Paroda veiks iki gegužės 30 d.
Birutė Lemke (1975) 2022 m. Vilniaus dailės akademijoje apsigynė tapybos magistro laipsnį. 1997 m. Vilniaus universiteto ekonomikos fakultete įgijo bakalaurą. 2021 m. stažavosi Prahos dailės akademijoje. Nuo 2010 m. aktyviai dalyvauja parodose bei meniniuose projektuose, rengia personalines parodas. Nuo 2022 m. Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narė. birutelemke.com
Kol vieni daržus ir sodus puoselėja fiziškai, kiti kuria fiktyvius sodus – kaip ir tapytoja Birutė Lemke, pristatanti savo parodą „Hortifikcija“ ir kviečianti į savo pramanytą sodą/daržą (hortus lot. sodas, fictio lot. prasimanymas). Pramanytą, nes tas sodas/daržas auga tik autorės kūriniuose, kur susitinka regėti vaizdiniai, autorės mintys ir žiūrovas. Olandų rašytoja, poetė ir menininkė Maria Barnas viename savo eilėraštyje yra pasakiusi: „I‘d rather read about gardening than do stuff / in the garden“ (vert.: apie daržininkystę geriau jau paskaitysiu, nei ja užsiimsiu). Birutė Lemke savo kūriniuose išreiškia panašų požiūrį, tik ne eilėmis, o tapyba ir piešiniais. Čia veši istorijos, lokacijos, ekselio langeliai, augalai, kultūra, žmonės, gyvūnai, miestai – viskas. Matyti, realūs ir numanomi arba neegzistuojantys vaizdai, įvairūs keistumai ir dviprasmybės. Tad visai nieko nuostabaus, kad ir XVII a. pilies valgomojo erdvėje, dekoruotoje augaliniais motyvais, ėmė ir išdygo šiltnamis iš porėmių. Gal ir čia kas užaugs? Savo kūriniuose įvairiais pjūviais narstanti augimo temą, menininkė ieško paralelių tarp ekonomikos ir žmogaus augimo, tarp ekselio langelių ir tapybos, tarp individo, jo aplinkos ir kultūros. Sodas/daržas įprastai nedidelėje teritorijoje esanti erdvė, kurioje susitinka buitis, kasdienybė, žmogus ir gamta. Sodo/daržo simbolis savo asociacijomis sąlygotomis kultūros, įvairių kontekstų, istorijų, asmenybių Birutės kūryboje užgimė Pabradėje 2021 m. ir tapo įrankiu, įtraukiančiu žiūrovą į tolimesnius spalvinius ir teorinius apmąstymus. Vėliau tais pačiais metais ji su savo kūrybiniais ieškojimais trumpam nukeliavo į Prahą, kur sodas/daržas persikėlė į uždaresnę erdvę po stogu (buvo ruduo) ir įgavo dar daugiau prasmių. Kokias reikšmes ši tema įgaus dar kartą pakeitusi savo lokaciją ir įsikūrusi Panemunės pilyje?
Parodos kuratorė Justina Gražytė
~🙫🙞 ~~
Birutę Lemke kalbina parodos kuratorė Justina Gražytė.
Esate baigusi ekonomikos studijas. Kas paskatino kardinaliai pakeisti profesiją ir nukrypti į tapybą? Kodėl rinkotės, pavyzdžiui, ne kokią architektūrą ar kitą specialybę, kur tikėtina, kad praverstų Jūsų jau įgytos žinios ir gebėjimai?
Tapyba užsiimu jau gana seniai. Dar dirbdama finansų vadove tarptautinėje korporacijoje mokiausi pas amžiną atilsį žymų tapytoją Algį Skačkauską, dalyvavau parodose, turėjau studiją, kurioje darbavausi kai tik rasdavau progą. Tačiau atėjo laikas, kai darbas pradėjo trukdyti tapybai. O tuo pačiu jaučiau, kad man trūksta profesionalių žinių. Palikau kontorą su visomis ekselio lentelėmis ir nukeliavau studijuoti į Vilniaus dailės akademiją. Vėliau pasitaikė puiki proga stažuotis ir Prahoje, mieste su labai stipria Dailės akademija ir kultūra. Tiesą sakant, apie jokius kitus pasirinkimus negalvojau, labai norėjau gilintis į tapybą ir apskritai į šiuolaikinę meninę raišką. O ankstesės žinios ir gebėjimai, aš taip manau, niekur nedingsta ir toje pačioje tapyboje išlenda įvairios gyvenimiškos patirtys, pastebėjimai ir įgūdžiai.
