. 81.
Vygandas Marburgietis liudija, jog 1364 m. riteriai prie Neries pagavo žynį ir šis nuvedė juos į vietą, kur girioje tarp pelkių buvo pasislėpę žmonės. Minimi karo belaisviai, bet nemaža dalis buvo ir išdavikų69.
69 Marburg Wigand von, Cronica nova Prutenica. Scriptores Rerum Prussicarum. Hrsg. Th. Hirsch, M. Töppen, E. Strehlke. Bd. 2. Leipzig, 1863, S. 542–543.
Ordino Wegeberichtuose minimas ir kunigaikštis Švitrigaila, kuris 1402 m. buvo nurodęs ne vieną žygio maršrutą. Analogiškais atvejais iš Ordino į Lietuvą perbėgusių asmenų paslaugomis savo žygiuose naudodavosi ir lietuviai70.
70 Hirsch Th., Töppen M., Strehlke E., Die littauischen Wegeberichte. Scriptores Rerum Prussicarum. Hrsg.. Bd. 2. Leipzig, 1863, S. 704 – 708.
4. Tropų salos ir Pilėnų beieškant.
Daug paslapčių slepia žygis į Pilėnus. Šis žygis buvo aprašytas XIV a. pab. Vygando Marburgiečio kronikoje, tačiau jos originalas dingęs. Aprašydamas 1363 m. kryžiuočių karo žygį į Lietuvą, Vygandas Marburgietis, vėl mini Tropus. Jisrašo: ,,Nužygiavo su jais į Lietuvą Pillenen pilies Troppen žemėje užimti“. Jie minimi ir Torunės analuose, kur nurodoma, kad Brandenburgo markgrafas ,,su mūsų ponais užkariavo Troppin žemę ir Pilleno pilį“71.
71 Hirsch Th., Töppen M., Strehlke E. Die litauischen Wegeberichte. Scriptores Rerum Prussicarum. Hrsg. Bd. 2. Leipzig, 1861, S. 545–546.
Kronikininkas Volfenbiutelis (Wolfenbuttel) rašo, kad 1336 m. vasario 25 d., sekmadienį kryžiuočius į Trapėnų žemę (in terra Trappen) užkariauti Pilėnų pilies (castrum Pillenen) išvedė magistras Ditrichas fon Altenburgas.
Nr. 5. Kryžiuotis karine apranga.
R. Varakauskas .Didvyriškieji Pilėnai
Apie šį žygį rašę J. Foigtas72, T. Narbutas73, A. Šapoka ir Z. Ivinskis74, A. Nikžentaitis, kurių straipsniai, daugiausia skirti ginčytinai Pilėnų pilies vietai nustatyti.
72 Voigt J. Geschichte Preussens, Bd. IV, Konigsberg, 1830, S. 534–537. 73 Narbutt T., Dzieje narodu litewskiego, t. IV, Wilno, 1838, p. 599–604. 74 „Lietuvos aidas“, 1936, Nr. 93, 94, 98; „Kardas“, 1936, Nr. 23.
Z. Ivinskis, remdamasis 1388 m. Jogailos ir Kryžiuočių ordino sutartimi, kelrodžiu, lokalizuojant Pilėnų pilį, laiko joje minimą Tropų salą75.
75 Ivinskis Z. Pilėnai ir Margis prieš 600 m., Kardas, Kaunas, 1936.
Jono Posilgės kronikoje nurodoma, kad 1390 m. žygiuodami Kauno link, priėję Trapėnus, kryžiuočiai sužinojo apie Vokiečių ordino didžiojo magistro mirtį. 1390 m. rugpjūčio 22 d., mirus didžiajam Vokiečių ordino magistrui, kryžiuočiai buvo netoli Tepliavos (Gvardeiskas), todėl be abejonių galima šiuos Trapėnus identifikuoti su Rytprūsiuose Trapėnų girioje, prie Nemuno, kitapus Viešvilės, buvusia skalvių gyvenviete76.
76 Jasas R., Matulevičius A. Posilgiečio kronika (Jono Posilgiečio kronika, Posilgės kronika, Prūsijos žemės kronika). Visuotinė lietuvių enciklopedija, t.XVIII, 2010, Vilnius, p. 631. Kroniką 1823 m. paskelbė J. Voigtas ir F. Schubertas.
Jonas Basanavičius, aprašydamas Pilėnų tragediją, rašė, kad ši pilis „riogsojo ne per toli nuo rubežiaus su kryžiokais“77.
77 Basanavičius J. Rinktiniai raštai, Vilnius, 1970.
Beveik visi šaltiniai, minėdami Pilėnų pilies sunaikinimą, nurodo ją stovėjus Trapėnų žemėje. Trapėnų vietovardis sutinkamas tiek Prūsijoje, tiek ir Lietuvoje. Tai apsunkina tyrinėtojų paieškas.
Atsižvelgiant į XIV a. pirm. pusės lietuvių karo su kryžiuočiais veiksmus, spėjami šie Trapėnai:
1. Trapėnai (Trappönen Troppen) buvusioje Rytprūsių teritorijoje kitapus Nemuno prieš Viešvilės gyvenvietę (Trapėnų giria);
2. Trapėnų (Troppen) sala Nemune, minima 1388 01 30 Jogailos ir Vokiečių ordino sutartyje: joje buvo numatyta apsikeisti belaisviais;
3. Žemaitijos Traplaukis – dešinysis Ančios (Šešuvio intakas) krantas.
Atskira tyrinėtojų grupė Tropų ieško kairiajame Nemuno krante, į vakarus nuo Šventõsios upelio, netoli Viešvilės upelio žiočių78. 1384 m. Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose minima kairiajame Nemuno krante, kitapus Viešvilės buvusi senovės prūsų gyvenvietė pavadinimu Trappönen, Troppen. Tokį pat Tropų pavadinimą turėjo ir Nemuno sala ilgus šimtmečius buvusi tarp Trapėnų ir Viešvilės.
78 Varakauskas R. Didvyriškieji Pilėnai, Vilnius, 1969, p. 32.
Turimi. šaltiniai tiksliai nepasako kurioje Nemuno vietoje buvo juose minima Trapėnų sala. Tikriausiai apie ją kalbama Vygando Marburgiečio kronikoje, aprašant 1363 m. žygį. Tais metais lietuviai bandė pastatyti Naujojo Kauno pilį. Gavęs žinią apie naujos lietuvių pilies statybą, Vokiečių ordino magistras su kariuomene laivais plaukė prie Trapėnų. Čia įsitvirtinę jie užpuolė naujai statomą lietuvių pilį. Iš konteksto atrodytų, kad minėtieji Trapėnai ir statoma nauja pilis turėjo būti plaukiant Nemunu prie Viešvilės.
