Lietuvos mokinių olimpinio festivalio varžybose „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“ puikiai startavo Eržvilko gimnazijos komanda. Tarp kitų rajono mokyklų komandų eržvilkiškiai buvo stipriausi, o kovo 23 d. jie atstovavo Jurbarko rajonui zoninėse varžybose ir užėmė II vietą. Šaunu! Ir ant laimėtojų pakylos užkopta, ir galimybių, kaip drąsėti, stiprėti ir būti dar vikresniems, liko.
Šauniojoje Eržvilko gimnazijos komandoje – trečiokai ir ketvirtokai, patys drąsiausi, stipriausi ir vikriausi. Į olimpinį festivalį juos vedė mokytoja Vaidutė Kazakevičienė.
Kiek ir kaip buvo ruoštasi ir treniruotasi, vaikų nė neklausiau – juk ir taip aišku, kad nesusižaidusi komanda gero rezultato nepasieks. Man įdomiausia, iš kur tie Eržvilko vaikai tokie drąsūs, stiprūs ir vikrūs.
„Mokytoja mus palaikė, sirgo už mus!“ – džiūgavo jie. Sirgo? „Ne ne, nesusirgo! Ji tik šaukė mums: greičiau, greičiau!“ – paaiškina olimpiečiai. Ir komanda stengėsi – visi iki vieno.
O kaip būti drąsiam?
„Kad būtum drąsus, reikia pasitikėti savimi ir draugais, – nė nedvejodami išpyškino pradinukai. – Gerais draugais, – dar paaiškino, – o mes ir esame geri draugai, patys geriausi!“
Kaip tapti stipriems, eržvilkiškiams aišku kaip dukart du: „Reikia sportuoti. O kas dar nepradėjo, turi pradėti sportuoti.“
O iš kur tas vikrumas?
„Reikia daug bėgioti, – aiškiai žino ir berniukai, ir mergaitės. – Per pertrauką ir po pamokų. Galima ir koridoriais.“
„Tik bėgioti reikia saugiai“, – primena mokytoja.
O lauke? „Taip!“ – sutartinai suošia visa komanda. Ir vienas per kitą pasakoja, kaip smagu bėgioti dideliame mokyklos kieme po dideliais medžiais, kai šviečia saulė. O vasarą – Šaltuonos pakrantėmis. Ir prisibėgiojus iki valiai – išsimaudyti gaiviame upės vandenėlyje.
Smalsutis
