Muzikos ir šviesos šventė – ypatinga dovana krašto žmonėms

Rugpjūčio 23 d. Jurbarko Kristijono Donelaičio evangelikų liuteronų bažnyčios skliautus užliejo muzika ir šviesa – čia skambėjo Antonio Vivaldi kūrinys „Gloria“. Tai buvo įspūdingas jau ketvirtus metus iš eilės, tarptautinio sakralinės muzikos festivalio „Jubilate“ koncertas „Dovana Jurbarko miestui“ tapęs baigiamuoju Jurbarko krašto šventės akordu.

Garsai ir spalvos

Vakarą pradėjusi festivalio organizatorė Laura Kairienė, sveikindama dalyvius ir žiūrovus, prisiminė pusmetį trukusį choristų darbą – savaitgaliais vykusias repeticijas ir susitikimus, per kuriuos pamažu augo ne tik bendras kūrinio skambesys, bet ir muzikinė bendrystė.

„Šie susitikimai tapo kur kas daugiau nei natų mokymasis – tai buvo bendros muzikinės kūrybos, tobulėjimo ir žmogiškos bendrystės laikas“, – sako L. Kairienė.

Pirmoje koncerto dalyje Lietuvos nacionalinės filharmonijos senosios muzikos ansamblis „Muzika Humana“, vadovaujamas meno vadovo ir dirigento prof. dr. Roberto Beinario, kartu su solistu Rimvydu Savickiu atliko Antonio Vivaldi ir Johanno Sebastiano Bacho kūrinius.

Antroji koncerto dalis buvo skirta Vivaldi „Gloria“. Šį kūrinį atliko į vieną didelį jungtinį chorą susibūrę Jurbarko krašto projektinis choras, Šilalės kultūros centro mišrus choras „Medvėgalis“ (vadovė Sandra Rimkutė-Jankuvienė), Tauragės kultūros centro jaunimo choras „Con Anima“ (vadovas Augustas Kvedaravičius)  ir Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos mišrus choras „Ave vita“(vadovas Kastytis Barisas).

Koncerto muziką papildė šviesos efektai. Pirmą kartą koncerto „Dovanos Jurbarko miestui“ istorijoje muzika susitiko su specialiai šiai bažnyčios erdvei sukurtomis vizualizacijomis. Šviesa nebuvo vien fonas – ji keitė bažnyčios erdvę, išryškino jos architektūrą ir kartu su muzika kūrė vientisą vakaro atmosferą.

Užsikėlė kartelę

 Tačiau šis koncertas – tik viena festivalio istorijos dalis. Per kelerius metus iš vienos idėjos gimusi „Jubilate“ išaugo į renginių ciklą, kuriame vietos muzikantai ir choristai ėmėsi kūrinių, kuriuos atlikti nedideliame mieste atrodė beveik per drąsu.

L Kairienė pasakoja, kad mintis rengti festivalį kilo tada, kai bažnyčioje atsirado nauji koncertiniai vargonai. Iš Freiburgo atvežtas instrumentas atitiko profesionalių vargonininkų poreikius, todėl natūraliai kilo klausimas, kaip jį kuo plačiau panaudoti. Taip atsirado „Jubilate“.

Vienas ryškiausių šio festivalio puslapių – projektinis choras, suburtas iš Jurbarko, Tauragės ir Šilalės žmonių. Tai nėra profesionalūs choristai, tačiau būtent jiems L. Kairienė norėjo suteikti galimybę atlikti sudėtingus kūrinius.

„Idėja buvo brandinama dar iki festivalio. Muzikos mokyklose ir mažesniuose miesteliuose dirbantys žmonės dažnai neturi galimybės realizuoti savęs dideliuose muzikiniuose projektuose. Taip buvo suburtas maždaug 60 žmonių choras“, – pasakoja Laura.

Netrukus atėjo ir vienas pirmųjų didelių išbandymų – Martino Palmerio kūrinys „Tango mišios“, kurį Laura sakosi atradusi visai netikėtai. „Viešėdama pas pažįstamus Vokietijoje išgirdau apie Palmerio kūrinį. Gavau kompozitoriaus kontaktus ir jam parašiau“, – prisimena L. Kairienė.

Iš pradžių jos mintyse buvo kilęs planas, kartu su choru vykti į Berlyną, ten kur vyko „Tango mišių“ festivalis. Tačiau paaiškėjo, kad tokia kelionė Jurbarko žmonėms būtų per brangi.

Tuomet L. Kairienė parašė pačiam kompozitoriui. Ir sulaukė atsakymo, kurio nesitikėjo – Martinas Palmeris sutiko atvykti į Jurbarką.

„Aš tokių idėjų gyvenime visada pilna ir rašau ten, kur noriu, drąsiai, tiesiai, pasidalinu ir niekada nenusiviliu, jeigu ir atsako ne. Bet kai sulauki teigiamo atsakymo, nori nenori, bet apstulbsi“, – prisimena ji.

