Vytauto Didžiojo kapo paslaptį dar tebesaugo Vilniaus katedros požemiai. Su tokia žinia lapkričio 17-ąją skirstėsi būrys mūsų valstybės istorijos gerbėjų Vinco Grybo memorialiniame muziejuje susitikę su vienu žymiausių šalies archeologų, antropologų ir plastinės rekonstrukcijos specialistų, mūsų kraštiečiu, rajono Garbės piliečiu Vytautu Urbanavičiumi. Jurbarkiečiams buvo pristatyta šiemet išleista didelės apimties, gausiai iliustruota jo knyga „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų panteonas Vilniuje“. Šiam veikalui autorius medžiagą kaupė apie penkiasdešimt metų.
Kartu su V. Urbanavičiumi į Jurbarką atvyko istorikas, humanitarinių mokslų dr. Edmundas Rimša ir Valdovų rūmų muziejaus mokslinių tyrimų centro vedėjas Gintautas Strikša.
Kodėl jurbarkiečiams svarbi naujausia mūsų kraštiečio knyga? Ji vienodai reikšminga kiekvienam Lietuvos piliečiui, nes pasakoja apie žymiausią mūsų valstybės vietą ir atskleidžia daugybę Vilniaus katedros šimtmečius saugomų paslapčių.
Po Lietuvos krikšto jau daugiau kaip prieš šešis šimtus metų katedra buvo pagrindinis valstybės kultūrinis ir ideologinis centras. Iš čia plito krikščionybė, iš čia buvo krikštijama Lietuva, vyko valdovų inauguracijos, čia į sostą buvo pakeliami vyskupai. Katedra tapo valdovų, vyskupų ir valstybės didikų panteonu kaip ir kitose Europos valstybėse.
Pasak knygą pristačiusių G. Strikšos ir dr. E. Rišos, V. Urbanavičius atliko dvigubą darbą: šiuo populiariu, ne moksliniu stiliumi parašytu veikalu ne tik visuomeninėje sąmonėje pastatė paminklą toms Lietuvos valstybės asmenybėms, kurių palaikai gulėjo ir tebėra katedros požemiuose, bet ir pirmą kartą tiems Lietuvos žmonėms, mokslininkams, daugiau kaip prieš tris dešimtmečius katedroje atlikusiems archeologinius ir antropologinius tyrimus. Juk per ilgesnę nei 600 metų istoriją katedra po gaisrų ir karų, potvynių buvo ne kartą perstatyta, rekonstruota, didinta. Todėl kiekviena jos vieta kupina įvairiausių paslapčių.
Apie medžiagos kaupimą šiemet išleistam veikalui prof. V. Urbanavičius sako: „1984 metų rudenį buvau pakviestas į mokslinius tyrimus kaip specialistas dirbti tai, kas ką galim – buvau tarpininkas tarp archeologų ir antropologų, nes buvau uostęs ir to, ir kitko. Buvau kino mėgėjas, viską filmavau. Išėjo tokia penkių dalių kronika, kas ką dirba.“
Tuo laiku, tarybiniais metais, katedra buvo paversta paveikslų galerija, reikėjo įrengti kondicionavimo sistemą, o prieš pradedant statybos darbus reikėjo atlikti archeologinius ir kitokius mokslinius tyrimus. Nors šventovė oficialiai buvo vadinama Paveikslų galerija, tačiau mokslininkai žinojo, kad tyrinėja svarbiausią Lietuvos valstybės bažnyčią – pilies katedrą ir panteoną, todėl tikėjosi surasti ir atskleisti daug Lietuvos valstybės paslapčių. Juk katedroje palaidota karalių, kunigaikščių, jų šeimų narių, apie dvidešimt vyskupų, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų. Taip buvo surasta ir identifikuota daugelis istorinių asmenybių. Pagal kriptose aptiktas kaukoles atkuriami veido bruožai ir lyginami su išlikusiais portretais. Mokslininkai tikėjosi aptikti ir Vytauto Didžiojo kapą. Jo palaikai dingo po 1931 m. potvynio gelbstint katedrą.
Iš sukauptos medžiagos 2010 m. sumontuotas filmas apie Vytauto Didžiojo kapo paieškas. „Jaučiu pareigą pratęsti tai, kas buvo po to, kai tyrimai buvo baigti“, – sako prof. V. Urbanavičius.
