Jurbarko krašto šventė „Laiko upių tėkmėje“ įvairiais renginiais – tapybos pleneru, viktorina vaikams ir jaunimui, parodomis, sporto varžybomis – prasidėjusi penktadienį, baigiantis darbo dienai į viešąją biblioteką visuomenę pakvietė parodų atidarymas ir konferencija „Jurbarkas nuo Magdeburgo teisių iki šiandienos“.
Kas yra Magdeburgo teisė?
Konferenciją pradėjęs ir tuo pačiu krašto šventės pradžią paskelbęs rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius pristatė garbingą mūsų savivaldybės svečią – Lenkijos Punsko valsčiaus viršaičio pavaduotoją Joną Vaičiulį ir padėkojęs gausiai susirinkusiems jurbarkiečiams kaip įžangą į konferencijos temą pažymėjo tris svarbiausius bruožus – kultūrą, švietimą ir žodį.
Konferencija skirta giliau pažvelgti į Jurbarko praeitį. Mat šiemet sukanka 415 metų, kai 1611 metais Jurbarkui buvo suteikta Magdeburgo teisė. Tai viena svarbiausių viduramžių miestų savivaldos teisės sistemų, atsiradusi XII-XIII amžiuose Vokietijoje pagal Magdeburgo miesto privilegijas. Ši teisė paplito ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Magdeburgo teisę miestui suteikdavo valdovas. Jurbarkui Magdeburgo teisę 1611 m. lapkričio 4 d. suteikė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza (Zigmantas III).
Pagal šią teisę miestui garantuota dalinė nepriklausomybė nuo valdovo, feodalų, bažnyčios dvasininkų. Miestiečiams, kuriais tampama taip pat pagal tam nustatytą tvarką, suteikta teisė patiems rinkti valdžios instituciją – magistratą (burmistrus ir tarėjus), tačiau vaitą (dabartiniu supratimu – merą) miestui paskirdavo valdovas. Juo galėjo būti ne bet kuris. Turėjo būti aukštos kilmės bajoras.
Miestas įgavo teisę turėti atskirą savo suolininkų teismą, kuris sprendė vietos gyventojų nesutarimus ir nagrinėjo nusikaltimus pagal miestiečių papročius bei įstatymus, įgavo teisę rengti turgus, per metus surengti keturias muges ir pasistatyti rotušę. Kartu Jurbarkui suteiktas herbas – raudoname fone trys baltos lelijos, kuris yra ir dabar.
Ar miestui reikia aiškesnės istorijos?
Pažymėtina, kad Jurbarkas mūsų krašte ne vienintelis miestas, kuriam suteikta Magdeburgo teisė, Daugiau kaip šimtmečiu anksčiau – 1501 m. ši teisė suteikta Veliuonai. Tačiau istoriniuose šaltiniuose minima, kad Veliuonai savivaldos teisės buvo suteiktos jau gerokai anksčiau – 1443 m., o 1501 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras ją tik patvirtino ir leido turėti savo herbą.
Magdeburgo teisę kurį laiką turėjo ir Skirsnemunė. Ją 1792 m. suteikė paskutinis Abiejų Tautų Respublikos (ATR – Lietuvos ir Lenkijos) valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis. Tačiau ATR Rusijos imperijos palaikomiems miestų reformos priešininkams reikalaujant ši teisė buvo panaikinta, o 1795 m. užgrobta ir pati ATR.
