Liepos 14 d. Vinco Grybo memorialiniame muziejuje pristatyta menotyrininkės dr. Raimondos Simanaitienės monografija „Sigita Grabliauskaitė. Stiklo dienoraščiai“, pasakojanti apie vieną žinomiausių Lietuvos stiklo menininkę. Kauno kolegijos išleistos monografijos pristatymui Jurbarkas pasirinktas neatsitiktinai – tiek pati knyga, tiek jos herojė su šiuo kraštu turi daug gražių sąsajų.
Jurbarkietiški pėdsakai
Knygos pristatymo renginį pradėjusi Vinco Grybo memorialinio muziejaus direktorė Rasa Grybaitė džiaugėsi, kad ši ilgai rengta monografija pristatoma būtent Jurbarke. Pasak jos, leidinys turi išskirtinę vertę, nes knygos apie stiklo meną ir šios srities kūrėjus Lietuvoje pasirodo itin retai. Šį įvykį R. Grybaitė pavadino istoriniu reiškiniu, kuris nusipelno būti pastebėtas net ir tarptautiniu mastu.
R. Grybaitė pabrėžė, kad knygos herojės, stiklo menininkės Sigitos Grabliauskaitės kelias į Jurbarką ir memorialinį muziejų buvo visiškai natūralus, o tam įtakos turėjo net keli gilūs ryšiai. Pirmasis jų – istorinis. Garsusis skulptorius Vincas Grybas buvo Kauno meno mokyklos (kurios tradicijas šiandien tęsia Kauno kolegijos Menų akademija) studentas, o S. Grabliauskaitė – šios mokyklos auklėtinė bei dėstytoja.
Kalbėdama apie kūrybinį ryšį R. Grybaitė šiltai prisiminė praėjusią vasarą: „Pernai visą vasarą mūsų muziejuje pristatėme Sigitos darbus – lankytojai galėjo grožėtis nuostabiomis jos stiklo skulptūromis bei reljefais. Ši paroda buvo išskirtinis mūsų vasaros įvykis.“
Galiausiai, šią draugystę sustiprina ir ilgametė profesinė partnerystė. „Mūsų muziejus jau daug metų yra ištikimas Kauno kolegijos kultūrinis partneris. Čia nuolat vyksta bendri projektai, o studentai atvyksta atlikti praktikos ir dirbti mūsų dirbtuvėse,“ – sakė muziejaus direktorė.
Visi šie jurbarkietiški pėdsakai, pasak R. Grybaitės, natūraliai atvedė monografijos heroję ir autorę į Jurbarką, o pats knygos pristatymas tapo gražiu šios ilgametės draugystės įprasminimu.
Dar vienas ir, ko gero, pats ryškiausias jurbarkietiškas pėdsakas – monografijos redaktorė, mūsų kraštietė Aušra Ganusauskienė.
Kauno kolegijos dėstytoja prisipažino, kad pavasarį, kai gavo redaguoti knygos maketą, laiko turėjo itin mažai. Visgi pradėjusi skaityti ji liko sužavėta autorės teksto gyliu ir gausybe menininkės darbų nuotraukų. Ne ką mažesniu džiaugsmu redaktorė įvardijo ir gyvą susitikimą su knygos heroje, menininke Sigita Grabliauskaite.
„Redaguodami stengėmės, kad sakiniai skambėtų sklandžiau ir gražiau, tačiau labai norėjosi išsaugoti savitą Raimondos Simanaitienės rašymo stilių. Žinoma, ištaisėme nemažai klaidų. Jei kur nors kokia smulkmena ir liko – neišsigąskite, juk dirbo ne robotas, o žmogus. Labai džiaugiuosi, kad šiandien galiu gyvai pavartyti šį solidų leidinį ir kartu su jumis švęsti jo pasirodymą“, – kalbėjo A. Ganusauskienė.
Gimė natūraliai
Pristatydama solidų, net 348 puslapių leidinį, monografijos autorė, menotyrininkė dr. R. Simanaitienė pasakojo, kad ši knyga – tai kelis dešimtmečius trukusio jos pačios profesinio kelio ir tyrimų rezultatas. Dirbdama Kaune ji pastebėjo, kad apie talentingus stiklo menininkus labai trūksta rašytinių šaltinių.
„Stiklo menininkai kurį laiką buvo nepelnytai pamiršti, o Sigita Grabliauskaitė nuolat figūravo mano straipsniuose, tyrimuose ir parodose. Medžiagą apie ją kaupiau ne vieną dešimtmetį, tad ši monografija gimė visiškai natūraliai – tiesiog atėjo laikas viską sudėti į vieną vietą“, – kalbėjo R. Simanaitienė.