Tropų sala minima 1388 m. sausio 30 d. Kryžiuočių ordino ir Jogailos paliaubų sutartyje 79.
79 Voigt J. Codex diplomaticus Prussicus, IV, Nr. XLVII.
Tropai paminėti ir kryžiuočių žvalgų pranešimuose apie kryžiuočių karo kelius, einančius į Žemaitíją ir Lietuvą80.
80 Vėlius N. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 1, Vilnius, 1996, p. 440.
Nr. 6. Kryžiuočiai siautėja Letuvoje.
A. Šapoka, Lietuvos istorija. dail. J. Kosakas.
V. Volungevičius teigia, kad pilių statyba Europoje prasidėjo IX a. pab.81, tad galėjo būti statoma ši Vygando Marburgiečio kronikoje paminėta lietuvių pilis Trapėnų žemėje, nes kitapus Nemuno senvagės įrengtas to laikotarpio skalvių karinio elito kapinynas
81 Volungevičius V. Pilies fenomenas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: struktūra ir jos transformacijos XIV a. pab. –XVI a. pirmojoje pusėje, Magistrinis darbas , Vilnius, 2009. p. 14.
Pilys, kaip pagrindiniai gynybiniai taškai, teigia V. Volungevičius, savo funkcijas atliko iki XIV a. antrosios pusės83, tad ar galėjo iš tikro ji būti čia –Skalvos rytinėje dalyje – Trapėnų žemėje, tyrinėtojams sunku atsakyti. Juk pavasarinių potvynių metu tekėdami Nemuno vandenys viską pakeliui nuplaudavo.
83 Ten pat, p. 11.
Archeologo Gintauto Zabielos nuomone, medinės pilys prarado savo pirminę reikšmę XIII–XIV a.84. Tad jei ir buvo kai kuriuose šaltiniuose minima pilaitė Trapėnų žemėje, po kryžiuočių antpuolių ji turėjo negrįžtamai sunykti.
84 Zabiela G. Lietuvos medinės pilys, Vilnius, 2005, p. 163.
Išlikusiais duomenimis Tropų sala tarp Nemuno ir jo senvagės (Alte Memele) buvo XVI a. pradžioje. Tai užfiksuota 1514 01 11 d. Ordino maršalo Vilhelmo patvirtinimo rašte, išduotame Vernerio Švabės ūkiui Viešvilėje, pagal kurį jam suteikta karčema ir vietoje skalvio ūkio (schalwische Gut) sala (Werder) Nemune. Raštą surašė Didžiojo Ordino maršalo raštininkas Johanas Biuchneris Ordino namuose Ragainėje85. Ši sala staigiai atsirasti negalėjo. Darytina prielaida, kad ji buvusi XV a. ir dar anksčiau. Vėliau ši Nemuno sala randama pažymėta 1796–1802 m. Viešvilės apylinkių, bei 1665; 1705; 1722–1723 m. Ragainės apskrities žemėlapiuose.
85 Joachim Erich, Hubach Walther, Regesta Historico – Diplomatica Ordinis S. Mariae Theotonicorum 1198 – 1525, Gottingen: Vandenhoeck&Ruprecht, 1948, T. 2, S.434. \ Nr. 7. Tropų sala 1705 m. Ragainės apskrities žemėlapio iškarpoje. Iš Viešvilės pagrindinės mokyklos muziejaus kraštotyrinės medžiagos.
Nr. 8. Tropų sala 1722–1723 m. Ragainės apskrities žemėlapio iškarpoje. Iš Viešvilės pagrindinės mokyklos muziejaus kraštotyrinės medžiagos.
Nr. 9. Iškarpa iš I. F. Betgeno 1733 m. žemėlapio. 1576 ,,Der Ragnitische District” aus der Karte I. F. Betgena 1733, Die Wischwiller Dorf Chronik V, S. 150. Nemune tarp Trapėnų ir Viešvilės parodyta didžiulė sala.
Nr. 10. Tropų salos Nemune XIX a. pradžioje. M. ir M. Purvinų piešinys
Kryžiuočių karo kelių į Žemaičius ir Lietuvą aprašymuose (Wegeberichte)86,detaliai aprašyti keliai per Troppen žemę pagal Viešvilės upelį. Kad žygio maršrutas ėjo per Nemuno salą, galima tik spėti, nes karo žygių aprašymuose ši sala nepaminėta.
86 Hirsch Th., Töppen M., Strehlke E. Die littauischen Wegeberichte. Scriptores Rerum Prussicarum. Hrsg. Bd. 2. Leipzig, 1863, S. 664–711.
Nr. 11. Buvusi Tropų sala (Werder) sureguliavus Nemuno vagą būnomis.
Iš H. E. von Knobloch archyvinės medžiagos
1930 m. Viešvilėje, dešinėje Nemuno senvagės pusėje (dabar – Viešvilės upė). prie buvusios Tropų salos, aptiktas IX–XI a. skalvių karinio elito kapinynas Swedenberg. Tyrinėtuose kapuose rasta daug ginkluotės, tad kyla klausimas, su kuo šie skalvių genties vyrai kariavo? Galima daryti prielaidą, kad su lenkais, nes Vokiečių ordinas pradėjo puldinėti prūsus nuo 1230 m*. Tuo pačiu visiškai pagrįstai kyla klausimas – kur šie kariai gyveno? Netoli kapinyno juk turėjo būti ir to meto (IX–XI a.) sustiprinta skalvių gyvenvietė ar net pilaitė.
*1010 m., 1014 m., 1017 m. ir 1020 m. žygius į Prūsiją rengė Lenkijos karalius Boleslovas I Narsusis –(Antrieji Kujavijos analai).
.
Vienas iš pirmųjų Rytprūsių tyrinėtojų, topografas Johanas Michaelis Gizė (Johann Michael Guise) aprašė daugelį senųjų gynybinių įtvirtinimų, piliakalnių. J. M. Guise medžiaga naudojosi ir A. Boetticheris, E. Hollackas bei H. Crome. XX a. pab. ši medžiaga surasta Berlyno muziejuje. J. M. Gizės medžiagoje buvę užrašai apie Viešvilėje ir Smalininkuose spėjamus senovės gynybinius įtvirtinimus86.