1931-ųjų potvynis, užtvindyti katedros požemiai. Vanduo daugelio palaidotųjų palaikus išjudino, išplukdė. Tuo laiku Vilnius buvo atplėštas nuo Lietuvos – okupuotas lenkų. 1931-aisiais sudaromas katedros gelbėjimo komitetas. Jo sprendimu palaikai iš užlietų požemių iškeliami. Karaliai buvo laikomi vienoje katedros koplyčių viešai, tuo tarpu Vytauto Didžiojo palaikai buvo kažkur atskirai paslėpti.
Kai atėjo laikas perlaidoti, jo neguldė į bendrą kriptą, o sumūrijo naują. V. Urbanavičius tvirtina, kad į naują kapą valdovo palaikai tikriausiai buvo perlaidojami garbingai, su bažnytinėmis apeigomis.
Mokslininkams pavyko surasti XX a. plytomis sumūrytą kriptą. Tikėjosi, kad ten ir yra tai, ko jie atkakliai ieškojo.
Atidengus kriptą rastas į audeklą suvyniotas metalinis karstelis su palaikais, tačiau jokių valdovams būdingų insignijų – karūnos, kalavijo, skeptro, apdaro, net ko nors, ką sudėdavo į valdovo kapą, nebuvo. Tačiau tyrėjai vylėsi, kad tai vis vien gali būti Vytauto Didžiojo palaikai. Mat Vilniaus katedra, kitaip, negu, pavyzdžiui, ant aukštos kalvos pastatyta Vavelio katedra Krokuvoje, Lenkijoje, pastatyta žemoje vietoje, todėl ją ne kartą sėmė potvyniai. Be jų dar niokojo karai ir gaisrai, po maskvėnų invazijos pasikeitė apie 95 proc. Vilniaus gyventojų, atsirado daugybė kitokios kultūros miestelėnų. Katedra buvo niokojama, perstatinėjama, daugelis istorinių asmenybių per tuo laikus sunyko, buvo keičiamos jų palaidojimo vietos.
Neradus insignijų, prireikė kitu būdu tvirtai nustatyti, ar tai tikrai valdovo palaikai. Tą įrodyti buvo įmanoma tik atlikus biologinę DNR analizę. Tačiau Lietuvoje valdovo giminių nėra. Tik Lenkijoje palaidota jo sesuo Ona Danutė. Prieš kreipimąsi dėl šio reikalo į kitą valstybę, reikėjo atlikti dar daug vietinių tyrimų. „Mums atrodė, kad kapas surastas, palaikai yra, Deja, jau vietoje atlikus tyrimus, pasirodė, kad mūsų surastas asmuo palaidotas apie 100 metų vėliau, negu Vytauto Didžiojo epocha. Tyrimų metu nustatyta, kad tai nėra Vytauto Didžiojo kapas“, – sako V. Urbanavičius.
Kodėl šitaip atsitiko, dabar niekas atsakyti negali. Tyrėjas įsitikinęs, kad perlaidojant kunigaikštį po 1931 m. potvynio, visai atsitiktinai, greičiausiai nepiktybiškai, palaikai buvo sukeisti ir toje kriptoje palaidotas visai kitas asmuo.
Jurbarke, V. Grybo muziejuje yra skulptoriaus sukurtas sarkofagas Vytauto Didžiojo palaikų perlaidojimui po 1931 m. potvynio. Tačiau tuometinė okupacinė Vilniaus lenkų valdžia sarkofago atgabenti neleido, kaip, beje, neleido panaudoti ir kito, pačiame Vilniuje pagaminto, sarkofago.
Kur dingo Vytauto Didžiojo insignijos? V. Urbanavičiaus pataria nekurti kokių nors sąmokslo teorijų. Jo tvirtinimu, insignijos išgabentos į Lenkiją. „Išvežė daiktus, o palaikų niekas niekur nevežė. Jie garantuotai tebėra Vilniuje, konkrečiai – Arkikatedroje. Tik per tyrimus surasti nepavyko, šią paslaptį iki šiol tebesaugo šventovės požemiai“, – sako profesorius.
Naujos paieškos dabar labai sudėtingos. Po paskutiniojo tyrimo kriptos užpiltos gruntu, užlietas betono sluoksnis, ant jo suklotos granito plokščių grindys.
Apie visa tai ir dar daugybę kitų įdomių mūsų valstybės istorijos faktų skaitytojas suras jurbarkiečiams pristatytoje naujausioje profesoriaus V. Urbanavičiaus knygoje „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų panteonas Vilniuje“. Gausiai iliustruota mūsų kraštiečio knyga dar ne paskutinė. „Kaip Dievas duos“, – sako profesorius.
Gintautas Šimboras
Profesoriaus is Molynes atliktas geras darbas.