Gruodžio 7-ąją Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijoje viešėjo garsus lenktynininkas Benediktas Vanagas. Į Jurbarką sportininkas atvyko vienai gimnazijos klasių laimėjus konkursą ir patekus tarp trylikos laimingųjų projekte „Profesionalu būti verta“.
„Profesionalu būti verta!“ – 7-12 klasių moksleiviams skirtas projektas, kuriuo siekta skatinti jų profesionalumą ir pilietinę savimonę. Konkurse, kurio pagrindinis prizas buvo susitikimas su B. Vanagu, dalyvavo ir gimnazijos 3C klasė su auklėtoja Asta Zikiene. Moksleiviams pasisekė – jie laimėjo.
Susitikti su žinomu ralio, žiedinių lenktynių, ralio maratonų ir bekelės varžybų lenktynininku sugužėjo pilna salė. Pokalbis su B. Vanagu prasidėjo būtent nuo kalbos apie profesionalumą. Jaunimas domėjosi, kas, svečio manymu, yra profesionalas ir kaip juo tapti.
„Profesionalas – kuris geriausias savo srityje. Ir visiškai nesvarbu, kokia tai sritis: visos svarbios ir gerbtinos. Svarbiausia, kad žmogus, pasirinkęs vieną ar kitą veiklą, pats sau atsakytų į klausimą, ką jis daro ir kur eina. Profesionalo taisyklė pakankamai paprasta: tai „dešimties tūkstančių valandų“ taisyklė. Galima pasakyti ir taip: kai žmogus nuoširdžiai gilinasi į tam tikrą sritį dešimt tūkstančių valandų, jis galiausiai supranta, kad jau nieko „nebesupranta“, bet aplinkiniai jį ima vadinti meistru, specialistu arba profesionalu“, – sakė B. Vanagas.
Vyras iškart patarė paskaičiuoti valandas ir pateikė pavyzdžių – jei kasdien po 10 valandų gilintųsi į kokią nors sritį, prireiktų maždaug trejų metų, kad pasiektų profesionalo lygį.
„Tačiau mes puikiai suprantame, kad tai neįmanoma. Per dieną dėmesį sutelkti galima kiek? Na, pora valandų. Todėl tol, kol tampama profesionalu, užtrunka ir 15, ir 20 metų“, – kalbėjo lenktynininkas.
Kartu B. Vanagas pabrėžė besitikintis, kad visi salėje buvę mokiniai taps profesionalais.
„Kiekvienas daiktas turi savo galiojimo laiką. Geriausias mano galiojimo laikas yra dabar. Tačiau jūs iki mano amžiaus dar turite nemažai metų, todėl galite tapti didesniais vieno ar kito reikalo profesionalais“, – sakė B. Vanagas.
Po rimtų kalbų jaunimas įsidrąsino ir klausinėjo apie tai, kaip vyras tapo lenktynininku. B. Vanagas atviravo, kad važinėti pradėjo labai anksti, be teisių, kelyje elgėsi chuliganiškai ir manė esąs greičiausiu Vilniuje.
„Dabar viską matau kitaip, nenorėčiau, kad toks, kaip tuomet buvau aš, važinėtų šalia manęs. Tačiau nutiko taip, kad kartą nuvažiavau į prie Kauno esantį Nemuno žiedą. Nežinau kodėl, bet pasiėmiau trenerį. Kam taip padariau – neaišku, nes juk buvau greičiausiais Vilniuje. Po visos dienos treniruočių jis man sako – Benediktai, apvažiuok ratą taip greitai, kaip tik gali. Aplėkiau maksimaliu greičiu. Tada apvažiavo jis. Ir aplenkė mane dešimt sekundžių, o tai automobilių sporte yra labai daug. Tą akimirką iš geriausio aš tapau paskutiniu. Tačiau pradėjau sportuoti ir atėjau į automobilių sportą“, – pasakojo svečias.
B. Vanagas su moksleiviais atviravo ne tik apie sėkmę, bet kalbėjo ir apie nesėkmes, kurios virsta pamokomis. Daugybę įvairių titulų iškovojęs lenktynininkas tikino, kad dabar jam kur kas vertesnė antra ar trečia vieta, nei pirma.
„Kai laimi pirmą, tiesiog džiaugiesi. Kai nelaimi – galvoji, ką padarei ne taip, ką reikia patobulinti. Nepritariu posakiui, kad mokomasi iš svetimų klaidų. Mokomasi iš savų. Pagrindinė pamoka – kvaila tas pačias klaidas kartoti“, – kalbėjo svečias.
B. Vanagas pasakojo ir apie itin ekstremalius nutikimus. Tiesa, lenktynininkas tikino, kad sportiniai automobiliai yra ganėtinai saugūs. Kaip pavyzdį jis pateikė vieną savo avarijų, kai į medį rėžėsi 160 kilometrų per valandą greičiu. Tuomet lenktynininkas visiškai nenukentėjo.
„Pamenu atvejį, kai per vienas lenktynes kalnuose kabėjome tik dviem ratais ant prarajos. Tuomet išsikapstėme ir pasiekėme finišą. Kaip tai iš tiesų atrodė, supratau, kai pamačiau televizijos reportažą. Tačiau man svarbiau buvo, kad kelios dešimtys milijonų žiūrovų per „Eurosport“ kanalą girdėjo žodžius: šie drąsūs lietuviai kovojo ir baigė lenktynes. Skambėjo Lietuvos vardas ir tai man buvo svarbiausia“, – sakė B. Vanagas.
Daugybę trasų įveikęs lenktynininkas tikino, kad ekstremaliausias užsiėmimas jam yra maisto gamyba, todėl to jis niekad nedaro. Tačiau gimnazistai nutarė surizikuoti ir įnešė pusryčių stalą. B. Vanago moksleiviai paprašė, kad jis per ribotą laiką pagamintų pusryčius į mokyklą skubančiam sūnui. Kiek sutrikęs svečias užduoties ėmėsi, tačiau laiką viršijo.
Atsisveikindamas B. Vanagas pagyrė moksleivius už tai, kad jie jį pasitiko vilkėdami savo gamybos marškinėlius su Vyčiu. „Galėtume jais prekiauti mūsų parduotuvėje, o dalį pelno skirtume jūsų mokyklai“, – siūlė lenktynininkas.
Tokią iniciatyvą moksleiviai sutiko plojimais ir pritarimo šūksniais.
Lukas PILECKAS