86 Tamulynas L. Archeologijos objektai ir jų tyrimai Viešvilės bei Smalininkų apylinkėse, Str. šioje monografijoje.
Rytprūsių archeologinio žemėlapio sudarytojas Emilis Hollackas 1908 m. išleistame Rytprūsių proistorės apžvalginiame žemėlapyje ir jo paaiškinimuose nurodo, kad Viešvilėje yra piliakalnis87.
87 Ten pat..
Nr. 12. Iškarpa iš E. Hollacko 1908 m. Rytprūsių proistorės apžvalginio žemėlapio. Viešvilės piliakalnis čia nurodytas dešinėje Viešvilės upeliokrante.
Tamulynas L. Archeologijos objektai ir jų tyrimai Viešvilės bei Smalininkų apylinkėse.
Pirmuoju šių apylinkių archeologu reikėtų laikyti Tilžėje gyvenusį Eduardą Gizevijų (Eduard Gisevius). E. Gisevijaus piešinių albume buvo spėjamo Trapėnų piliakalnio, vadinto Pilkalneliu, piešinys.
Istorikas A. Šapoka XIII–XIV a. žemėlapyje ,,Lietuvių ir kryžiuočių kovų laukas“ taip pat parodo Trapėnuose stovėjusią kryžiuočių pilį87. Siekdami užkariauti Romos popiežių jiems atiduotas Prūsijos* ir lietuvių kunigaikščių padovanotas Žemaitijos žemes**, kryžiuočiai sugriautų prūsų ir lietuvių pilių vietoje arba netoli nuo jų statėsi savo pilis88. Tačiau ar Pilkalnelio vietoje yra stovėjusi skalvių pilis, kol neatlikti išsamesni tyrimai, galime tik spėlioti. Į šiuos klausimus 2013 m. vykusios mokslinės ekspedicijos metu taip ir liko neatsakyta.
* 1226 m. Šv. Romos imperijos imperatorius Frydrichas II ir popiežius Grigalius IX Didžiajam ordino magistrui Hermanui fon Zalcai (Hermann von Salza) vadinamąja „Aukso bule“ perleido visas Prūsijos žemes, kurias Ordinui pavyks užkariauti.
** Žemaitija (Mindaugo – 1253 m., Jogailos – 1382 m., Vytauto – 1384, 1392, 1398 m.) buvo padovanota Ordinui ( Enciklopedija Lietuvai ir pasauliui (ELIP))
87 Lietuvos istorija, red. Šapoka A.,Vilnius, Mokslas, 1989, p. 85.
88 Ten pat, p. 85.
Senuosiuose Ragainės apskrities žemėlapiuose. aiškiai parodyta didelė Nemuno sala, kurioje dar XIX a. pr., iki 1874–1892 m. sureguliuojant upės vagą būnomis89, buvo išlikusi Nemuno polaidžio metu nebaigta nuplauti iki 10 pėdų* aukščio kalva90. Tad gal šioje kalvoje 1388 m. Jogailos ir Kryžiuočių ordino sutartyje ir Z. Ivinskio minimoje Tropų salos aukštumoje galėjo būti statoma, ar jau stovėti skalvių pilis. Archeologai negali į tai atsakyti – Nemuno vandenys ištisus šimtmečius plovė buvusios salos kultūrinį sluoksnį. Belieka laukti istorijos tyrinėtojų žodžio – gal senuosiuose Prūsijos archyvuose dar slypi daugiau paslapčių, galinčių į tai duoti atsakymą.
89 Jablonskis J., Lasinskas M. Nemuno stacionariems hidrometriniams tyrimams 200 metų, energetika. 2011. t. 57. Nr. 1. p. 35.
90 Purvino M. ir Purvinienės M. piešinys pagal XIX a. planą iš Vokietijos archyvų.
* Pėda – nesisteminis ilgio vnt. Pagal 1755 m. įvestą Magdeburgo matų sistemą 1 pėda = 31,385 cm.
5. Išvados
Pagrindinis šio darbo tikslas buvo išanalizuoti Vokiečių ordino kunigo Petro Dusburgiečio bei kitų senųjų metraštininkų karo kelių, ėjusių per Viešvilę ir jos apylinkes, aprašymus. Tai seniausias Lietuvos istorijos ir geografijos šaltinis. Šiame straipsnyje trumpai apžvelgtos Skalvos krašto gyventojų kovos su kryžiuočiais, nagrinėtos istoriografinės problemos. Straipsnyje stengtasi atskleisti vokiečių metraštininkų politinius ir ideologinius tikslus, mėginta lokalizuoti Kronikoje minimas vietoves, iškelta hipotezė dėl Tropų salos vietos. Atlikus išlikusių rašytinių šaltinių tyrimą darytinos išvados:
1. Gavęs Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų pripažinimą į Romos popiežiaus dovanotas Žemaitijos žemes Vokiečių ordinas rengė kryžiaus žygius, iš kurių visa dešimtis maršrutų ėjo per Viešvilės, Smalininkų apylinkes.
2. Nuo Nemuno pagal Viešvilės ir Šventosios upelius į Žemaitiją vedę kryžiuočių karo žygių maršrutai buvo patogūs tuo, čia žygiuojant per mišką, jame nebuvo gyvenviečių, tad buvo galima žygiuoti nepastebėtiems, be to pakeliui buvo pakankamai švaraus vandens atsigėrimui, arkliams pašaro, nebuvo užtvarų.
3. XIII –XIV a. Ordino kronikose ir Wegeberichtuose minimi atskirus geografinius objektus jungę keliai, kuriuos rodydavo vietoves gerai pažinoję vedliai. „Geri“ keliai minimi aprašymuoseNr. 6;Nr. 7;Nr. 15; Nr. 28; Nr. 29„. Sąvoka „kelias“ aprašymuose Nr. 15.; Nr. 24.; Nr. 26 vartota ir keliaujant per tyrlaukius. Aprašymuose Nr. 6.; Nr. 15.; Nr. 24;Nr. 25 minimos ir tokioskelio atkarpas kurias dar reikia pasiruošti, t. y. išgrįsti pelkę, iškirsti krūmus ir kt.
.
4. Kryžiuočių karo žygių aprašymuose Nr. 6; Nr. 15; Nr. 24; Nr. 25; Nr. 27; Nr. 28 ir Nr. 29 minima, jog pagrindine kryžiuočių susisiekimo priemonė buvo žirgai.