Kompozitoriaus apsilankymas tapo dideliu įvertinimu ne tik festivalio organizatoriams, bet ir patiems atlikėjams. Profesionalus buvo tik orkestras, o chorą sudarė žmonės iš mažų miestelių. Tačiau būtent toks derinys ir tapo viena didžiausių projekto stiprybių.

Palmeris liko sužavėtas kūrinio atlikimu. Vėliau Jurbarko muzikantus pakvietė į Argentiną. Kelionė taip ir neįvyko dėl tuo metu susiklosčiusios politinės situacijos, tačiau pats pakvietimas L. Kairienei iki šiol yra svarbus.

„Vien tai, kad kompozitorius kviečia atvykti į Argentiną, reiškia, kad jis mūsų vokalinę techniką, mūsų atlikimą, visą tą emociją priėmė taip, kad norėjo mūsų turėti ten, Argentinoje“, – sako ji.

Sudėtingi kūriniai

Po šio projekto sekė Karlo Jenkinso „Karo mišios“. Prieš imdamasi šio kūrinio, L. Kairienė kartu su choro nariais vyko klausytis, kaip jį atlieka profesionalūs kolektyvai. Abejonių buvo: „Ar iš Jurbarko, Tauragės ir Šilalės žmonių suburtas choras pajėgs įveikti tokios apimties kūrinį?“

Tuomet prie projekto prisijungė Lietuvos policijos reprezentacinis orkestras, specialiai pritaikęs savo aranžuotę. Koncerte buvo rodomos ir vaizdo projekcijos.

Karo tema tuo metu buvo ypač arti. Tai jautė ir patys atlikėjai. L. Kairienė prisimena, kad žiūrėdami projekcijas ir repetuodami žmonės patys sunkiai tramdė emocijas. „Muzika ir turi paveikti žmogaus vidų“, – sako ji.

Po „Karo mišių“ festivalio organizatoriai vėl savęs klausė, ką dar galima parodyti. Atsirado Johno Rutterio „Magnificat“. Šį kūrinį L. Kairienė vadina vienu sunkiausių, kurį teko įveikti. Tačiau ir šįkart choras nepasitraukė.

Todėl L. Kairienė negali išskirti vieno mylimiausio koncerto: „Vienas buvo temperamentingas ir netikėtas, kitas – emociškai sunkus, trečias – šviesus ir didingas. Negaliu išskirti. Palmeris buvo vienaip gražus ir temperamentingas, „Karo mišios“ – išgyventos, karo aplinkybės labai veikė žmogų, o „Magnificat“ buvo toks šviesos blyksnis. O dabar dar ir „Gloria“.

Išėjo iš ribų

Nors „Jubilate“ prasidėjo Jurbarko Kristijono Donelaičio evangelikų liuteronų bažnyčioje,  šiandien koncertai neapsiribojo vien šia vieta ar miestu. Festivalio renginiai jau vyko Vilkyškiuose, Pagėgiuose, vienas koncertas buvo surengtas Veliuonoje.

„Kartais bažnyčioje vyksta kiti renginiai, bendruomenių šventės, o kartais  tiesiog kyla noras festivalio muziką nuvežti ten, kur jos nebuvo, bet laukia“, – tvirtina Laura.

Be abejonės geriausia festivalio erdvė – Jurbarko evangelikų bažnyčia, kuri turi daug galimybių. Čia yra dveji vargonai ir fortepijonas. Šalia šių instrumentų festivalio programose skambėjo ir visa eilė kitų instrumentų – nuo klarneto ir obojaus iki trimito. O ir pati  muzika buvo ne kartą derinama ir su poezija.

„Viename renginyje skambėjo poeto K. Donelaičio ir kitų autorių tekstai. Man labai svarbu, kad bažnyčiose skambėtų ne tik žodis, ne tik muzika, bet ir emocija“, – sako L. Kairienė.

Ar „Jubilate“ dar turi kuo nustebinti? Idėjų, sako Laura, netrūksta, o atlikėjų, kuriuos būtų galima pakviesti į Jurbarką, sąrašas toli gražu neištuštėjęs.

Organizuoti renginius tapo sudėtingiau ir dėl to, kad įkūrėja gyvena Klaipėdoje. Tarptautinis formatas ir svečiai iš užsienio reiškia ne tik koncertus, bet ir keliones, apgyvendinimą, maitinimą bei visą logistiką.

Tačiau būtent dėl šių žmonių šventė įgyja dar vieną – asmeninį – matmenį. Atlikėjai dažnai tampa ne tik scenos svečiais, bet ir draugais, su kuriais sieja ankstesni susitikimai bei bendros istorijos.

Kai rugpjūčio viduryje kalbinome L. Kairienę, ji sakėsi laukianti iš Japonijos atvykstančios draugės, kuri taip pat koncertavo viename iš festivalio renginių.

Tad „Jubilate“ šiandien yra gerokai daugiau nei koncertų ciklas. Prasidėjusi nuo noro panaudoti naujų vargonų galimybes, ji netruko išaugti į projektus, kuriuose Jurbarko žmonės atlieka didelės apimties kūrinius, susitinka su tarptautiniu mastu pripažintais muzikais ir patys nelieka neįvertinti už savo darbą.