Magiškiausias – taip vieną iš savo dvaro kambarių prisiminimuose apibūdino Česlovas Milošas. Šioje patalpoje, kaip rašė jis, ant lentynų stovėjo aukso atspalvio indeliai, o stalčiukuose slėpėsi visokios esencijos ir prieskoniai.
Kaip LRT RADIJUI pasakoja dvarų paveldo tyrinėtojas, Panemunės pilies direktorius Marius Daraškevičius, šis kambarėlis – ne kas kitas, o dvaro vaistinėlė, Vakarų Europoje atsiradusi dar 16–17 amžiuje. Pasak eksperto, tokias patalpas anuomet buvo galima rasti dažname dvare, o jose laikomų daiktų asortimentas buvo pats įvairiausias: nuo vaistų ir arbatų iki mėsų bei trauktinių.
Vaistinėlių dydis siekdavo ir 20 kv. m
Pasak architektūros istoriko M. Daraškevičiaus, vaistinėlės Italijoje, o vėliau ir Lietuvoje, atsirado siekiant atliepti vieną iš dvaro funkcijų – rūpinimąsi bendruomene.
„Dvaras, kaip institutas, Lietuvoje egzistavęs iki Antrojo pasaulinio karo, atliko labai daug funkcijų. (…) Bajoras, žemvaldys valdė žemę, taip pat vykdė baudžiamąją funkciją, jeigu nusikalto kažkas jo žemėje.
(…) O bajorės vaidmuo buvo šiek tiek kitoks: ji turėjo rūpintis šeima, bendruomene. Vieni steigdavo mokyklas, kiti rūpindavosi, kaip galėdavo, ir viena iš tokių rūpinimosi funkcijų buvo vaistinėlės“, – atskleidžia LRT RADIJO pašnekovas.
Marius Daraškevičius / L. Fisheye nuotr.
Ekspertas pabrėžia, kad vaistinėlės jokiu būdu nereikėtų maišyti su tikra, licencijuota vaistine. Tai veikiau šiuolaikinės spintelės, kurioje laikome vaistus, atitikmuo, tik jam dvare būdavo paskiriamas visas kambarys. Anot M. Daraškevičiaus, jo dydis siekdavo nuo 4–5 iki keliolikos kvadratinių metrų.
Kaip aiškina Panemunės pilies direktorius, vaistinėlės buvo žavingos tuo, kad kiekvienoje iš jų būdavo laikomi labai skirtingi dalykai. Nagrinėdamas jų turinį, tyrėjas išskyrė tris grupes: vaistus, trauktines ir įvairius skanėstus.
Trauktinės naudotos ir gydymui, ir pramogoms
Kalbant apie pirmąją grupę, vaistus, vaistinėlėje įprastai būdavo galima aptikti ne vieną mums ir dabar pažįstamą gydymo priemonę: liepžiedžius, ramunėles, mėtas, įvairias šaknis. Be to, čia būdavo laikomi ir rožių, levandų bei kiti eteriniai aliejai, gyvulių riebalai, naudoti kosmetikos gamyboje.
Kaip įdomiausią radinį iš šios grupės M. Daraškevičius įvardija pavasarinį, kovo mėnesį surinktą, sniegą, kurį ištirpusį dvarininkai saugodavo kambarėlyje. Anuomet jis buvo laikomas „gyvybės vandeniu“.
Anot pašnekovo, antroji produktų grupė – įvairios trauktinės – taip pat būdavo naudojama medicininiais tikslais, pavyzdžiui, įtrynimams. Visgi pagrindinė jų funkcija buvo daugiau pramoginė: „Tai buvo svetingumo, dvarų kultūros dalis.“
Vaistinės žolelės. Asociatyvi nuotrauka / Alice Pasqual / „Unsplash“ nuotr.
Kokia svarbi ji buvo 19 amžiuje, pasak dvarų paveldo tyrinėtojo, atskleidžia vieno Lenkijos grafo Leono Potockio pasakojimai. Atvykęs į Lietuvą ir pamatęs, kaip netoli Vilniaus, apylinkės dvaruose, šventinę dieną priiminėjami svečiai, jis su pasigėrėjimu savo įspūdžius aprašė prisiminimuose.