5. Žygių pagal Viešvilės ir Šventosios upes aprašymuose apibūdintus kryžiuočių pasirengimo žygiams į Lietuvą ir žemaičius aplinkybės, geografinės sąlygos, pažymėta, kur perbristi upę, pereiti mišką, lydimą, traką, dykynę ir kt. Karo žygių sėkmė priklausė ir nuo metų laiko. Kadangi tekdavo keliauti per pelkes, keltis per upes, nemaža karo žygių būdavo rengiama žiemos metu, kai spausdavo šaltis ir ledas padengdavo vandens telkinius.
6. Vedlių vardai karo žygių aprašymuose palikti nesulietuvinti, kadangi daugelis jų prūsiškos kilmės. Vietovių pavadinimai užrašyti iš klausos netiksliai, taip, kaip girdėjo. Tokius pavadinimus sunku indentifikuoti, ypač todėl, kad daugelis šių pavadinimų jau išnykę.
7. Dešimtyje maršrutų, vedusių per Viešvilės apylinkes, kryžiuočių karo kelių aprašymuose nurodytos buvusios to meto gyvenvietės, kiti geografiniai objektai, tai: Aukaimio, Ašvietės miško, Kaltinėnų, Kelmės, Kražių, Nemakščių, Vaiguvos, Viduklės, Žemygalos ir kt. vietovės. Trapėnų, Viešvilės, Šventosios upelio vietovės paminėtos 6; 7; 15; 20; 24; 25; 26; 27; 28; 29 aprašymuose. Ar tuo metu dabartinės Smalininkų, Trapėnų ir Viešvilės gyvenvietės jau egzistavo, aprašymuose neužfiksuota.
8. Karo žygių maršrutai per Viešvilės, Smalininkų vietoves, vedę pagal Viešvilės ir Šventosios upelius buvo patogūs – Nemunas tarp Trapėnų ir Viešvilės vietoviųtekėjo dviem vagomis, tad persikėlimui per dvi siauresnes upės vagas reikėdavo mažiau pastangų.
9. Istoriniuose šaltiniuose, be Žemaitijoje minimo Traplaukio aptinkamos ir užuominos apie Trapėnų–Viešvilės vietovėse buvusią pilį. 1384 m. Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose minima kairiajame Nemuno krante, kitapus Viešvilės buvusi senovinė skalvių gyvenvietė pavadinimu Trappönen, Troppen. Tokį pat Tropų pavadinimą turėjo ir Nemuno sala, iki 1874–1892 m. sureguliuojant Nemuno vagą būnomis, ilgus šimtmečius buvusi tarp Trapėnų ir Viešvilės. Tačiau galutinai į šį klausimą atsakyti nepakanka duomenų – tai dar laukia mokslininkų išsamesnio tyrinėjimo.
;
6. Priedai
180 (175). Apie karą su skalviais.
,,Užkariavę nadruvius, broliai nukreipė savo ginklus prieš skalvius, <…> kovos vyko po karo su nadruviais, nes skalvius buvo galima pasiekti laivais, o tam negalėjo trukdyti nadruviai, gyvenantys toliau nuo Nemuno. Skalviai* prie Ragainės ant kalno turėjo pilį1.“ 1 Dusburgietis Petras. Prūsijos žemės kronika,. III knyga, Vilnius, 1985, p. 52–225.
* Skalvių pilis Ragainėje buvo piliakalnyje, esančiame per 2 km į pietryčius nuo XIV—XV a. pr. Ordino pilies griuvėsių.
182 (177). Apie Ragainės pilies užkariavimą
1275 m. kryžiuočiai, atplaukę laivais, užėmė Ragainę, sugriovė Ramigės pilį. Petro Dusburgiečio ,,Prūsų žemės kronikoje“ kronikoje liudijama: „Sembos fogtas atplaukė magistro įsakytas su daugybe brolių ir tūkstančiu vyrų, gerai išmokytų pulti įtvirtinimus“ ir po šturmo užėmė Ragainės pilį. „Persikėlęs su savo kariuomene į kitą Nemuno krantą, tuo pat būdu užpuolė pilį Ramigę, ir nors toje kovoje kai kurie jo kariai buvo sužeisti ir nukauti, bet jis tą pačią dieną įsiveržė į pilį ir ją sugriovė, dalį žmonių paėmė į nelaisvę, kitus išžudė„. Po to kryžiuočiai Skalvą visiškai nusiaubė2; 3.
2 Prūsų genčių ir žemių pavadinimai (4) Vakarų ekspresas, 2018-07-22 parengta pagal Mažosios Lietuvos enciklopediją.
3 Dusburgietis Petras. Prūsijos žemės kronika,. III knyga, Vilnius, 1985, p. 52–225.
183 (178). Apie Ramijos pilies užkariavimą
„… minėtasis brolis Ditrichas, persikėlęs su savo kariuomene į kitą Nemuno krantą, tuo pat būdu užpuolė Ramijos* pilį; nors toje kovoje kai kurie jo kariai buvo sužeisti ir nukauti, bet tą pačią dieną jis įsiveržė į pilį ir ją sugriovė, dalį žmonių paėmęs į nelaisvę, o kitus išžudęs4.“
4 Ten pat.
* P. Dusburgiečio paminėta pilis – Rambynas, skalvių pagoniška šventovė. Dar XIX a. pirmoje pusėje kalne išlikusį pylimą žmonės vadino pilimi, pilate. Padavimuose minimas Rambyno kunigaikštis Skraudopus. (Remeika J. Ką kalneliai pasakoja: Padavimai iš Klaipėdos krašto piliakalnių praeities, Klaipėda, 1938. p. 88.)
185 (180). Apie Skalvos žemės nusiaubimą
„…. magistras ir broliai <…> subūrė stiprią kariuomenę, kuri, įsibrovusi į Skalvos žemę, nusiaubė ją skersai ir išilgai, plėšdama ir degindama, toje jos dalyje, kuri susisiekia su Prūsijos žeme, daug žmonių išžudė, o moteris ir vaikus surištus išsivarė. Tuo metu Stinigutas, skalvių vadas, ėmė juos vytis su didele kariuomene, o magistras ir broliai, šitai pastebėję, slaptai paspendė pasalas, užpuolė žygiuojančią skalvių kariuomenę, daug jų nukovė, o kitus privertė bėgti5.“
5 Ten pat.
186 (181). Apie tai, kaip norėta išduoti brolius.
