Vienodi rūbeliai ir batukai, vienodos dvi poros smalsių akyčių, vienodi žaisliukai rankose – tokie gražūs kaip lėlės ir kaip du vandens lašai vienodi mažyliai traukia praeivių žvilgsnius, dvyniai visuomet sutinkami ir palydimi nuoširdžiomis šypsenomis. Tačiau dėl asmenybės individualumo poreikio užaugę dvyniai dažnai išsiskiria ne tik išore – kiekvienas ieško saviraiškos būdų ir galimybių, kiekvienas žengia savuoju keliu. Ir tik stiprus artumo jausmas, susiejęs dvynius jų atėjimo į pasaulį akimirką, niekur nedingsta – smagu ir svarbu žinoti, kad šalia (nors gal ir toli) yra tavo artimas antrininkas.
Vienodos, bet skirtingos
„Kokios vienodos!” – išsprūsta vos pamačius sesutes Meidą ir Neilą. Tačiau mažylių mama Kristina Globienė kategoriškai atremia: „Nevienodos. Skiriasi šypsenos, balsas, juokas.” Kristina pasakoja apie ryškėjantį skirtingą jau beveik trimečių dukrelių charakterį: „Neila dabar kur kas meilesnė, kartais būna tinginiukė – pareiškia dabar neturinti rankyčių, nes kažką jose laiko, ir jai tenka numauti kelnytes sėdant ant puoduko. Meida – padūkėlė, ji net šnekėdama labai skuba ir nespėja pasakyti visų žodžių. Yra išmokusi keletą ne visai gražių žodžių ir ne tik sesę mėgsta patampyti už plaukų. Tuomet ją baudžiu – liepiu kišti rankytę į kišenę ir laikyti tol, kol taps gera.” Tarsi patvirtindama mamos žodžius Meida užsiropščia ant stalo, mat jai labai reikia pažiūrėti per langą, ar neparneša tėtis jai ir sesei naujas lovytes.
Viešviliečių Kristinos ir Vaido Globių šeimoje kol kas auga tik dvynukės. Ir gerai, kad dvynukės, nes jauna mama Kristina abejoja, ar dar ryšis gimdyti – tik dėl ekonominių priežasčių. Padalyti savo meilę iškart dviem kūdikėliams nereikėjo jokių pastangų, nors kažkada Kristina to baiminosi. „Svajojau tik apie vieną vaikelį ir būtinai berniuką. Kai gydytoja pasakė, kad nešioju dvi mergytes, patyriau šoką, galvojau, kad nemokėsiu dviejų mylėti”, – pasakoja Kristina ir sako, kad pačiai dabar tik juokas ima prisiminus tokias baimes.
Kai su dvynėmis iš ligoninės grįžo namo, padėjo vyras Vaidas, atvažiavo sesė, šalia nuolat buvo uošvė Onutė. „Kai po savaitės visi išėjo į darbus, atsisėdau ir pravirkau. Tačiau susiėmiau ir viskas įėjo į vėžes”, – sako Kristina, greitai išmokusi prižiūrėti abi naujagimes, kurios dažniausiai kartu nubusdavo ir prašydavo mamos dėmesio.
„Labai smagu auginti dukrytes, – sako dvynukių mama. – Nuostabu, kai pirmą kartą atsistojo – pirmoji Neila. Pirmuosius žingsnelius irgi ji žengė, bet savarankiškai vaikščioti pirmoji pradėjo Meida. Dantukai abiems dygo kartu – ramiai, be verksmų.” Kuri pirmoji ištarė „mama”, Kristina sakė neprisimenanti, bet tai yra parašyta dukrelių knygose – abi turi po savo.
Mama nesistengia savo dvynukių vienodai rengti. Jos abi turi po meškiuką Tedį – bet skirtingus. Daug ką Globių dvynukės turi savo. Identiškos, bet nevienodos – kiekviena asmenybė – auga dvynės Meida ir Neila.
Sieja ypatingas ryšys
Gatvėje pasisveikinęs su Renata, negali būti tikras, kad tai buvo ji, o jei po kelių žingsnių vėl ją sutiksi, nemanyk, kad tau vaidenasi – turbūt sutikai jos seserį Rasmą. Renata Janavičienė ir Rasma Bendoraitienė sako, kad tokia situacija visiškai įmanoma. Moterys jau priprato, kad gatvėje su jomis pasisveikina ir nepažįstami žmonės, atsako į pasveikinimą, juk negi imsi aiškinti, kad aš esu ne aš, o savo sesers dvynė. Nors identiškos dvynės užaugusios vienodų rūbų nebevilki ir jų šukuosenos kiek skiriasi, žmonės jas painioja, o iš balso ne visada atskiria ir savi vaikai.