„Jis štai rašo, kad 10 valandą apsilanko vaistinėlėje, išgeria taurelę anyžinės, kmynų ir apelsinų trauktinės ir užkanda meduolių arba prieskoniais pagardintų slyvų, kurios suvertos ant nendrės šakelės. (…) Čia yra toks rytinis svečių pasveikinimas dar prieš pusryčius.
(…) Toje knygoje toliau rašoma, kad 11 valandą (…) iš vaistinėlės atnešamas produktas – ajerų degtinė, dar viena trauktinė, kuri turėtų sužadinti apetitą ir kuri yra tiekiama prieš tradicinius riebius patiekalus, pavyzdžiui, koldūnus arba troškintus kopūstus su dešromis. (…) Taigi vėl vaistinėlė gelbėja atlaikyti tą tokią didžiulę maisto bombą“, – dėsto M. Daraškevičius.
Vaistinėlėse dvelkdavo ir mėsos bei žuvies kvapas
Trečioji produktų, laikytų vaistinėlėje, grupė apėmė įvairius skanėstus – visų pirma, brangius ir egzotiškus prieskonius, kurie būdavo perkami mieste arba parsisiunčiami iš užsienio. „Dėl to vaistinėlėje visą laiką buvo grotos ir užrakintos durys“, – kalba ekspertas. Įdomu tai, kad į prieskonius anuomet žmonės irgi žiūrėjo kaip į savotiškus vaistus.
Prieskoniai. Asociatyvi nuotrauka / Archives By Tamil / „Unsplash“ nuotr.
„Dvarų vaistinėlės egzistuoja dar tuomet, kai buvo tikima, (…) kad kiekvienas žmogus turi maitintis pagal savo būdą. Jeigu jūs esate, pavyzdžiui, choleriško tipo, tai jūs turbūt maitinsitės kažkokiais nekarštais, ne raudonos mėsos patiekalais, kad [jus] nuramintų.
(…) Tai tos vaistinėlės paskirtis buvo subalansuoti patiekalus, kad jie atitiktų būtent kiekvieno namiškio (…) dietą, jo būdą ir nebūtų kivirčų namuose“, – juokiasi tyrinėtojas.
Visgi tarp gardumynų neretais atvejais vaistinėlėje būdavo ir šiek tiek labiau žemiškų maisto produktų, pavyzdžiui, kumpio ar džiovintos žuvies. Pasak M. Daraškevičiaus, taip nutikdavo, jeigu dvarininkas savo rūmuose neturėdavo atskiro podėlio, skirto būtent šiems produktams.
„Jeigu dvaras yra toks vidutinis, tipiškas, maždaug 500 kvadratinių metrų, (…) jame bus viena vaistinėlė. Tuomet jau buvo rekomenduota įrengti kažkokią trauką, kaminą, kad [patalpa] būtų gerai vėdinama, turėti sietelį nuo musių, apdengti tą mėsą, jeigu ten laikoma, ir kitus tokius dalykus.
(…) Tai būdavo vėsi, gana tamsi patalpa, langas, jeigu būdavo, tai į šiaurės pusę ir nedidelis. Ten jau nerasime to kažkokio jaukumo, patogumo“, – kalba ekspertas.
Trakų Vokės dvaras. Asociatyvi nuotrauka / Stop kadras
Kaip pažymi pašnekovas, 19 a. pab.–20 a. pradžioje vaistinėlių paskirtis dvaruose pamažu pradėjo keistis, kol galų gale jų apskritai nebeliko.
„Teko aptikti tokių vaistinėlių, kurios tarsi atlieka jau ir vonios kambario, apsiprausimo funkciją, (…) tarsi atsiranda moters kabineto bruožų, kur galima ir židinį rasti, ir lyg patogesni baldai, ir priimami svečiai arba net pacientai iš kaimo. Taigi tokių atsiranda vaistinėlių, kurios labiau panašėja į darbinį kabinetą“, – dėsto M. Daraškevičius.
Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidos „Pas Nemirą“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė
