„Vartotojas sumoka ne tik visas gamybos ir paskirstymo išlaidas, bet ir šitų visų dalyvaujančių aktorių pelno maržą“, – LRT TELEVIZIJOS diskusijoje apie augančias maisto kainas kalbėjo Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narys Kęstutis Kupšys. Reaguodami į replikas, prekybininkai tikina, kad sumažinę kainas jie dirbtų nuostolingai.
Lietuvos bankas pirmadienį pranešė, kad infliacijos tempai pasiekė piką. Numatoma, kad infliacija kitais metais sieks 9,5 proc., t. y. visu procentu viršys tai, kas buvo numatyta ankstesnėse LB prognozėse (8,4 proc.).
Apsipirkimas / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
Banko valdybos pirmininko Gedimino Šimkaus aiškinimu, kitais metais keisis ir infliaciją lemiančių veiksnių struktūra.
Šiemet didžiausią įtaką infliacijai turėjo energijos kainų augimas, o kitąmet didesnį vaidmenį turės maisto kainos, per metus pakilusios 35 proc.
Taigi, infliacija Lietuvoje mažėja, tačiau maisto kainos ir toliau kyla.
Brango visi maisto produktai
Kainų lyginimo portalo pricer.lt vadovas, ekonomistas Arūnas Vizickas teigė, kad lapkritį brango beveik visos maisto prekės. Pigiausių maisto produktų krepšelio kaina, anot jo, augo nuo 54 iki 73 eurų.
„Anksčiau žmonės domėjosi mobiliųjų telefonų, skalbimo mašinų kainomis, o dabar jie pradėjo domėtis sviesto, pieno kainomis“, – sakė A. Vizickas.
Maisto produktai / D. Umbraso / LRT nuotr.
Lietuvos banko valdybos pirmininkas pripažįsta, kad augančios maisto kainos smarkiai kerta gyventojams per kišenes, tačiau, pasak jo, kainų augimą lemia ir pačių pirkėjų elgsena.
„Taip, pasiūlos veiksniai aiškinant infliaciją yra labai svarbūs, <…> bet Lietuvos atveju labai stipri yra ir paklausos pusė. Žmonių atlyginimai sparčiai augo, valstybės parama COVID-19 laikotarpiu buvo itin dosni, tai leido suakumuliuoti gana dideles santaupas. Visa tai rodo gebėjimą absorbuoti šį kainų padidėjimą.
Mes matome, kad gamintojai, prekybininkai gali perkelti kainų padidėjimą pirkėjams, nekompensuodami padidėjimo savo pelno sąskaita, turiu omenyje ir maisto produktus. Kuo paklausos pusė būtų silpnesnė, tuo daugiau gamintojai ir prekybininkai turėtų daryti kompromisų savo pelningumo sąskaita“, – aiškino G. Šimkus.
Gediminas Šimkus / E. Blaževič / LRT nuotr.
Sako, kad žemos kainos yra blogo gyvenimo požymis
Ekonomistas, Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentas Marius Dubnikovas antrino, kad gyventojai gali sau leisti absorbuoti kainų padidėjimą.
„Jeigu mes pažiūrėtume dešimt metų atgal, minimalus atlyginimas buvo 870 litų, kitais metais bus 840 eurų – bus išaugęs tris kartus. Turbūt nė vienoje Europos šalyje, ypač tarp senųjų, nebuvo panašaus augimo. Šiemet vidutinis atlyginimų augimas yra virš 10 proc. O štai Didžiojoje Britanijoje atlyginimų augimas yra žemiau 3 proc.“, – palygino ekonomistas.
Marius Dubnikovas / BNS nuotr.
M. Dubnikovas kalbėjo, kad žmonės įprato gyventi mažų kainų ir augančių atlyginimų aplinkoje.
„Kai pripranti prie mažų kainų, labai sunku grįžti į normalius lygius. Dar ta kainų baimė. Žemos kainos ir kainų kritimas yra blogo gyvenimo požymis“, – teigė ekonomistas.
