Paniškai vorų bijančio žmogaus niekaip nepriverstume savanoriškai įkišti rankos į tarantulo terariumą. Tačiau dažnu atveju jį galime sutikti kino teatre, kur mėgaujantis siaubo filmu iš baimės užkyla kraujo spaudimas. Kauno klinikų gydytojos psichiatrės, psichoterapeutės Ramunės Mazaliauskienės teigimu, priežasčių, kodėl žmonės savo noru siekia baimės jausmo, yra ne viena, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje toks savęs gąsdinimas gali turėti neigiamų pasekmių.
Gąsdindami siekdavo apsaugoti
Nors Helovino šventimas Lietuvoje yra ganėtinai šviežias įprotis, atsiradęs 20 amžiaus pabaigoje, tam tikri siaubo elementai mūsų kultūroje perduodami iš kartos į kartą. Nuo Užgavėnių iki laumių vaikams skirtose pasakose – baimės jausmą keliančių elementų lietuvių tautosakoje tikrai netrūko. Tiesa, anot Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Kultūros katedros docentės dr. Laimutės Anglickienės, gąsdinimo priežastys gerokai skyrėsi nuo dabartinių.
Laimutė Anglickienė / J. Petronio nuotr.
Senuosiuose mūsų pasakojimuose, pasakose buvo labai svarbi didaktinė, pamokomoji funkcija. (…) Tai nors atrodo baisus pasakojimas, bet jo pasąmoninga reikšmė yra kita.
L. Anglickienė
„Senuosiuose mūsų pasakojimuose, pasakose buvo labai svarbi didaktinė, pamokomoji funkcija. Tie pasakojimai mokydavo tiek vaikus, tiek suaugusiuosius, jog gėris nugali blogį, mokė ir priimtinų elgesio normų, kad nebūk gobšus, mokėk dalintis. Tai nors atrodo baisus pasakojimas, bet jo pasąmoninga reikšmė yra kita“, – pasakoja pašnekovė.
Skaitymas / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
Vaikams skirti gąsdinimai turėjo ir dar vieną užslėptą prasmę.
„Kaime nebūdavo tokios priežiūros kaip dabar, o dalykų, kurie gali kelti pavojų, aplinkui buvo daug. Tai vaikai buvo gąsdinami, kad neitų prie vandens, prie šulinio, į javus, pavojingas vietas. Tai tiesiog fiziškai saugodavo vaikus“, – pabrėžia L. Anglickienė.
Tamsa / D. Umbraso / LRT nuotr.
Mokslininkė pastebi, kad Lietuvoje Helovinui prisitaikėme pozityvius aspektus – viešųjų erdvių ir savų namų dekoravimą, gražiausių moliūgų konkursus, puošimąsi kostiumais.
Tačiau mūsų šalyje vis daugiau dėmesio susilaukia ir tokios pramogos kaip siaubo parkai, kurių tikslas – sukelti stiprų baimės antplūdį. „Kai kurie žmonės gali norėti to baimės poveikio smegenims, kad ir kaip keistai tai skamba“, – teigia psichoterapeutė R. Mazaliauskienė.
Prieinamos baimės
Išsigandus mūsų kūne vyksta daug procesų. Pirmiausia neurotransmiteriai – organizme susidarantys cheminiai junginiai, pernešantys nervinį impulsą, perduoda informaciją smegenims.
„Smegenų sistemos savotiškai įjungia autonominę nervų sistemą, kurios sąmoninga kontrolė nelabai mums prieinama. Išsiskiria ir daugeliui girdėta medžiaga adrenalinas. Atsiranda atsakas į baimę. Šis paaiškinimas labai paprastas, net primityvus, bet net tokia paprasta ir kiekvienam žinoma reakcija kaip baimė turi sudėtingą mechanizmą“, – paaiškina R. Mazaliauskienė.
Siaubo filmo peržiūra, asociatyvi nuotr. / D. Umbraso / LRT nuotr.
Kalbant apie kitus kūne vykstančius procesus, žmogui jaučiant baimę, paminėtina daug fizinių arba somatinių reakcijų: pasikeičia širdies susitraukimo dažnis, spaudimas, padidėja prakaitavimas, oro trūkumas ar atsiranda drebulys. Gali kilti noras sustingti vietoje arba priešingai – bėgti.
Gali būti, kad tamsos baimė – tai kažkas, į ką mes reaguojame nuo labai seniai, nes tamsoje realiai slėpdavosi pavojingos būtybės, o kartais – net ir pavojingi žmonės.
