Ketvirtasis linijinių šokių festivalis tęsia tradiciją

Birželio 27 d. Veliuonoje vykusią tradicinę miestelio šventę papildė ypatingas reginys – IV keliaujantis linijinių šokių festivalis „Pasimatymas šokyje 2026″. Beveik iš visų Lietuvos kampelių suvažiavę kolektyvai sužavėjo savo šokiais ir gera nuotaika apglėbė tądien vasariško karščio nualintą miestelį.

„Keliaujanti“ tradicija

Šio renginio sumanytoja – jurbarkietė choreografė Evelina Šauklienė. Ji ne tik prisiėmė organizatorės rūpesčius, bet yra ir dviejų ryškių linijinių šokių kolektyvų – „Fi5ve” ir „Perfecto” – vadovė.

Festivalis – choreografės idėja, kurią, jos žodžiais, paskatino didelis noras praturtinti Jurbarko krašto renginius. „Aš ilgai apie tai galvojau ir labai norėjau jį rengti savo krašte, būtent Jurbarke. Bet prasimušti buvo sunku – choreografų čia yra daug”, – atvirauja Evelina.

Pirmieji trys festivaliai sėkmingai vyko Raudonės pilies kieme. Tačiau šiemet, miestelyje sumažėjus renginių skaičiui, šokių šventei iškilo rimta grėsmė.

„Šiais metais nuspręsta Oninių nebešvęsti, nes nebėra žmonių, susirenkančių į tokias šventes. Sužinojusi, kad festivalis Raudonėje neįvyks, labai nuliūdau. Nežinojau, ką daryti ir kur jį perkelti, tačiau norėjau, kad ši tradicija tęstųsi“, – išgyvenimais dalijasi organizatorė.

Pagalbos ranką ištiesė Veliuona. Evelina sulaukė vietos kultūros centro direktorės skambučio su pasiūlymu šventę perkelti pas juos. Taip prieš ketverius metus suteiktas pavadinimas – „keliaujantis linijinių šokių festivalis“, – kurį vadovė pasirinko net nenumatydama, kad jis tokiu taps, šiemet įgijo tiesioginę prasmę. „Perkėliau čia, o ateityje žiūrėsim, kur jis toliau nukeliaus“, – šypsosi choreografė.

Šis sprendimas pasiteisino su kaupu – ketvirtasis festivalis Veliuonoje tapo tikru traukos centru ir didele dovana miesteliui. Pasak organizatorės, į šventę suvažiavo šokėjai ne vien iš Jurbarko, bet ir iš Alytaus, Pagėgių, Tauragės, Šilalės, Vilkijos, Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių.

 Vaikystės svajonė

Evelina jau nuo šešerių metų žinojo, kad šokis jos gyvenime užims ypatingą vietą. Pirmieji žingsniai prasidėjo pramoginių šokių užsiėmimuose pas mokytoją Danguolę Linaburgienę. Mokytojai išvykus į Tauragę, būsimoji choreografė šokio kelią tęsė pas  Redą Kazlauskaitę-Žemelienę.

„Pas Redutę buvo visko – ir šiuolaikinių šokių, ir hip-hopo. Šokiai mano gyvenime niekada nebuvo paleisti. Nuo mažens žinojau, kad būsiu mokytoja, tik nežinojau, kokio dalyko. Kadangi šokis mane visiškai sužavėjo, pasirinkau būtent šį kelią“, –  sako  Evelina.

Profesiniame kelyje ji įsitvirtino baigusi choreografijos studijas Vilniaus kolegijoje, kur pasirinko lietuvių liaudies šokių kryptį. Visgi grįžus dirbti į Jurbarką šios krypties teko atsisakyti dėl labai žemiškų priežasčių.

„Mokykloje su liaudies šokiais yra sudėtinga. Mokyti liaudies šokių neturint tautinių kostiumų aš tiesiog negalėjau – gaila ir šokėjų, ir to rūbo. Šokių pamokose šią temą galiu šiek tiek paliesti, bet didesnio kolektyvo suburti neišeina, nes neaišku, kaip mokiniai galėtų gauti tinkamą aprangą“, – apie darbo kasdienybę pasakoja choreografė.