„Gyveno vienas galingas skalvių vyras, vardu Sarkis*, pilininkas Sarkų pilies, šitaip pavadintos nuo jo vardo ir stovėjusios toje Skalvos dalyje, kuri Lietuvos žemės pasienyje. Neturėdamas pakankamai karių, su kuriais galėtų smogti broliams, sugalvojo klastingai išduoti ir, prisidengus gerumo kauke, juos apgauti. Jis pasiuntė savo žygūnus pas Klaipėdos komtūrą <…> jį prašydamas apkrikštyti“. Tačiau atsirado išdavikas. „Šitai išgirdęs, komtūras <…> pagavo jį patį ir nusivedė drauge su aštuoniais galingesniaisiais skalvių vyrais. Tačiau pačią pirmąją naktį, kai broliai ilsėjosi savo palapinėse, Sarkis, be galo stiprus vyras, sutraukė pančius, kuriais buvo pririštas prie medžio, ir, nutvėręs kalaviją, nužudė vieną brolį bei tris ginklanešius, o kitam nukirto ranką, tačiau ir pats šioje kovoje padėjo galvą 6; 7.
6 Dusburgietis P. Prūsijos žemės kronika, III knyga. Apie teutonų ordino brolių karus prieš prūsus, Vilnius, 1985, p. 52–225. 7 Almonaitis V., Almonaitienė J. Pilininko Šereikos žemėje, Šiaurės Atėnai. 2007 09 29, Nr. 863.
* Sarkis gali būti ir Sareka, Sarecka, Šareika.
187 (182). Apie Sasavos pilies užkariavimą
„ …brolis Konradas iš Tirbergo, magistras <…>, subūręs tūkstantį penkis šimtus raitelių, o kitiems išplaukus į priekį su 15 laivų, atitraukė prie Sasavos*, skalvių pilies, kurią pradėjo smarkiai pulti; po ilgų grumtynių ją užėmė ir sudegino, dalį priešų paėmęs į nelaisvę, o kitus išžudęs kalaviju. ir apskritai vakarines žemaičių žemes, su kuriomis ribojasi Nemuno deš. krante buvusi Skalvos dalis8; 9.“
8 Dusburgietis P. Prūsijos žemės kronika, III knyga. Apie teutonų ordino brolių karus prieš prūsus, Vilnius, 1985, p. 52–225.
9 Kiniulis D. Archeologiniai tyrinėjimai Skalvos krašte, leidinys „Rambynas” 1 (7), 2014 09 17.
* P. Dusburgiečio – Sasava, Sassowia. 2011 m. V. Almonaitis su V. Šimėnu rado Raudžių (Nemunijos) piliakalnį (Raudszen (Nemonge)-Rjadino), esantį prie Šešupės ir Nemuno santakos. V. Almonaitis iškelia hipotezę, jog čia galėjo stovėti XIII a. pab. Sasovos arba XIV a. vid. Skalvos pilis.
188 (183). Apie tai, kaip buvo apleista Skalvos žemė
„Daug kitų karų broliai kariavo su skalviais, ir būtų atkaru aprašinėti kiekvieną. Kai galingesnieji šios žemės žmonės, tokie, kaip viešpačiai [domini] Surbantas, Svisdeta ir Surdeta, pamatė, jog dievas ant jų baisingai užsirūstinęs, o broliams nuostabiai palankus, jie, nedrįsdami ilgiau dievo galybei priešintis, paliko tėvonijas ir vienas po kito patraukė pas brolius su visais savo namais ir šeimyna. Paprasti žmonės, išgirdę, kad jų kariuomenės vadai, vadovavę jiems karo metais, yra pasitraukę, irgi pasidavė krikščionių tikėjimui. Šitaip visa ši žemė liko ilgiems metams be gyventojų10.“
10 Dusburgietis P. Prūsijos žemės kronika, III knyga, Vilnius, 1985, p. 52–225
221 (216). Baigiamas karas Prūsijoje.
„Prasideda karas su lietuviais 1283 viešpaties metais, kai nuo karų su prūsų gentimis pradžios prabėgo jau 53 metai ir visos šios žemės giminės [nationes] jau buvo nukariautos ir išvaikytos, žodžiu, kai čia nebeliko nė vieno, kuris nebūtų nuolankiai paklusęs šventajai Romos bažnyčiai, Teutonų ordino broliai šitaip pradėjo karą su ta galinga, kietasprande ir kariauti pratusia tauta, kuri gyveno Prūsijos žemės kaimynystėje, anapus Nemuno, Lietuvos žemėje11.“
11 Ten pat. p. 52–225
6. Žygiai nuo Nemuno žemupio per Šešuvį į šiaurėje esančius Žemaitijos kraštus apie 1386 m. Žiemos kelias.
„Eikintas ir jo brolis ir Bunsė ves nuo Vistės iki Viešvilės. Ten yra pustrečios mylios gero kelio, malkų ir vandens užtektinai. Tie patys ves nuo Viešvilės iki upės, vadinamos Šešuviu, iki jos trys mylios, iš jų pusę mylios kelio reikės valyti, ir čia reikės palikti paskutinę maisto dalį, čia taip pat malkų ir maisto užtektinai; nuo čia atsiskyrusieji sugrįžta. Tie patys toliau ves nuo Šešuvio iki Aukaimio lauko*, tai dvi mylios gero kelio, o iš ten dvi mylios iki nakvynės vietos, kuri vadinama Yžnės tiltu, čia pašaro ir maisto, malkų ir vandens yra pakankamai, tas septynias mylias reikia nujoti per vieną dieną ir naktį12.“
12 Vėlius N. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 1, Vilnius, 1996, p. 437–438.
* Aukaimio laukas – vietovė Ančios krante prie Batakių.
