Moteris dažniausiai tebėra pagrindinė namų tvarkytoja ir maisto ruošėja. Šiandien kalbėsimės apie tai, kas moters laukia pavalgydinus šeimą – ogi krūva neplautų lėkščių ir puodų.Bet šiuolaikinės technologijos pateikia daugybę patogumų – šliūkštelėjai stebuklingo indų ploviklio ir problemos kaip nebūta. Tik kažin ar taip?
Vienas lašas sintetinio indų ploviklio, anot reklamos, daro stebuklus – jis suskaido riebalus ir stirta nešvarių lėkščių kaipmat būna švari. Ir tai dar ne viskas. Tas pats ploviklio lašas negailestingai veikia ir mūsų rankų odos apsauginį riebalinį sluoksnį – lygiai taip pat kaip riebaluotas lėkštes. Dirginama rankų oda, pasireiškia įvairios alerginės reakcijos, lūžinėja nagai. Šiuos indų ploviklių „stebuklus” gamintojai ir reklamos užsakovai, žinoma, nutyli, bet apie juos kalba ir rašo gydytojai, vis dažniau susiduriantys su įvairių cheminių medžiagų, esančių buities preparatuose, žalingo poveikio padariniais.
Indus plaunate mūvėdamos gumines pirštines? Puiku! Tačiau jei plovikliu išplautų indų bent 10 kartų neperplaunate švariame vandenyje (įsivaizduokit, kiek jo tenka nubėginti!), ant jų lieka ploviklio pėdsakų. Chemikalai patenka į skrandį, nes jo pirštine neapmausi, ir toliau dirba savo darbą – plauna gleivinę, sekretą, audinius ir naikina žarnyno mikroflorą.
Kita vertus, legaliai parduodami indų plovikliai turi Visuomenės sveikatos centro pažymėjimą, jog atitinka higienos reikalavimus, vadinasi, yra kokybiški ir nekenksmingi sveikatai. O jei kenkia, tai dėl mūsų pačių kaltės. Ar paisome naudojimo instrukcijos, ypač nurodymo, kokį kiekį preparato naudoti ir kokių atsargumo priemonių imtis? Ar apskritai skaitome instrukciją, ar domimės preparato sudėtimi? Ir ar sako mums ką nors sudėtinių dalių pavadinimai? Pavyzdžiui, ploviklyje esantis amonio hidroksidas dirgina odą, kvėpavimo takus, akis, perchloretilenas yra kancerogenas, kurio didelis kiekis gali turėti įtakos atsirasti vėžiniams susirgimams, o aromatinės medžiagos sukelia alergines reakcijas. Galima įtarti, kad kuo veiksmingiau ploviklis šalina riebalus, tuo didesnę neigiamą įtaką turi žmogaus organizmui.
Ir tai dar ne viskas, ką gali stebuklingieji indų plovikliai. Mokslininkai teigia, jog buityje naudojamos cheminės medžiagos, patekusios į aplinką (o ten jos būtinai patenka) nesuyra iki gamtai nepavojingų, bet kaupiasi ir su maistu, kurį irgi gauname iš gamtos, nors ir per parduotuvę, patenka į mūsų organizmą.
Išsamių tyrimų apie ploviklių poveikį, ypač ilgalaikį, žmogaus organizmui dar nėra, informacija apie galimą kenksmingumą sveikatai plačiai neskelbiama, nebent žmogus pats domisi, ieško ir randa.
Iš devynių pakalbintų moterų ir vieno vyro tik viena – jauna, mažus vaikus auginanti – sakė, kad sąmoningai neperka ir nenaudoja jokių, nei sintetinių, nei ekologiškų, ploviklių, kad nekenktų nei sau, nei aplinkai, o su nešvarumais susidoroja pasitelkusi karštą vandenį ir sodą. Visos kitos sakė irgi kažką girdėjusios apie kenksmingumą, o vyriškis stebėjosi – juk jei ploviklio negeri, ar gali jis pakenkti? Tiesa, dvi moterys teigė sintetinį ploviklį naudojančios retai, kai keptuvė būna ypač riebaluota.
O kokius ploviklius naudojo mūsų močiutės tada, kai ir puodai būdavo taukinesni, nes nebuvo mados nuo sriubos riebaliukus nugraibyti? Dar neseniai kaime mačiau, kaip močiutė išsinešusi į kiemą žvyriuku šveitė puodus ir šie sublizgo kaip nauji. Panašiai, dar patrindami aštria ežero žole išvalgę košę katiliuką plauna skautai, stovyklaujantys gamtoje.
Garsi žolininkė, provizorė-farmakognostė Jadvyga Balvočiūtė pataria kiek įmanoma buityje vengti sintetinių cheminių preparatų. „Aš nesakau, kad jų visai nevartoti. Jie išplauna labai gerai, bet turi ir agresyvų poveikį. Gamintojai turėtų pateikti ir reklamą apie kontraindikacijas”, – sakė provizorė ir ekologinio žolių ūkio šeimininkė J. Balvočiūtė. Į ją yra kreipęsi žmonių dėl skrandžio gleivinės problemų – provizorė mano, kad jų gali atsirasti nesaikingai naudojant indų ploviklius.
„Turėtume prisiminti ir draugiškus ploviklius iš gamtos. Senovėje moterys labai švariai išplaudavo stiklinius indus pripjausčiusios į juos bulvių. Lietuvoje auga augalų, kuriuose yra saponinų (sapo iš lotynų kalbos – muilas). Toks yra vaistinis putoklis, kurį galima naudoti vietoj muilo prausiantis ir indus plauti. Saponinų gausu kaštonuose, taip pat putokšliuose, tik tas augalas retas. Žinoma, labai riebaluotų indų jais neišplausi, prireiks ir ploviklio, tačiau visur būtinas saikas”, – teigė J. Balvočiūtė.
Žmonės, naudojantys sintetinius ploviklius, patys turėtų domėtis jų sudėtimi ir aiškintis, kaip įvairūs ingredientai veikia žmogaus organizmą. Eiliniam žmogui sunku suprasti cheminių preparatų sudėtinių dalių pavadinimus, tačiau specialistai gali paaiškinti. J. Balvočiūtės nuomone, apie buityje naudojamų cheminių preparatų galimą neigiamą įtaką sveikatai turėtų informuoti Sveikatos apsaugos ministerija. Pravartu būtų išsistudijuoti sudėtį net ir tų ploviklių, kurie reklamuojami kaip ekologiški, t. y. nekenkiantys nei žmogui, nei gamtai.
Kai žinai visus „už” ir „prieš”, gali rinktis. Ar eisime muilo į pievą, priklauso nuo mūsų pačių.
Genutė Domarkaitė