Pristatydama knygos struktūrą, autorė akcentavo, kad tai kartu yra ir monografija, ir gausiai iliustruotas albumas. Leidinyje apžvelgiama ne tik S. Grabliauskaitės pedagoginė veikla bei indėlis kuriant unikalią stiklo studiją Kauno kolegijoje, bet ir įdomiausi jos kūrybos etapai. Jos stiklo skulptūros, įskaitant garsųjį menininkų portretų ciklą, ne kartą buvo eksponuotos įvairiose parodose.
Ypatingas dėmesys knygoje skiriamas 2022 metams, kai Kauno kolegija, minėdama savo gyvavimo šimtmetį, surengė parodų ciklą, skirtą žymiausiems absolventams. Šiam ciklui Sigita sukūrė ir jame eksponavo unikalias tų pačių žymiausių absolventų rankų delnų atliejas iš stiklo. Kad skaitytojas dar geriau pajustų šių projektų atmosferą, į knygą įtraukti pačios Sigitos interviu ir specialus straipsnis, išsamiai pristatantis šią išskirtinę „rankų parodą“.
Knygos puslapiuose atsiskleidžia įvairiapusis menininkės talentas: nuo ankstyvųjų skulptūrinių eksperimentų, legendinei Kauno vaikų kavinei „Pasaka“ sukurto servizo iki unikalių, tiesiai nuo kolegų veidų lietų stiklo portretų bei minėto rankų atliejų ciklo. Taip pat knygoje pristatoma ir kita, lengvesnė kūrėjos aistra – akvarelė, kuria menininkė žavisi dėl stiklą primenančio šviesos ir spalvų žaismo.
Apie prarandamą
gyvą ryšį
Monografijos herojė, stiklo menininkė S. Grabliauskaitė renginyje dalijosi ne tik šviesiais vaikystės prisiminimais, bet ir jautriomis įžvalgomis apie šiuolaikinio meno bei švietimo problemas. Menininkė prisiminė savo šaknis, šeimą, kurioje persipynė meilė matematikai, muzikai, poezijai bei dailei, ir pirmuosius žingsnius Marijampolės dailės mokykloje. Šilti prisiminimai apie mokytojus, kurie prieidavo prie kiekvieno vaiko, paskatino ją susimąstyti apie šiandienos švietimo skaudulius.
„Mano pačios kelio pradžia dailės mokykloje buvo labai graži. Tuomet mokytojas, dėstytojas ar profesorius turėjo laiko prieiti prie studento, bendrauti, uždegti jį entuziazmu. Šiandien mes jau dirbame kaip kokie internetiniai gydytojai – viską sprendžiame kompiuteriu ir prarandame gyvą, nuoširdų ryšį su žmogumi“, – apgailestavo S. Grabliauskaitė.
Menininkė pastebi, kad skaitmeninis amžius keičia ir pačių studentų mąstymą bei formos pojūtį: „Jaunimas šiandien mato tik plokščią vaizdą ekrane, jie nebemoka pajusti skulptūros, tūrio. Prancūzijoje mokyklose darbo metu telefonai dedami į krepšelius ir draudžiami. O pas mus studentas ateina, pastovi su telefonu, viską nufotografuoja, o technologiškai darbo iki galo taip ir nepadaro – man pačiai tenka užbaigti jų kūrinius ir dėti į krosnį.“
S. Grabliauskaitė pabrėžė, kad meninis ugdymas negali būti masinis. Anot jos, šiuolaikinėje sistemoje dingo pagarba individualiam talentui, o menas vis dažniau įspraudžiamas į biurokratinius rėmus.
„Mano grupėje studijavo vos šeši žmonės, o dabar į meno specialybes norima surinkti po dvidešimt ar trisdešimt studentų. Tačiau tokiose disciplinose kaip smuikas, dainavimas ar stiklo menas mokymas privalo būti individualus – vienas dėstytojas ir vienas mokinys. Tik taip išsaugosime ir išugdysime tikrąją kultūrą. Menui reikia suteikti erdvės kurti, o ne versti menininkus nuolat rašyti projektus, programas ar ataskaitas, kurios tiesiog traumuoja kūrėją. Tikras menas, nesvarbu, ar tai būtų vitražas, ar tapyba, reikalauja laiko ir didžiulės pagarbos – jo negalima lyginti su greitai atspausdintu plakatu“, – renginio dalyviams kalbėjo garsi stiklo menininkė.
Janina Sabataitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