7. Pastarojo pranešimo kitas variantas su kai kuriais nukrypimais
Šiuos kelius parodė Eikintas iš Goltbergo ir jo brolis iš Skaudegirde 1386 Viešpaties metais, per Kalėdas (gruodžio 25). Žemaičiai
„Visų pirma jie pradės vesti nuo Ragainės dvi mylias ligi upės, vadinamos Viste, nuo Vistės iki Viešvilės upės pustrečios mylios gero kelio, ten paliekama pirma dalis maisto; nuo Viešvilės iki Šešuvio upės trys mylios, ten pusę mylios teks prasivalyti, ir ten paliekama paskutinė maisto dalis. Nuo Šešuvio iki Aukaimio lauko dvi mylios, čia teks prasivalyti kelią ir paruošti ginklus. Nuo Aukaimio iki Kaltinėnų krašto trys mylios gero kelio, apsistojama prie Yžnės tilto, tai yra už dviejų mylių. Nuo Yžnės tilto ligi šventojo miško, vadinamo Ašviete, pusantros mylios, iš ten iki Raudžio upės dvi mylios, pastoviui visko užtektinai. Nuo Raudžio iki Girstauto kiemo, kur Saugutis gyvena, dvi mylios. Iš ten iki Milžo piliavietės dvi mylios, nuo Milžo iki Susiuko kiemo dvi mylios. Norint patekti ten, kur Kušleika gyvena, reikia nuo Susiuko dvi mylias iki Stabukalnio keliauti ir ten apsinakvoti. Nuo Stabukalnio iki Kušleikos kiemo dvi mylios, tame tarpe yra lydimas, per jį kelio valyti nereikia. Nuo Kušleikos grįžtama atgal ir vykstama pusketvirtos mylios iki Rogyare,. čia keliose vietose reikės valyti kelią. Nuo Rogyare iki Nemakščių prie šventojo miško yra trys mylios, čia vėl išeinama į gerąjį kelią ir visą mylią keliose vietose reikės kelią valytis. Nuo Nemakščių iki Šešuvio, kur paliktas paskutinis maistas, yra penkios mylios. Šiais keliais sutinka vesti taip pat Mase iš Ragainės, Skotcz iš Waldow, Punse iš Balgos, taip pat Kynne, taip pat Darge, Rexa iš Bradenburgo, taip pat Mateyco, Skwobe iš Laukiškių. Pastaba: šie nurodyti žvalgai ves atskirais etapais; Eikintas ir jo brolis Skawdegirde ir taip pat Punse ves nuo Ragainės iki Ašvietės, Eikintas ir Mase ves nuo Ašvietės iki Girstauto kiemo, Skotsz ir Skwobe ves nuo Girstauto ligi Milžo, Punse, Kynne ir Rexse ves nuo Milžo ligi Kušleikos, Skotz, Mateico ves nuo Kušleikos ligi Rogyare, Nuo Rogyare jie visi bendrai ves į senąjį kelią ir namo. Bendras aprašytasis kelias jiems visiems yra žinomas13.“
13 Ten pat. p. 438–439
15. Žygis per Viešvilę į rytinę Žemaitiją: Kaltinėnus, Kražius, Viduklę
Mykolo dieną (rugsėjo 29) 1393 m.
„Šitą kelią nuėjo Preiwus, Ragainės komtūro tarnas, Zada ir Kinnen iš Balgos, Claus, Wirsemund ir Lailicke iš Ragainės. Nuo Bíržų lauko iki Viešvilės 3 mažosios mylios, geras atviras tyrlaukis, iš ten 3 mylios ligi miško, kuriame yra raistas per vieną akmens metimą kelią teks kloti žabais, nuo raisto 3 mylios gero kelio sausu mišku, šito miško viduryje yra 1/2 mylios pločio trakas ir vadinasi Ilgašilis, iš čia nujojus 3 mylias atvykstama prie Santakos, kur susieina Ančia ir Šešuva, ir čia prasideda didelis kelias, kuris 3 mylias eina tiesiai į Kražių kraštą, dešinėje pusėje bus Viduklės kraštas, kairėje – Kaltinėnų kraštas, ir šitie kraštai pasiekiami nesutinkant užtvarųi14.“
14 Jurginis J.,Šidlauskas A. Kraštas ir žmonės, Lietuvos. geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.), 2-as leidimas, Vilnius, 1988. p. 15.
20. Nuo Trapėnų į Vaiguvos kraštą
1395 metais, Luko evangelisto dieną (spalio 18).
„Šituo keliu ėjo Rexa ir Tvirbutas iš Bradenburgo ir Neweke. Pirmoji nakvynė Trapėnuose, antroji – prie Šventosios, nuo Šventosios šešios mylios iki Šaltuonos upės, toliau trys mylios iki krašto, pirmą naktį reikia nakvoti krašte prie Šalto miško, antra nakvynė – pasiekus Stabukalnį, Vaikių lauke15.“
15 Vėlius N. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 1, Vilnius, 1996, p. 440.
24. Nuo Nemuno aukščiau Ragainės per Nemakščius ir Kelmę į Vaiguvos kraštą. „Marijos Magdalenos dieną (liepos 22). 1395 m.
Zada ir Kynne iš tos pačios Balgos apylinkės nori vesti šituo keliu: pirmą naktį sustojama prie Nemuno ties Posėde, iš ten 3 mylios atviro kelio iki upės, vadinamosViešvile; kitą naktį nakvojama tame tarpe, čia 11/2 mylios reikės prasivalyti krūmus, nuo čia iki Santakos, tyrulių ir miško 5 mylios, čia nakvojama trečią naktį ir randama žolės pakankamai. Nuo tos vietos į kraštą 4 mylios dykyne, nuo ten 1 mylia iki krašto, iki miško, Nemakšte vadinamo, ten kariuomenė sustoja. Iš ten iki Vienvangių piliavietės 21/2 mylios, pastovis pakankamas; iš ten iki Stabukalnio 3 mylios, pastovis taip pat geras. Norint iš čia grįžti namo, reikia sukti tuo keliu, kuriuo yra ėjęs Rexa, tą kelią žino ir kiti16.“
16 Jurginis J.,Šidlauskas A. Kraštas ir žmonės, Lietuvos. geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.), 2-as leidimas, Vilnius, 1988. p. 18
25. Kelias į Žemaitiją nuo Šventosios per Šaltuoną
Žemaičių kelias. Balga.
„Šitą kelią apsiėmė nueiti 1385 metais, Valpurgijos dieną (gegužės 1). Darge ir Punse iš Stablaukio ves keliu nuo Šventosios keturias mylias iki Šaltuonos upės, tame tarpe reikės grįsti perėją pusantros virvės ilgumo. Nuo Šaltuonos keturios mylios iki Viduklės. Nuo Viduklės iki Raseinių ir Karšuvos, kur yra pilis, į kurią iš krašto visi subėga, iš ten jis gali vesti kariuomenę bet kur, kur tik norima17.“
17 Vėlius N. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 1, Vilnius, 1996, p. 440.
26. Kelias nuo Šventosios į Viduklę
1395 metais, Simono ir Judo dieną (spalio 28)
„Šį kelią yra nuėjęs Rexa ir jo brolis Tvirbutas iš Bradenburgo. Pirmiausia nuo Šventosios iki Šaltuonos šešios mylios kelio tvirtu tyrlaukiu, toliau trys mažosios mylios miško, ten yra upė, vadinama Upis, čia reikės truputį prasiskinti (kelią) ir toliau galima joti be kliūčių; išėjus iš miško, mylia kelio geru traku iki Viduklės krašto, ten padarius pastovį, norint grįžti atgal, galima vykti per Aukaimio lauką keliu, kuriuo buvo ėję Zada ir Kinne, ir atvykstama į Wirsolauken prie Nemuno18.“
18 Ten pat. p. 441.
27. Kitas kelias į Viduklę nuo Šventosios
Surašyta 1395 metais, Sekminių dieną (gegužės 30).