Pranešimą apie Jurbarko istorijos gelmes žvelgiant per Magdeburgo teisės prizmę ir lyginant su netolima praeitimi bei šiomis dienomis konferencijos dalyviams skaitė Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos tarybos pirmininkasGiedrius Mackevičius. Jis konkrečiais pavyzdžiais rodė Jurbarko pakilimus ir nuosmukius – tą laiko upės tėkmę, kurią nulėmė šimtmečių įvykiai, kiekvienas Jurbarke palikęs savo istorinius ženklus. Tik mes prie jų pripratome, neišskiriame, neišryškiname laiko ir pokyčių suvokimo, o kartais ir nesugebame pamatyti. Tad lektorius kvietė išryškinti tuos istorinius ir šio laikotarpio akcentus, kad miestas atrodytų dar įdomesnis ir patrauklesnis, kas Jurbarke yra tokio, ko nėra kitur, kuo mes esam išskirtiniai. Tuomet pašalietis keleivis, pavaikščiojęs po Jurbarką, galėtų bent iš dalies sužinoti apie daugiasluoksnę ilgų, beveik 770 metų (Jurbarkas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1259 m.), ne tik nuo Magdeburgo teisės suteikimo 1611 m., istoriją.
Senieji žemėlapiai
Kitą pranešimą „Jurbarkas istoriniuose žemėlapiuose. Miesto raidos ženklai ir atmintinos vietos“ skaitė Vytauto Didžiojo universiteto doc. dr. Laima Bucevičiūtė. Lektorė pateikė įvairių laikotarpių žemėlapių vaizdų, o svarbiausia vietovei ne tik jos pirmą kartą paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose, bet ir pažymėjimas to meto žemėlapiuose.
Jurbarkas čia užima svarbią vietą kaip prie Nemuno esanti gyvenvietė, pasienio miestas. Miesto augimas susijęs su 1611 m. sutikta Magdeburgo teise, prekybos augimu, muitine, Jurbarke įsikūrusios gausios žydų bendruomenės veikla. Mat jie visuose prekybiniuose santykiuose yra aktyvūs, suteikia galimybę judėti į priekį.
Kas toks tų laikų miestietis?
Pasak doc. dr. L. Bucevičiūtės, pateikusios Magdeburgo teisės suteikimo vertimo į lietuvių kalbą dokumentą, naudotis savivaldos teise galėjo tik miestiečiai. Tačiau ne visi miesto gyventojai galėjo būti miestiečiais, turėti teisę būti renkami į magistratą.
Lietuvis Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais miestietis skyrėsi nuo šiaip miesto gyventojo. Būti miestiečiu reiškė būti savivaldos teisės subjektu. Tik miestiečiai galėjo pretenduoti į savivaldą ir jai atstovauti. Taigi, miestiečiu LDK laikais galėjo būti tas, kuris atitiko tris reikalavimus: mieste turėjo nekilnojamąją nuosavybę, būti krikščionis, būti gimęs iš teisėtos santuokos.
Vis ryškiau matomas
Jurbarkas buvo matoma netgi kai kuriuose Europos žemėlapiuose. O ypač suklestėjus po Magdeburgo tesės suteikimo. Tačiau žemėlapis nelygu žemėlapiui. Svarbiausia yra mastelis. Tai svarbiausia žemėlapio sukūrimo sąlyga. Suprantama, kad to laiko kartografija buvo primityvi, todėl tikslumo tikėtis negalima. Pavyzdžiui, atstumai nuo vieno taško iki kito buvo nustatomi pagal kelionės trukmę. Tačiau Jurbarkas, kaip svarbi pasienio ir prekybos vieta, esanti prie svarbiausio vandens kelio, dažniausiai pažymimas.
Pasak lektorės, ypač kokybiški yra jau aštuonioliktojo amžiaus švedų kariniai žemėlapiai. Pranešėja demonstravo žemėlapio skaidrę, kurioje jau pažymėta ne tik Jurbarko vieta, pagrindinės upės, artimos apylinkės, bet ir svarbiausios miesto gatvės. Tokių senovinių žemėlapių kopijos galėtų būti ne tik gražus savivaldos ar kultūros įstaigos interjero akcentas, bet ir istorinės informacijos apie Jurbarką šaltinis.
Konferencijos dalyviams jaunimo styginių instrumentų kvartetas „Amber strings“ surengė koncertą.
Gintautas Šimboras
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