Tačiau Evelina rado kitų būdų dalintis talentu. Šiandien ji dirba Jurbarko Naujamiesčio progimnazijoje choreografijos mokytoja ir moko pradinių klasių mokinius, kuriems šokis yra privaloma pamoka. Vadovė apgailestauja, kad vyresnėse klasėse šių pamokų nebelieka – paaugusiems vaikams jos pakeičiamos kūno kultūra. Nepaisant to, mokykloje Evelinai pavyko suburti didelį vaikų šokių kolektyvą „Iliuzija“, kuris sėkmingai gyvuoja ir šiandien, jungdamas net tris skirtingas amžiaus grupes. Su mokiniais šokių salėje ji skaičiuoja jau dvidešimtąjį sezoną.

Netikėta pradžia

Prieš šešiolika metų gan netikėtai Evelina įžengė į linijinių šokių pasaulį. Tuometinė jos vadovė Reda nusprendė baigti šią veiklą ir paprašė Evelinos perimti grupę.

„Prisimenu nuoširdų prašymą: „Nepalik jų, nenumesk, nes neturiu ko daugiau paprašyti.“ Atėjau į pirmą repeticiją ir iškart įsimylėjau šiuos šokius. Su partneriu šokti – didelė atsakomybė už du žmones, o čia esi atsakingas tik už save. Jautiesi visiškai laisva, gali tiesiog mėgautis judesiu ir apie nieką negalvoti“, – prisimena pašnekovė.

Taip Jurbarko Naujamiesčio progimnazijoje prasidėjo pirmasis Evelinos linijinių šokių sezonas su suaugusiaisiais, trunkantis iki šiol.

Šiuo metu Evelina vadovauja šešiems šokių kolektyvams ir grupėms – trims vaikų kolektyvams „Iliuzija“ bei trims suaugusiųjų linijinių šokių grupėms: dviem privačioms ir vienai, veikiančiai Jurbarko r. savivaldybės visuomenės sveikatos biure.

Pastaraisiais metais požiūris į linijinius šokius pasikeitė – moterys tapo drąsesnės ir vis dažniau renkasi ne sporto salę, o šokių aikštelę.

„Prieš septynerius ar aštuonerius metus buvo tikrai sunku surinkti grupę – daugiau moterų rinkdavosi sportuoti. O dabar linijiniai šokiai tiesiog išgyvena pakilimą. Beveik kiekvienas miestelis ar net kaimas turi savo kolektyvą, vyksta festivaliai, o prie moterų vis dažniau prisijungia ir vyrai“, – pasakoja šokių vadovė.

Kiekvienoje jos grupėje šoka po 10–15 moterų. Jų entuziazmas, anot Evelinos, pranoksta lūkesčius. Naujausia grupė susibūrė tik šių metų balandžio pabaigoje, tačiau  vos per pusantro mėnesio išmoko aštuonių šokių programą ir jau spėjo pasirodyti festivaliuose Palangoje, Druskininkuose ir Veliuonoje.

Vis dėlto aktyvus festivalių sezonas reikalauja nemažai laiko. „Nuo gegužės dar neturėjome nė vieno laisvo savaitgalio – vis važiuojame į festivalius. Jei sau leisčiau visur dalyvauti ir nė kiek nepailsėti, šeimai laiko visai neliktų. Todėl reikia mokėti sustoti ir skirti laiko artimiesiems“, – sako Evelina.

Ji įsitikinusi, kad be artimųjų palaikymo tokį tempą išlaikyti būtų sunku. Tačiau didžiausias atlygis už įdėtą darbą – matyti, kaip moterys atsiskleidžia, susidraugauja ir vis drąsiau žengia į šokių aikštelę. „Šokis suvienija. Moterys čia ateina ne tik išmokti žingsnelių – jos ateina pabūti kartu, pasikrauti gerų emocijų, o išvažiuoja su šypsena“, – sako pašnekovė.

Evelina prisipažįsta, kad tolimų planų nekuria ir stengiasi gyventi šia akimirka, tačiau viena svajonė neapleidžia – ji norėtų Jurbarke suburti naują pradedančiųjų senjorių grupę su lengvesne programa.

Visgi svarbiausias tikslas yra išlaikyti jau esamus žmones ir tą ypatingą ryšį, kuris gimsta repeticijose. Šokėjos bendrauja ir už salės ribų: kartu rengia tradicinius kalėdinius vakarėlius bei draugystės vakarus. Evelinai linijiniai šokiai –  ne vien judesys ar pasirodymai scenoje. Tai stipri, palaikanti bendruomenė, kuri kartu džiaugiasi gyvenimu.

Janina Sabataitienė