~🙫🙞 ~~
Parodą rengiate Panemunės pilyje – kodėl šiai savo parodai pasirinkote šias erdves? Kiek apskritai Jums svarbi erdvė?
Panemunės pilis juk priklauso Vilniaus dailės akademijai. Man tai pasirodė labai įdomu, kas turbūt nėra labai tipiška akademinei institucijai. Kokia tai pilis, kiek ji svarbi akademijai, studentams, o kiek – vietinei bendruomenei, keliautojams ir turistams. Antra, mano tema – sodai ir daržai – tiesiog tinka piliai, kuri nuo seno turėjo didžiulį parką, sodus, šiltnamius ir šiaip didelį ūkį. Beje, pilies antro aukšto galerijoje man parodė restauruotą sieninę tapybą, kur vaizduojama pergolė, kurią apsiviję įvairiausi žydintys ir nežydintys augalai. Pagal sieninę tapybą sprendžiama, kad ten buvęs pilies žiemos sodas. Ir trečia, tai tiesiog iššūkis – kaip eksponuoti darbus tokioje stiprioje erdvėje, kaip ją suvaldyti. Čia juk nėra įprastų galerijai baltų sienų, reikia pasukti galvą, kad sieninė tapyba neužgožtų eksponuojamų darbų. O kiekvienoje vietoje kūriniai atsiskleidžia vis kitaip. Štai dar vasario mėnesį turėjau parodą Vilniuje, buvusios fizikos instituto kompresorinės patalpose. Ten visiškai kita atmosfera, visokių senų agregatų likučiai, industrinis paveldas, kurio niekas neplanuoja restauruoti, o matyt greitai išvis nugriaus, bet taip pat labai įdomu, kaip meno kūriniai gali tarsi pažadinti tą erdvę. Tad erdvė labai man labai svarbi ir man labai įdomu kurti parodą būtent vienai ar kitai erdvei.
~🙫🙞 ~~
Parodoje pristatote ne tik savo tapybą, jos centre iš porėmių sukonstruotas šiltnamis – ką jis šioje parodoje simbolizuoja? Kaip ši mintis Jums kilo?
Šiltnamis atsirado kaip erdvė erdvėje. Kartu tai mano žinutė tapybos studentams, kurie čia atvažiuoja į vasaros praktikas – jis suręstas iš porėmių. O į šiltnamį galima įlįsti, ten pasėdėti, pabūti. Tai dar ir toks triukas, bandymas sustabdyti tą žiūrovą, kuris atvyksta apžiūrėti pilies ir galbūt nesitiki čia rasti šiuolaikinio meno, gal tiesiog prabėgtų greitai pro šalį, apžiūrėjęs sieninę tapybą. O šiltnamis, atsidūręs kelio viduryje, sustabdo ir kviečia įkišti nosį, o tada prisėsti ir prisijaukinti šią salę. Man pačiai statant šį šiltnamį, buvo labai smagu, atsivėrė skirtingos salės perspektyvos, ir ypač įspūdingai atsiveriantis šiaurinio bokšto vaizdas pro langą. Šiltnamyje eksponuojamos mano akvarelės – kaip metafora kūrybinių minčių auginimui. Taip pat yra video instaliacija, kurioje tapybos darbai projektuojami mažu žemos rezoliucijos projektoriumi. Tai darbas “Svarbiausia, kaip tapyba atrodo ekrane”, kurio idėja kilo pandeminiais laikais, kai nebuvo galimybės eksponuoti darbų gyvai, nebuvo įmanoma tiesiog nueiti į parodą. Tai primena, kad ne visuomet gyva paroda yra duotybė, šitą galimybę reikia branginti.
~🙫🙞 ~~
Gal galėtumėte papasakoti plačiau apie parodą, jos idėją, inspiracijas, tyrimo procesą?