„Rexa ir Tvirbutas iš Bradenburgo srities ves šituo keliu į Viduklės kraštą. Prie Šventosios upės atsitraukiama nuo Nemuno, ir pirmoji nakvynė – atėjus keturias mylias prie Šaltuonos upės, kelias geras: trakai ir lydimai, ir vienai nakčiai žolės užtektinai, iš ten į Viduklės kraštą trys mylios, šitame krašte už vienos mylios yra užtvara arbaleto šūvio platumo, užtvara sena ir nesunkiai pašalinama, užtvaroje yra upė, ją bet kurioj vietoj galima perbristi, tarp užtvaros ir Šaltuonos yra raistas, jį galima perjoti netiesiant kelio. Trečioji nakvynė – to krašto miške, kuris vadinasi Sautum, prie Šešuvio upės. Norint galima atgal grįžti tuo pačiu keliu; jeigu norima vykti kitu keliu, galima rasti gerą vietą pastoviui Gewillen lauke pakeliui į Aukaimį; tą kelią žino Kinne ir Zada iš Balgos srities19.“
19 Ten pat. p. 441.
. 28. Pasidalijusios kariuomenės žygis į Viduklę ir Kaltinėnus
Marijos Magdalenos dieną (liepos 22) 1394 m.
„Zada ir Kinne iš Balgos srities Synten kamerijos nuėjo šituo keliu 1394 metais iki Viduklės. Prie Legutės pasukama nuo Nemuno ir jojama iki Viešvilėsupės, ten 2 mylios tyrulių ir nakvojama pirmą naktį, vasarą čia žolės užtektinai; iš čia jojama prie antrosios upės, kuri vadinama Santaka, ten 5 mylios gero trako, jame yra truputis lydimo; iš čia 5 mylios iki Viduklės krašto, vėl pasitaiko trako, bet kelias tiesus ir geras. Ir čia, kariuomenei dalijantis į dvi dalis, skirtis reikia lauke, kuris vadinamas Traplaukiais, iš kur 2 mylios iki krašto ir 3 mylios iki santakos; viena dalis pasuka į Kaltinėnų kraštą, kita – į Viduklę, o toji kariuomenės dalis, kuri atsiskiria į Viduklę, nakvoja Nemakščių miške, kur yra didelis ežeras, ten pastoviui visko yra, kraštas turtingas, viena mylia kelio į krašto vidurį. Tą pačią naktį ji traukia į Kaltinėnus iki upės, kuri vadinama Ančia, čia kraštas taip pat visko pilnas, pastovis geras, iš čia 2 mylios iki krašto; antros nakvynės abi kariuomenės susitinka prie Kražių, prie piliavietės, ir čia visko pilna, ir pastovis geras. Norint žygiuoti toliau, kaip nurodyta, vedliais nori pabūti Skawdegede, Eykint, Bilenne ir Wysgail, broliai iš Cremiten kamerijos Ubeniken kaimo20.“
20 Jurginis J.,Šidlauskas A. Kraštas ir žmonės, Lietuvos. geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.), 2-as leidimas, Vilnius, 1988. p19.
29. Žygis nuoViešvilės ir Ančios į Žemygalos, Viduklės ir Vaiguvos kraštus
„Šituo keliu vedė Punse, Kynne ir Darge 1385 m. Valpurgijos dieną (gegužės 1). Visų pirma jie ėjo anapus Šešuvio, sustoti galima prie Viešvilės upės, kelias geras, žolės ir vandens užtektinai, nuo Viešvilės upės 7 mylios iki upės, kuri vadinama Ančia, kelias geras, kai kuriose vietose reikės truputį prasivalyti; nuo Ančios upės 5 mylios į Žemygalos kraštą, visas kelias geras; Jeigu nuo Žemygalos bus norima vykti į Viduklę arba Vangių kraštą, jie galės vesti toliau, kur bus norima21.“
21 Ten pat.
7. Naudota literatūra.
1. Almonaitis V., Almonaitienė J. Šiaurės Skalva, Kaunas, 2003.
2. Basanavičius J. Rinktiniai raštai, Vilnius, 1970.
3. Biržiška V. Kryžiuočių keliai į Lietuvą XIV a. I Kelias į Žemaitiją (atspaudas iš I „Praeities“ tomo). Kaunas, 1930.
4. Dusburg P. Cronica terre Prussie. Scriptores Rerum Prussicarum, Hrsg. Th. Hirsch, M. Töppen, E. Strehlke. Bd. 1, Leipzig, 1861.
5. Dusburgietis P. Prūsijos žemės kronika,. Vilnius, 1985.
6. Forstreuter K. Die Memel als Handelsstraße Preußens nach Osten. Königsberg, 1931.
7. Gudavičius E. Lithauische Wegeberichte (Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymai), Vegeberichtai. Visuotinė lietuvių enciklopedija XIII, 2008, Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, t. 13,
8. Gudmantas, K. „Miškų ir pelkių kraštas“. Keletas pastabų apie Lietuvos įvaizdį XIII–XVII a. raštijoje. Iš: Inter-studia humanitatis, 2008, Nr. 7: Pelkė lietuvių kultūroje.
9. Hirsch Th., Töppen M., Strehlke E. Die litauischen Wegeberichte. Scriptores Rerum Prussicarum. Hrsg. Bd. 2. Leipzig, 1863.
10. Ivinskis Z. Lietuvos prekyba su prūsais iki XVI a. pr.. I d. Kaunas, 1934.
11. Jasas R., Matulevičius A., Posilgiečio kronika, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. XVIII, 2010, Vilnius.