„Kauno grūdų“ vadovas Andrius Pranckevičius akcentavo, kad situacija rinkoje yra itin nepastovi. Jeigu tendencijos išliktų palankios, anot jo, tai atspindėtų ir prekių savikaina.
Andrius Pranckevičius / Pranešimo spaudai autorių nuotr.
„Mūsų rinka, nepamirškime, yra labai atvira. Mes kalbame ne tik apie Lietuvos gamintojus, mūsų rinkoje dalyvauja ir Latvijos, ir Estijos, ir Lenkijos, kartais Suomijos gamintojai. <…> Iškart ta savikaina sumažėja, nori nenori. Įmonė gali nenorėti, bet tu esi priverstas konkuruoti. Mažėjimas vis tiek įvyks, ar už mėnesio, ar už dviejų trijų“, – kalbėjo A. Pranckevičius.
Paklaustas, kodėl prekybininkai taip smarkiai pasididina savo pelno dalį, prekybos tinklo „Norfa“ savininkas Dainius Dundulis atsakė „aš nežinau, kad mes pasididiname“.
„Aišku, čia, kaip visada, kiti geriau žino už mus“, – pridūrė verslininkas.
Dainius Dundulis / I. Gelūno / BNS nuotr.
Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narys, Vartotojų aljanso viceprezidentas K. Kupšys atkreipė dėmesį, kad vartotojai maisto kainų augimą sutinka labai skirtingai.
„Galbūt kam nors ikrai tapo mažiau įperkami, bet jie tuo mažai skundžiasi, nes vis tiek savo kasdienę ikrų porciją gauna. Tačiau dalis žmonių, kaip paminėjo G. Šimkus, penktadalį pajamų skiria maistui. Bet čia vidurkis. Galbūt yra šeimų, kur pusė pajamų tenka maistui, galbūt geras trečdalis pajamų tenka maistui.
Kęstutis Kupšys / BNS nuotr.
Kitose Europos valstybėse tai, kad brangsta maistas, nėra taip skaudu, nes ten yra nusistovėjusi kitokia pajamų ir išlaidų struktūra. Žmonės maistui išleidžia kur kas mažesnę pajamų dalį. Jiems brangimas yra skaudus, bet ne tiek skaudus kaip daugeliui žmonių Lietuvoje“, – pabrėžia K. Kupšys.
Jo manymu, būtų galima nagrinėti kainų kitimo grandines, dalį, kuri atitenka žaliavos gamintojui ar augintojui, kiek reikia skirti transportui ir kt., tačiau „kai galutinėje maisto grandyje nėra realios konkurencijos, visi esame palikti visagalių prekybos centrų savininkų ir vadybininkų valioje“.
Maisto produktai / D. Umbraso / LRT nuotr.
K. Kupšys kėlė klausimą, kokie veiksniai lemia tokius maisto prekių antkainius.
„Visi dėsto argumentus, kurie yra artimi ir svarbūs jų gildijai. Kiekvienas žiūri savo gildijos interesų ir kiek įmanoma stipriai gins galimybę nustatyti tokią kainą, kokią nori.
Bet galų gale vartotojas sumoka ne tik visas gamybos ir paskirstymo išlaidas, bet ir šitų visų dalyvaujančių aktorių pelno maržą. Būkime teisingi, kiekvienas grandies dalyvis pasiima savo pelno maržą ir suprantama, kad visa tai sudaro didelius skaičius“, – kalbėjo K. Kupšys.
Maisto produktai / D. Umbraso / LRT nuotr.
Reaguodamas į K. Kupšio replikas, D. Dundulis akcentavo, kad leisdami kainas prekybos tinklai dirbtų nuostolingai.
„Mielai pakviesčiau pašnekovą dalyvauti leidžiant bent 5 proc. nuo vidurkio visas kainas, su sąlyga, kad mes dirbtume nenuostolingai. Jeigu jis sugebėtų, būtų stebuklas. Vadinasi, aš 30 metų dirbau be reikalo“, – ironizavo verslininkas.
Visą diskusiją žiūrėkite LRT TELEVIZIJOS laidos „LRT forumas“ įraše.