Taigi, paroda apie sodus ir daržus, o jie turi tokią savybę, kad ten viskas auga. Dailės akademijoje studijuodama tapybą rašiau magistrinį darbą apie ekonomikos augimą. Tai, žinoma, iš tos buvusios mano patirties. Aš galvojau: na, kiek galima augti, tai nėra racionalu, nes juk balionas nuolat pučiamas sprogsta. Ir nors tarsi visuotinai kritikuojamas perteklinis vartojimas, gamtos išteklių švaistymas, vis tiek visi nori dar daugiau to augimo, o bet koks ekonomikos sulėtėjimas jau katastrofa. Ir galbūt rimtieji mokslai – ekonomika, matematika – remiasi perdėm racionaliais metodais, kad galėtų pilnai išnagrinėti tokius neracionalius lūkesčius kaip nuolatinis ekonomikos augimas. Galbūt tai galima analizuoti neracionaliais metodais, pavyzdžiui, tapyba ar meniniu tyrimu. Taip teoriniame darbe gvildendama augimo ir neaugimo klausimus pastebėjau prieš save daržą. Tuomet buvau Pabradėje, buvo birželis, mes su vyru vasarojome ir turėjome nedidelį darželį. O ten viskas auga akyse. Akvarelės, kurios kabo šiltnamyje Panemunės pilyje, jas liejau tiesiog sėdėdama lysvėje. Ir jeigu per dieną nespėdavau pabaigti, kitą dieną jau matydavau, kad agurkas jau paaugęs. Na, ir jis auga tol, kol atsiduria ant stalo.
~🙫🙞 ~~
Dažnam menininkui sunku apsispręsti, kada darbas jau yra baigtas, ar susiduriate su šia dilema kuriant kūrinį? Nuo ko jis prasideda ir kaip baigiasi?
Matyt, kiekvienas menininkas turi savo darbinį procesą. Aš tai vadinu darbu norėdama pabrėžti fizinį meno kūrinio pobūdį. Galų gale juk reikia susirinkti porėmius, užtempti drobę, tepti dažą, laukti, kol tas dažas nudžius. Tai gal kai dažai nudžiūsta, tai jau ir baigtas? Bet iš esmės meno kūrinys įvyksta, kai jį pamato žiūrovas ir sukelia žiūrovui tam tikrą reakciją. Net jeigu reakcija yra neigiama, darbas žmogui itin nepatinka, ne jo skonio, gal verta stabtelėti ties tokiu kūriniu, nes tai gali kažką atskleisti apie tave patį, padėti geriau pažinti save. O man pačiai įdomiausia kūrybinio proceso dalis yra kuomet mąstant apie būsimą kūrinį, tarsi staiga galvoje pamatau, kaip jis turi atrodyti. Tada svarbu turėti šalia pieštuką ir tai užfiksuoti. O jeigu ne – visuomet galima eiti į lysvę ir piešti, kaip kas nors auga.
~🙫🙞 ~~
Apie ką ši paroda? Kokią pagrindinę žinutę lankytojai turėtų perskaityti šioje ekspozicijoje ir kokią, Jūsų nuomone, emociją iš jos turėtų išsinešti? Kas Jums pačiai šioje parodoje atrodo svarbiausia, pabrėžtina?
Sakoma, ne mano daržas, ne mano pupos, o aš bandau pasakyti žiūrovams – užeikit, pabūkit, pasėdėkit šiltnamyje, paieškokite, kas jums čia atrodo svarbiausia, įdomiausia, arba atvirkščiai, kas trikdo. Ši paroda yra tarsi kvietimas į tą mano kūrybinį daržą. Be to, tarp darbų yra įvairių sąsajų. Kuo toliau gilinausi į daržų ir augimo temą, tuo daugiau metaforų, paralelių, atvirų ir paslėptų ryšių radau, kuriuos perkėliau į tapybos darbus, ir kuriuose gali paklaidžioti žiūrovai ir susikurti savąsias istorijas bei interpretacijas. Tarkim, kokia svarbi tvora yra daržui ar sodui. Kokiam google rasti patikimos informacijos apie daržininkystę. O jeigu jau kalbame apie sodą, tai mūsų kultūroje viskas juk prasideda nuo rojaus sodo, nuo Adomo ir Ievos.
~🙫🙞 ~~
Kokie Jūsų artimiausi kūrybinės veiklos planai? Ar žadate tęsti sodų/daržų temą?
Daržų ir sodų temą yra sunku išsemti, tad tikrai dar nuo jos nepabėgsiu. Tuo labiau, kad pradėjus gilintis į vieną temą pradedi pastebėti įdomių dalykų. Tarkime, dabar mane domina miesto sodai. Vilniuje, mieste, yra daug buvusių sodų likučių. Kartais tai sudaro nepatogumų, kai tarkime prisirpusios slyvos krenta mieste ant šaligatvio ir ten tęžta ir pūva. Ir nors dabar labai daug kalbama apie medžius, vaismedžiai pagal miesto tvarkas nėra priskirti saugojamiems, tokį nukirtus rengiantis statyboms nereikia atsodinti kito. Noriu pasigilinti į tai. Kūryboje noriu atspindėti aplinkinio pasaulio kompleksiškumą, tad tai ir darysiu toliau.
