Šveicarijos kalnuose prireikė geležinės ištvermės

Jurbarkietis Karolis Zairys įrodė, kad žmogaus galimybėms ribų nėra. Sportininkas jau antrą kartą sėkmingai kirto legendinės, itin sunkios „Ironman“ triatlono distancijos finišo liniją. Šįkart jis stojo prie starto linijos Šveicarijoje – šalyje, kurioje vyksta vienos sudėtingiausių ir didžiausios ištvermės reikalaujančių šių varžybų visoje Europoje.

Iššūkis sau

Status kalnuotas reljefas, sekinantis 35 laipsnių karštis, netikėtos skrandžio problemos, skausmingi raumenų traukuliai ir mintys, kad kūnui tiesiog pritrūks jėgų – niekas nesustabdė Karolio. Atletiška dvasia pasižymintis Karolis atvirauja, kad triatlonas jam jau seniai peržengė paprasto laisvalaikio ribas. „Noras kelti sau didelius, sunkius tikslus ir pažiūrėti, ką galiu pasiekti, tapo mano gyvenimo būdu“, – atvirauja Karolis.

Pirmąjį savo „geležinį“ išbandymą jurbarkietis sėkmingai įveikė 2024 metais Danijos sostinėje Kopenhagoje. „Pirmasis blynas neprisvilo. Rezultatas buvo pakankamai geras ir davė stiprų impulsą ruoštis ateities varžyboms“, – prisimena sportininkas.

Anot Karolio, šiame alinančiame sporte vien kirsti finišo liniją jau yra neįtikėtinas pasiekimas: „Kad pasiektum finišą, reikia be galo daug griežtos disciplinos, sunkaus darbo ir kasdienių pastangų. O jei nori siekti dar aukštesnių tikslų, pradedi vertinti ir laiką, užimamą vietą savo amžiaus grupėje bei neįkainojamą galimybę patekti į pasaulio čempionatą. Tokią didžiulę svajonę puoselėju ir aš.“

Iš lygumų į kalnus

Varžybos Šveicarijoje buvo visai kitokios nei Danijoje. Jos pareikalavo kur kas daugiau jėgų. Atrodė, kad patirtis jau leidžia žinoti, ko tikėtis, tačiau Šveicarija pateikė visiškai kitokį, nepažabojamą iššūkį.

Svaiginantys kalnų vaizdai džiugino akį, tačiau lygumose besitreniruojančiam atletui ši trasa tapo tikru pragaru. Važiuojant dviračiu iškart jautėsi didžiulis skirtumas – praretėjęs kalnų oras vertė organizmą dirbti ties galimybių ribomis, o jėgos atsistatydavo daug lėčiau.

Pati didžiausia krizė Karoliui prasidėjo tuomet, kai „atsisakė“  skrandis. „Kai tokiose ilgose varžybose sustoja skrandis, supranti, kad laukia beprotiškai sunkios akimirkos. Dar mindamas dviratį jau aiškiai supratau, kad visą maratoną greičiausiai teks bėgti geriant vien tik vandenį“, – prisimena Karolis.

Suprasti šio išbandymo dydį padeda varžybų sąlygos. Visą „Ironman“ distanciją sudaro trys ilgos rungtys: 3,8 kilometro plaukimas, 180 kilometrų dviračiu ir 42 kilometrų alinantis maratono bėgimas.

Visai šiai ilgai trasai įveikti skiriama ne daugiau nei 17 valandų, o kiekviena atskira rungtis dar turi griežtus laiko limitus.

Šveicarijoje nemalonūs netikėtumai prasidėjo dar vandenyje. Karolis tikėjosi ramiai plaukti ežere, tačiau varžybų rytą pakilo stiprus vėjas, ir skaidrus ežero vanduo virto banguojančia jūra.

Vėliau laukė dar sunkesnis išbandymas dviračiu. Beveik 200 km trasa vertė kilti aukštyn, kol bendras pakilimo aukštis viršijo net du kilometrus. Lietuvoje, kur vyrauja lygumos, tokioms sąlygoms pasiruošti beveik neįmanoma – net jei visą dieną važinėtum aukščiausiomis mūsų šalies kalvomis, reikiamo aukščio tiesiog nesurinksi.

Klastingiausias ir skausmingiausias buvo paskutinis etapas – maratonas. „Žinojau, kad bus nežmoniškai sunku. Bėgant skausmingi traukuliai traukė visą kūną – kojas, blauzdas, kirkšnis, vėliau net rankas. Bet minties pasiduoti ar pasitraukti nebuvo. Žinojau viena – nenuleisiu rankų. Jei reikės – eisiu pėsčiomis, šliaušiu, bet finišą pasieksiu. Tuo metu laikas prarado prasmę. Tikslas buvo vienintelis – bet kokia kaina pasiekti finišo liniją“, – tvirtino Karolis.

Kovą su nuovargiu dar labiau apsunkino alinantis karštis. Termometro stulpelis kilo iki 35 laipsnių, be perstojo kepino saulė. Karolis dėjo ledo kubelius ant galvos, už nugaros, ant pilvo – darė viską, kad bent kiek atvėsintų įkaitusį kūną.

