Etnokultūrinė savaitė ,,Regiono tapatybės ženklai kalboje, buityje, papročiuose“ vyko balandžio 20 – 24 dienomis Seredžiaus Stasio Šimkaus pagrindinėje mokykloje. Kiekviena savaitės diena buvo skirta etninės kultūros ženklų atpažinimui mūsų krašte ir kituose Lietuvos regionuose.
Pirmadienis pakvietė visus geriau suvokti gimtosios kalbos gelmes. Lietuvių kalbos pamokoms 5 – 10 klasių mokiniai susirinko į lietuvių kalbos kabinetą, dabar pavadintą ,,Gimtosios kalbos pastoge“. Penktokai ir šeštokai ,,lankėsi“ ,,Tautosakos malūne“. Pasiskirstę į komandas, jie lenktyniavo, kas pasakys daugiau mįslių apie namus ir darbą, kas tiksliau pabaigs pradėtą patarlę ar priežodį, kas atspės, kokią patarlę nupiešė ar suvaidino ,,priešininkų“ komanda. O kadangi visi nuoširdžiai ruošėsi šiai pamokai ir daug sužinojo, laimėjo visi.
Septintokai ir aštuntokai ruošėsi pamokai ,,Senieji pavadinimai“. Dar prieš savaitę jie pasiskirstė į grupes ir pasidalino senuosius žodžius pagal temas: septintokai domėjosi, kurie buities reikmenys turėjo tuos keistus, dabar jau nebevartojamus pavadinimus, aštuntokai ,,dairėsi“ po senąsias sodybas, klausinėjo savo artimųjų ir kaimynų, ką galėtų reikšti aprangą ir apavą įvardijantys žodžiai. Kai kurių žodžių reikšmes mokiniai dar žinojo, tačiau buvo ir tokių žodžių, kokių dar niekada nebuvo girdėję. Teko gerokai pasistengti, norint sužinoti visų gautų žodžių reikšmes.
Pamokos metu mokiniai pristatė savaitės darbą, bet prieš paaiškindami, ką reiškia grupės ,,iššifruoti“ žodžiai, stengėsi paklausinėti, ką galvoja kitų grupių mokiniai. ,,Buvo įdomu spėlioti kitų grupių pateiktus žodžius. Į pamoką iš mokyklos muziejaus mokiniai atnešė nemažai įvairių namų apyvokos daiktų, galėjome juos pamatyti, sužinoti, kam jie buvo naudojami. Renginio metu sužinojau labai daug įvairių žodžių. Smagu, kad mūsų mokykloje vyksta renginiai, kurie paįvairina kasdienybę ir praplečia žinias“, – sakė aštuntokė Gabrielė Gudiškytė.
9 ir 10 klasių mokiniai ,,keliavo“ po etnografinius Lietuvos regionus. ,,Pamoka vyko smagiai: aptarėme kiekvieno regiono tarmės ypatybes, bandėme įvardyti būdingas regione gyvenančių žmonių charakterio savybes, pristatėme žinomus kiekvieno regiono žmones. Pasidomėjome, kuo skiriasi regionų sodybos, kas būdinga kiekvieno regiono architektūrai“, – dalijosi įspūdžiais dešimtokė Inga Malašauskaitė.
Pirmoji etnokultūrinės savaitės diena praėjo puikiai: kai kurie dalykai buvo šiek tiek primiršti ir juos teko prisiminti, kai kas buvo nauja ir įdomu. O kartu dirbant dviem klasėms, atsirado noras pasivaržyti žiniomis. ,,Ant mūsų stalo“. Antradienį, antrąją etninės kultūros savaitės ,,Regiono tapatybės ženklai“ dieną, mokykloje vyko šventė, kurioje buvo galima paragauti visų Lietuvos regionų valgių. ,,Mes, šeštokai ir aštuntokai, per technologijų pamokas gaminome šiupinį ir kepėme bulvinius blynus. Buvo įdomu sužinoti, kokius patiekalus anksčiau valgė mūsų krašto žmonės, kaip tie valgiai buvo gaminami. O smagiausia buvo patiems pabandyti juos gaminti. Mums padėjo technologijų mokytoja Lina Veličkienė. Po keturių pamokų į mokyklos valgyklą pakvietėme mokytojus ir mokslų ,,iškankintus“ mokinius. Visi, degustavę šiuos valgius, buvo labai patenkinti ir mus gyrė už skanius patiekalus. Kas neatėjo, praleido progą skaniai nemokamai pavalgyti. Šiuos valgius gamindami praliejome daug prakaito, tačiau nauja patirtis atpirko viską. Paaiškėjo, kad skirtinguose Lietuvos regionuose ir valgiai anksčiau, o gal ir dabar, skirtingi“, – apie smagų patyrimą pasakoja šeštokė Gabija Lukošiūtė.
Gimtojo krašto dainoms ir tautosakai buvo skirtas trečiadienis. Per muzikos pamokas mokiniai prisiminė kraštiečio kompozitoriaus Stasio Šimkaus surinktas ir harmonizuotas dainas. Buvo smagu traukti jau žinomas dainas ir išmokti naujų, dar nežinomų. Be to, kiekvienais metais mokykloje švenčiamas žymiojo kraštiečio gimtadienis, kuriam ruošdamiesi mokiniai išmoksta naujų dainų. O trečiadienį per muzikos pamokas mokiniai ne tik dainavo, bet ir sužinojo, kokiomis progomis mūsų senoliai jas dainuodavo, kokie ritualai būdavo atliekami.