12. Jurginis J., Šidlauskas A. Kraštas ir žmonės. Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.). Vilnius, 1983.
13. Jurginis J.,Šidlauskas A. Kraštas ir žmonės, Lietuvos. geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.), 2-as leidimas, Vilnius, 1988.
14. Kryžiuočių karo kelias į Žemaičius ir Lietuvą XIV a., Mažosios. Lietuvos enciklopedija
15. Marburgietis V. Naujoji Prūsijos kronika, Vilnius, 1999.
16. Marburg Wigad von. Cronica nova Prutenica. Scriptores Rerum Prussicarum. Bd. 2. Hrsg. T. Hirsch, M. Toppen, E. Strehlke. Leipzig, 1863.
17.Mortensen H., Mortensen G. Die Wildnis im östlichen Preußen, ihre Zustand um 1400 und ihre frühere Besiedlung. Die Besiedlung des nordöstlichen Ostpreußens bis zum Beginn des 17. Jahrhunderts. Bd. 7–8, Teil 1–2. Leipzig, 1937–1938.
18.Müller H. Über die Örtlichkeiten der „Wegeberichte“ (W. B.) Innerhalb der Heutigen Landesgrenze. Altpreußische Forschungen 4, H. 2. Königsberg, 1927.
19. Narbutt T. Dzieje narodu litewskiego, t. IV, Wilno, 1838.
20. Pakarklis P. Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai. Kaunas, 1948.
21. Remeika, J. Prekyba Nemunu iki 1430, Pirmųjų Gediminaičių laikų Lietuvos prekybiniai ryšiai su vakarais, Tautos praeitis. t. 1, kn. 4. Chicago, 1963.
22. Striegler S. Die „litauischen Wegeberichte“. Rekonstruktion und Konstruktion Eines Historischen Grenzraumes 1384–1402. Masterarbeit zur Erlangung des Akademischen Grades „Master of Arts“ am Historischen Institut der Ernst-Moritz-Arndt-Universität Greifswald. Greifswald, 2010.
23. Lietuvos istorija, Vilnius, Mokslas, 1989, (red. Šapoka A.)
24. Thomas A. Litauen Nach den Wegeberichten im Ausgang des 14. Jahrhunderts. Beiträge zur Geschichte der Prußen (Tolkemita–Texte, 60). Dieburg, 2001.
25. Voigt J. Geschichte Preussens, Bd. IV, Konigsberg, 1830.
26. Voigt J. Codex diplomaticus Prussicus, IV, nr. XLVII.
27. Varakauskas R. Didvyriškieji Pilėnai, Vilnius, 1969.
28. Vėlius N. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. I, Vilnius, 1996.
29. Wartberge Hermann von, Chronicon Livoniae, hrsg. Th. Hirsch, M. Töppen, E. Strehlke, Bd. 2, Leipzig, 1963,
30. Zabiela G. Lietuvos medinės pilys, Vilnius, 2005.
Kiti šaltiniai
1. Almonaitis V. Kaltinėnų kraštas XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje: istorinės geografijos bruožai. Istorija, 2009, t. 75(3).
2. Almonaitis V. Laukuvos apylinkės kryžiuočių karo kelių aprašymų duomenimis, Laukuva, 1 d., Vilnius, 2005.
3. Almonaitis V., Almonaitienė J. Pilininko Šereikos žemėje, Šiaurės Atėnai. 2007 09 29, Nr. 863.
4. Almonaitis V. Vokiečių ordino karo žygiai į Kaltinėnų kraštą, Lietuvos istorijos metraštis 2009/1. Vilnius, 2010.
5. Blažienė G. Straipsnis Vokiečių ordino raštų vertimo į lietuvių kalbą ypatumai.
6. Čelkis T.. Keliais po viduramžių Lietuvą. II: XIII– XV amžiaus pradžios karo žygių sąlygos, lituanistica. 2013. t. 59. Nr. 3(93)
7. Ivinskis Z. Pilėnai ir Margis prieš 600 m., Kardas, Kaunas, 1936.
8. Jablonskis J., Lasinskas M. Nemuno stacionariems hidrometriniams tyrimams 200 metų, energetika. 2011. t. 57. Nr. 1. p. 35.
9. Kiniulis D. Archeologiniai tyrinėjimai Skalvos krašte, leidinys „Rambynas” 1 (7), 2014 09 17.
10. Lietuvos aidas“, 1936, Nr. 93, 94, 98; „Kardas“, 1936, Nr. 23.
11. Lietuvos kelių aprašymai XIV a.. – Interneto prieiga lt.litviny.net.
12. Prūsų genčių ir žemių pavadinimai (4) Vakarų ekspresas, 2018-07-22 parengta pagal Mažosios Lietuvos enciklopediją.
13. Tamulynas L. Archeologijos objektai ir jų tyrimai Viešvilės bei Smalininkų apylinkėse, Str. šioje monografijoje.
14. Volungevičius V. Pilies fenomenas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: struktūra ir jos transformacijos XIV a. pab. –XVI a. pirmojoje pusėje
8. Santrauka
Straipsnyje nagrinėjama kryžiuočių ordino kunigo Petro Dusburgiečio, taip pat kitų to meto metraštininkų istorinė rašytinė medžiaga apie Vokiečių ordino agresiją į prūsų ir lietuvių žemes ir jo įsitvirtinimą Skalvoje. Apžvelgiami įvairių autorių darbai apie Kryžiuočių ordino ekspansiją bei nuolatinius karo žygius į Lietuvą ir Žemaitiją, pateikiama trumpa skalvių bei lietuvių kovų su kryžiuočiais aprašymų apžvalga. Straipsnyje bandoma atrinkti maršrutus, ėjusius pagal Viešvilės ir Šventosios upes, ištirti ir aptarti šių karo žygių aprašymus, atkreipiant dėmesį į vietoves, kitus geografinius objektus, juos jungusius kelius, kelionių sąlygas, to meto klimatinių sąlygų reikšmę, naudotą transportą, atskirų karo žygių trukmę, karo žygių vedlius.
Straipsnio pabaigoje apžvelgiami istoriniai šaltiniai, kuriuose minima Tropų sala, mokslininkų atliktos Pilėnų vietos paieškos.
Straipsnyje pateikiami faktaiatskleidžia kryžiuočių vykdytos agresijos į baltų kraštus esmę ir „jos vykdytojų katalikišką fanatizmą, kuriuo buvo dangstomas Vakarų Europos pasaulietinių ir bažnytinių feodalų siekimas išplėsti ir užkariautose žemėse užtikrinti feodalinį išnaudojimą.“