Nepaisant visų tekusių išbandymų, Karolis sėkmingai kirto finišo liniją per 11 valandų ir 28 minutes.

„Kopenhagoje distanciją įveikiau per 10 valandų ir 17 minučių, tačiau šių trasų lyginti tiesiog negalima. Kai trasa tokia kalnuota, parodyti greitą laiką yra be galo sunku, ypač jei kasdien negyveni ir nesitreniruoji kalnuose“, – aiškino jis.

Šiose masinėse varžybose startavo apie 2440 stiprių sportininkų iš viso pasaulio, tačiau apie 500–600 dalyvių neatlaikė krūvio ir pasitraukė iš kovos. Lietuvai šiame sunkiame renginyje atstovavo tik trys ištvermingi sportininkai.

Reikia ne tik valios

Dalyvavimas tokio lygio varžybose reikalauja ne tik geležinės valios, bet ir nemažų investicijų. Vien oficialus registracijos mokestis siekia apie tūkstantį eurų, o kur dar kelionės išlaidos, gyvenamosios vietos nuoma, specialus sportinis maistas, papildai ir ilgus mėnesius trunkantis pasiruošimas.

Karolis treniruojasi griežtai laikydamasis asmeninio trenerio sudaryto plano. Kiekvieną savaitę specialistai peržiūri pasiektus rezultatus ir sudaro naują tvarkaraštį.

Atletas lieja prakaitą ežeruose, vandens karjeruose, baseine, nuolat mina dviratį ir bėgioja ilgus atstumus. Nors šiuo metu gyvena sostinėje, Karolis itin dažnai treniruojasi gimtojo Jurbarko apylinkėse, kur mažesnis automobilių eismas ir saugiau važinėti plentu.

Sunkiausiomis akimirkomis motyvacijos trūkumo jis nejautė, nors galvoje sukosi įvairios mintys.

„Alinančio maratono metu turbūt šimtą kartų pagalvojau: ką aš čia darau? Žmonės ramiai guli paplūdimiuose, ilsisi, o tu bėgi ir kankiniesi. Bet tokios silpnumo akimirkos greitai ateina ir praeina“, – šypteli pašnekovas.

Nematoma, bet itin stipri jėga tapo artimųjų palaikymas. Į Šveicariją jo palaikyti atvyko  sesuo su draugu iš Danijos, kolega iš Vilniaus, o tėvai ir dukra nuolat skambindavo vaizdo skambučiu.

„Jaučiau didžiulę šilumą ir palaikymą tiek iš artimųjų, tiek iš kitų sportininkų. Tai teikia didelio įkvėpimo judėti pirmyn ir siekti savo svajonių.“

Kova su liga
ir ašaros finiše

Sportas Karolį lydi nuo pat mažų dienų. Būdamas penkerių jis pradėjo lankyti treniruotes, ilgai žaidė regbį, vėliau perėjo į futbolą, o būdamas 23-ejų susidomėjo triatlonu. Tačiau aktyvų sportinį kelią ne kartą stabdė sveikatos problemos.

Dvejus metus negalėjo sportuoti dėl Krono ligos, vėliau sekė net keturios kelio operacijos. Po pirmojo „Ironman“ finišo Kopenhagoje jis vėl atsidūrė ligoninės palatoje ir aštuonis mėnesius negalėjo net galvoti apie  treniruotes. Prieš metus jis tegalėjo nukeliauti po kelis kilometrus lėtu žingsniu, bet Karolis neatsisako savo svajonės – patekti į legendinį „Ironman“ pasaulio čempionatą Havajuose.

„Žinau, kad turint mano ligą tai yra milžiniškas iššūkis. Tačiau norėčiau savo pavyzdžiu parodyti kitiems žmonėms, sergantiems Krono liga, kad galima pasiekti stulbinančių rezultatų. Kiek žinau, tik vienas sportininkas pasaulyje, turintis šią diagnozę, yra patekęs į pasaulio čempionatą. Norėčiau būti antrasis“, – savo siekiais dalijosi Karolis.

Paklaustas, kokia buvo pirmoji mintis perbėgus finišo juostą, Karolis susijaudinęs atsako: „Ačiū Dievui, aš tai padariau.“

Po to sekė pasididžiavimo jausmas, palengvėjimo ašaros ir aiškus suvokimas, kiek daug paaukota dėl šio triumfo. „Visus metus kryptingai ruošiesi. Kiekvieną dieną treniruojiesi, net kai visai neturi jėgų ar noro. Dvi treniruotės per dieną, varginantis darbas, maisto gaminimas, griežta mityba. Yra daugybė nepastebimų dalykų, kurių kiti žmonės nemato. Bet kai galiausiai kerti finišo liniją, supranti – visa tai buvo verta kiekvieno lašo prakaito. Triatlonas man nėra tiesiog hobis. Tai mano gyvenimo būdas. Kartais treniruotėms skiriu po penkias valandas per dieną. Valdau kelis verslus, bet viską pavyksta suderinti. Sportas padeda išvalyti mintis ir išlaikyti vidinę pusiausvyrą. Man tai – pati tikriausia gyvenimo dalis“, – tvirtina K. Zairys. 

Janina Sabataitienė