R. Mazaliauskienė
„Reakcija į baimę daugeliui yra beveik vienoda ar labai panaši, nors pats reakcijos išreikštumas gali būti skirtingas, priklausomai nuo dirgiklio intensyvumo, realaus pavojaus lygio, asmeninių žmogaus savybių ir t. t.“, – pasakoja mokslininkė.
Ramunė Mazaliauskienė / LSMU Kauno ligoninės nuotr.
Anot R. Mazaliauskienės, kai kurios baimės savo populiarumu lenkia kitas, nes daugeliui yra lengvai prieinamos.
„Pavyzdžiui, nelabai lengva bijoti bronchozauro, nes yra labai maža tikimybė pamatyti jį realiame gyvenime. Nors kai kurie žmonės kartais bijo jau neegzistuojančių ar savo išgalvotų dalykų. Taigi, kalbant apie tamsą, tai yra kažkas, kas mus supa dažnai, kažkas, kur mūsų jutimai nėra pajėgūs pamatyti pavojaus, o tai visą laiką kelia tam tikrą nerimą. Gali būti, kad tamsos baimė – tai kažkas, į ką mes reaguojame nuo labai seniai, nes tamsoje realiai slėpdavosi pavojingos būtybės, o kartais – net ir pavojingi žmonės“, – įžvalgomis dalijasi pašnekovė.
Tamsa / AP nuotr.
Baimė sukelia adrenalino, endorfinų ir dopamino išsiskyrimą, o jų antplūdis gali sukelti trumpalaikį euforijos jausmą.
Baimių evoliucijai įtakos turėjo ir mitai ar legendos, kurių naratyvai reguliariai plėtojami knygų ar filmų scenarijuose. Tad kodėl, turėdami tiek daug bauginančių dalykų aplink, siekiame papildomai save pagąsdinti?
Na, baimė sukelia adrenalino, endorfinų ir dopamino išsiskyrimą, o jų antplūdis gali sukelti trumpalaikį euforijos jausmą.
„Adrenalino poveikis organizmui gali būti siekiamybė. Vienas mano pacientas kartą paklausė: „Aš atsipalaiduoju žiūrėdamas siaubo filmus, ar aš normalus?“ Kurį laiką diskutavome apie tą jo normalumą ar nenormalumą. Tačiau jei kas nors nekenkia nei žmogui, nei jo artimiesiems, nei visuomenei, tikriausiai, tai gali būti priimtinas atsipalaidavimo būdas“, – pasakoja psichiatrė.
Siaubo filmo peržiūra, asociatyvi nuotr. / D. Umbraso / LRT nuotr.
Tiesa, tai tikrai ne vienintelė priežastis, kodėl norime save pagąsdinti. Anot R. Mazaliauskienės, paaiškinimų gali būti itin daug, netgi ir noras pasiruošti galimiems pavojams.
„Kas gali paneigti, kad geras labai siaubingų ateivių iš kosmoso ištyrinėjimas, net ir tirtant iš siaubo sėdint prie televizoriaus, iš tiesų gali padėti pasiruošti baisioms ir nenuspėjamoms situacijoms, tai yra modeliuoti elgesį, kuris reikalingas tvarkantis su pavojais?“ – apibendrina pašnekovė.
Gali turėti ir neigiamų pasekmių
Mokslininkės teigimu, sunku įvertinti, kada savavališkai stimuliuojamos baimės žmogui yra per daug, tačiau viena yra aišku – peržengta riba gali palikti nepageidaujamų simptomų.
„Kiekvienam poveikis ir pasekmės gali būti kitokios. Kalbant apie paprastesnius dalykus, dažnas aukščiau minėtų smegenų sričių dirginimas gali vesti į tam tikrus nemalonius kūno pojūčius, kurie, pradžioje buvę trumpalaikiai ir susiję su dirgikliu, vėliau tarsi atitrūksta ir išlieka jau ir be jokio dirgiklio“, – pabrėžia psichiatrė.
Siaubo filmo peržiūra, asociatyvi nuotr. / D. Umbraso / LRT nuotr.
Vis dėlto mokslininkė ragina apie pasekmes galvoti plačiau ir jas vertinant atsižvelgti ne tik į trumpalaikį baimės poveikį mūsų organizmui, bet ir į gretutinius šalutinius efektus.
„Pavyzdžiui, jei žmogus pasinėręs į savo baimių realizavimo pasaulį užmirš savo artimuosius, savo veiklas, savo siekius, tai bus tikrai didžiulis poveikis, net jei jo kūnas su ta baime tvarkysis puikiai“, – perspėja Kauno klinikų gydytoja psichiatrė, psichoterapeutė R. Mazaliauskienė.