Jurginės Motiškiuose. Ketvirtadienis, balandžio dvidešimt trečioji – Jurginės. Tai smagi piemenėlių ir ganiavos pradžios šventė, kurią tradiciškai Seredžiaus Stasio Šimkaus pagrindinės mokyklos šeštokai ir septintokai švenčia Motiškiuose, mokyklos direktoriaus Petro Baršausko ir mokytojos Margaritos Baršauskienės sodyboje.
Ruoštis pradėjome prieš dvi savaites: rūpėjo sužinoti kuo daugiau papročių, išmokti Jurginėms skirtų dainų, savo krašto patarlių, mįslių bei visokių pasakojimų. Nusprendėme apsirengti piemenėlių rūbais, kokiais rengdavosi mūsų bendraamžiai, kai ilgai vasarai išgindavo gyvulėlius. Nelengva tai buvo užduotis – juk teko perversti keletą senų knygų, peržiūrėti vaizdus kompiuteryje. Tačiau suprasdami, kad taip giliau pažinsime savo krašto etninę kultūrą, ėmėmės darbo.
Ir štai atėjo ilgai laukta balandžio dvidešimt trečioji. Tą dieną, atėję į mokyklą mes labai jaudinomės ir nekantravome parodyti, ką išmokome, be to, žinojome, kad susitiksime su vaikais iš kitų mokyklų. Linksmai traukdami Jurginių dainelę patraukėme į Motiškius. Mus pasitiko tautiniais rūbais pasipuošę šeimininkai ir jau atvykę svečiai iš Klausučių, Veliuonos bei Raudonės.
Karvės ramiai ganėsi pievoje, taigi ir mes, piemenukai, jas smagiai apraliavome, o šeimininkai pasmilkė verbele, pašlakstė šventintu vandeniu. Prie tvarto pribėrėme akmenukų, kad gyvulėliai daug prieauglio atsivestų. Šeimininkas padėjo prie slenksčio pjūklą dantimis į viršų, kad karvės peržengtų ir vilkas ganykloje jos neužpultų, o šeimininkė prie tvarto durų padėjo du velykinius margučius, kad pieno daug primelžtų ir karvės vaisingos būtų. Dar daug visokių papročių mūsų laukė, tačiau visiems labai rūpėjo bendras koncertas, tad skubėjome į ratelius.
Kiekviena mokykla turėjo ką parodyti. Skambėjo smagios liaudies dainos, skambėjo muzika, sukosi porose šokėjai. Suprantama, savo programą pristatėme ir mes, mažieji piemenukai. Po pasirodymų paragavome labai skanios, paties direktoriaus keptos kiaušinienės, pasmaližavome saldumynų, pabendravome vieni su kitais.
Dar ilgai prisiminsiu šią dieną, Jurginių papročius ir mažuosius piemenukus. Buvo labai smagu. Kaip gerai, kad mūsų mokyklos bendruomenė rengia tokią šventę, – sako Laura Laukaitytė.
Penktadienį, paskutiniąją etnokultūrinės savaitės dieną, geografijos mokytoja Kristina Džiaugienė ir istorijos mokytojas Rolanas Rulevičius mokinius pakvietė į žygį po istorines Seredžiaus ir apylinkių vietas. Ši diena vadinosi ,,Mano gimtasis Seredžius“.
Pirmieji į žygį išsiruošė penktokai ir septintokai. ,,Šiais keliais ir takeliais ėjome ne pirmą kartą, tačiau eiti su mokytojais – visai kas kita. Nukeliavome net iki Padubysio kryžkelėje 1989 metais atstatyto kryžiaus, sužinojome, kad anksčiau šioje kryžkelėje stovėjęs paprastas medinis kryžius, žymėjęs trijų kelių susikirtimo vietą. Būtų nugriuvęs, jeigu iniciatyvos atstatyti nebūtų ėmusis padubysiškė Antanina Iliuvienė. Sąjūdžio serediškių grupė pasikvietę liaudies meistrą J. Grabauską išdrožė naują koplytstulpį. Mokytojai papasakojo mums apie kryžių statymo tradicijas įvairiuose Lietuvos regionuose. Grįždami aplankėme kompozitoriaus Stasio Šimkaus gimtinę Motiškiuose, prisiminėme, kuo mūsų kraštui svarbus šis žmogus. Netoli paminklinio akmens radome… ,,lobį“! Tai buvo maišelis saldainių“, – apie kelionę po Seredžiaus apylinkes pasakojo penktokas Jonas Lekavičius.
,,Mūsų tikslas buvo aplankyti Padubysio dvarą ir malūną. Ėjome neskubėdami, stabtelėdami įdomesnėse vietose pasiklausyti mokytojų pasakojimų. Pati kelionė pradžioje atrodė labai lengva, visi skubėjome, tačiau jau nuėjus pusę, pasirodė, kad ne visi pasiruošę tolimesnei kelionei pėsčiomis. Tikslą pasiekėme – aplankėme Padubysio dvarą, apžiūrėjome malūną.
Man labai patiko šis žygis. Mes ne tik daug sužinojome, bet ir pasportavome“, – tokius kelionės įspūdžius į mokyklą parsinešė aštuntokė Gabrielė Gudiškytė.
„Šviesos“ inform.