„Tėvuko giminėj dvynių nebuvo, o ar buvo mamos – nežinom”, – sakė seserys, kurias tėveliai dokumentuose užrašė maloniniais vardais – Renatėlė ir Rasmutė. Jos prisimena, kad vaikystėje kartais jausdavosi nejaukiai, kai į jas – vienodas ir vienodai aprengtas – visi kreipdavo dėmesį. Bet Rasmutė ir savo panašaus amžiaus dukrelėms kartais nuperka vienodų drabužių. „Kad gražu”, – sako moteris. O gal tai iš vaikystės pasąmonėje atsineštas suvokimas, kad vaikai turi būti vienodi?
Išsiskyrusios ilgesniam laikui jos niekada nebuvo. „Turbūt būtų prastai, – svarsto abi, – juk ir dabar vis lekiam viena pas kitą”. Renata dirba savo parduotuvėje „Karolina”, Rasma kone kasdien pas ją užsuka. Po darbo, savaitgaliais irgi kur buvusios, kur nebuvusios – viena pas kitą.
Moterys teigia, kad niekada tarp jų nebuvo pavydo ar konkurencijos, noro išsiskirti, nors buvo dvi visai vienodos. Savo vienodumu sakė beveik nesinaudojusios: „Mokykloje atsakinėti viena už kitą eidavom, bet taip buvo nedažnai. Vaikinų neapgaudinėjom, juk mes kitais laikais užaugom, kitaip auklėtos.”
Didžiausias, ko gero, nusidėjimas, kad kartą į užsienį viena jų važiavo su dvynės pasu. „Labai bijojau”, – prisimena važiavusioji, bet nebuvo kur dingti, o ir baigėsi viskas gerai.
„Vaikystėje pykdavomės, net mušdavomės, kai kuo nors nepasidalydavome, mat tėvai negalėjo iškart visko po du nupirkti”, – pasakoja dvynės, o vaikiškus nesutarimus primena net randelis ant vienos seserų nosies.
Bet tai buvo tik vaikiški nesutarimai, dabar dvynės yra geriausios draugės ir sakė jaučiančios kažkokį ypatingą tarpusavio ryšį. „Gal taip jaučia ir paprastos seserys, mes nežinom”, – sako Rasmutė ir Renatėlė. Ir nesužinos, nes jos – dvynės, į pasaulį atėjusios vienodos kaip du vandens lašai.
Iš dvynių giminės
Rimas ir Milgaudas Matijošaičiai keturiasdešimtmetį praėjusio rugsėjo 13 dieną šventė kartu, mat yra dvyniai. Nors mažai panašūs, nes nėra identiški dvyniai, sesių ir brolių nuo mažens taip vadinami. Užaugę didelėje ir labai draugiškoje šeimoje, Rimas su Milgaudu sakė visada jautęsi artimesni vienas kitam.
Pirmasis pasaulį išvydo Milgaudas, taigi už dvynį Rimą yra kaip ir vyresnis, be to, ir ūgiu aukštesnis, tačiau sako niekada jam nevadovavęs – jie sutarė draugiškai. „Mokykloje sėdėjome viename suole, mokėmės panašiai, jokių pykčių ar pavydų tarp mudviejų nebuvo. Kadangi nebuvom vienodi, tad atsakinėti vienas už kitą negalėjome. O baigę 8 klases išsiskyrėme, nes interesai buvo skirtingi”, – pasakojo Milgaudas. Jis įstojo mokytis bitininku, o Rimas – mechanizatoriumi.
Milgaudo šeimoje auga ketvirtokas Mantas ir trečiokė Erika, o pavasarį jie su žmona Vilma susilauks trečiojo vaikelio – dukrelės. Milgaudas sakė, kad žmona net apsidžiaugė, sužinojusi, kad gims ne dvynukai, nes jiems reikia daug rankų.
Tikimybė, kad gims dvynukai, buvo visai reali, nes Matijošaičių giminėje jų netrūksta. Rimo ir Milgaudo tetos – tėčio seserys – identiškos dvynės, vaikystėje broliai jų niekaip neatskirdavo. Dvynių sesers Vidos sūnus irgi augina dvynukus, yra giminėje ir daugiau dvynių.
Nors retai dvyniams gimsta dvyniai, Rimo Matijošaičio šeimoje Armandas ir Eimantas gimė kartu, tačiau ir jie, kaip ir jų tėtis su savo broliu, nėra identiški dvyniai. „Armandas gimė mažesnis, bet dabar yra brolį praaugęs. Jo mėlynos akys, o Eimanto – rudos, kaip ir mudviejų su Milgaudu”, – pasakojo R. Matijošaitis. Jis su žmona Lina apsidžiaugė sulaukę dvynukų ir nė minties neturėjo, kad būsią sunku juos auginti, tuo labiau kad ir vyresnieji Viktorija, Deividas ir Raminta – puikūs pagalbininkai. O kaip smagu, kai namuose krykštauja pulkelis vaikų!
Danutė KAROPČIKIENĖ
