Paskaitykite Audrūnės Bakšytės rašinėlių. Kai tik išmoko rašyti, kokių 6–7 m., ji ėmė kurti istorijėles apie gyvūnus. Čia pirmosios, o šią vasarą parašė ir naujų.
Tačiau rašytoja būti Audrūnė nesvajoja. „Man labai patinka gyvūnai – aš noriu būti ūkininke“, – tvirtai apsisprendusi mergaitė.
Audrūnės tėvelių ūkyje – daug įvairių gyvūnų, o jai labiausiai patikęs aviukas Cukrius, toks prijaukintas. Bet dabar Cukrius gyvena kitur…
Per atostogas kartu su sese Audrūnė buvo delfinariume. Smagu! Bet smagu ir namie, dideliame tėvelių ūkyje: palesinti vištas, pašerti triušius, nunešti žolės karvutei – vienas malonumas, o dar reikia kiekvieną pašnekinti ir paklausyti, ką jie papasakos. Iš to turbūt ir atsiranda Audrūnės pasakaitės.
Mūsų senelių ūkis
Kartą gyveno seneliai. Senelis Antanas ir senelė Stasė. Jie turėjo gaidį Feliksą, dvi vištas, Rudę ir Juodę, karvę Margę bei arklį Mykolą.
Seneliai turėjo truputį žemės. Atėjo pavasaris. Mykolas labai puikavosi prieš visus, nes žinojo, kad atėjo laikas arti. Jis šaipėsi iš kitų gyvulių, kad jie seneliams tik vargą užkrauna, nes nei arti, nei akėti kiti gyvuliai nemokėjo.Margė palingavo galva ir nuėjo ėsti žolę. Feliksas labai supyko ant Mykolo, kad jis taip elgiasi. Užskrido ant tvoros ir užgiedojo.Vištos iš baimės sukudakavo. Gyvuliai susipyko.
Mykolas su seneliu dirbo visus darbus, net senelę į parduotuvę nuveždavo.
Gyvuliai pagalvojo, kad seneliai jų nemyli, ir nusprendė išeiti į mišką. Rudė bandė paprieštarauti:
– Miške pilna vilkų, lapių.Suės mus.Gal geriau paklauskim senelio, ką jis labiausiai myli.
Kaip tarė, taip padarė. O senelis kad ims kvatoti:
– Mes jus visus vienodai mylim. Margė mums kiekvieną metą veršiuką atveda ir pieno daug duoda. Rudė su Juode viščiukų išperi, kiaušinių padeda. Feliksas atstoja žadintuvą, taip mes nepramiegam.
Gyvuliai susitaikė ir daugiau nesipyko.
Naujieji gyventojai
Kai užaugo viščiukai, seneliai jiems surado naujus namelius. Už tai gavo daug pinigų.Tada jie sumanė nusipirkti naujų gyvulių. Nuvažiavo su Mykolu į turgų.Ten nusipirko avį, aviną, ožį ir ožką.
Kai parvažiavo namo, bandė sugalvoti jiems vardus.
– Antanai, tegul avis būna Burė, – pasiūlė senelė.
– O avinas – Kaštonas, – pritarė senelis.
– Tada ožka bus Cibė, – susimąsčiusi pasakė Stasė.
– Aha,o ožys gali būti Liudvikas, – sumurmėjo senelis.
Gyvulėliams pasidarė maža vietos tvarte.Tad juos laikinai uždarė pas Mykolą. Mykolas tokia draugija nebuvo patenkintas, bet senelis pasakė, kad statys priestatą. Tada Mykolas sutiko.
Po savaitės jau viskas buvo baigta. Naujieji gyventojai turėjo po savo aptvarą. O Mykolas taip buvo su jais susidraugavęs, kad net nuliūdo, kai jie išsikraustė.
Džiaugsminga diena
Nuo praeito įvykio praėjo metai. Margė atvedė dvynukus. Po savaitės seneliai sugalvojo jiems vardus. Berniukas buvo žalas, todėl jį pavadino Žalium.Mergaitė buvo graži kaip gėlelė, todėl gavo Žibutės vardą. Margė labai džiaugėsi vaikais ir niekur nepalikdavo jų vienų. Visi labai džiaugėsi Margės vaikais, nes jie buvo labai meilūs ir draugiški.
Vieną dieną senelė apsidairė ir paklausė:
– Kur Juodė su Rude? Seniai jas mačiau, ar nebus vanagas pagavęs?
Feliksas užgiedojo ir kieme pasirodė abi vištos su viščiukais.
– Vaje! – sušuko senelė. – Antanai, ateik!
– Kas yra, Stase?
– Žiūrėk, mūsų vištos išperėjo viščiukų!
– Valio! – sušuko senelis.
Visi labai džiaugėsi ir nuėjo miegoti.
