UNESCO ir kitos tarptautinės organizacijos kasmet rengia viso pasaulio moksleivių epistolinio rašinio konkursą. Šiemet organizatoriai pasiūlė vaikams tokią temą: „Įsivaizduok, kad esi miške augantis medis. Parašyk laišką ir paaiškink, kodėl svarbu saugoti miškus.“ Tokia tema todėl, kad 2011-uosius metus Jungtinių Tautų Organizacija yra paskelbusi Tarptautiniais miškų metais ir ragina viso pasaulio žmones saugoti žaliuosius pasaulio „plaučius“. Pasauliniame mokinių rašinių konkurse dalyvauja ir Raudonės pagrindinės mokyklos mokinys Evaldas Vilčinskas. Jo rašinys – tai šimtamečio ąžuolo laiškas žmogui.Evaldo rašinį siūlau paskaityti ir jums. Kai jį skaičiau, man buvo liūdna ir gėda, kad mes, žmonės, tokie negailestingi žaliesiems savo broliams…Smalsutis
Sveikas, Žmogau!
Jei skaitai šį laišką, vadinasi, mano žinia Tave (rašau didžiąja raide, nes manau, kad Tu dar turi širdį ir mane išgirsi) pasiekė. Aš esu Ąžuolas Galiūnas. Papasakosiu Tau liūdną istoriją, kuri, manau, Tau ir Tavo genties atstovams – kitiems žmonėms – atvers akis, suvirpins širdis ir įtikins, kad Medis, Žolelė, Samana gyvi – jie Tavo draugai, jie nori su Tavimi džiaugtis, liūdėti, ilgėtis… Jie nori gyventi! Jie nori, kad ir Tavo vaikai, vaikaičiai rastų užuovėją prie mano brolių – medžių.
Klausyk, Žmogau, ir išgirsk! Jau daug šimtų metų gyvenu globojamas ir maitinamas mūsų Motinėlės Žemelės (kaip ir Tu). Daug visko mačiau – karų, bado, maro siautėjimo. Visada tuose įvykiuose dalyvaudavai ir Tu, Žmogau. Kai Tau būdavo sunku, prisimindavai mane ir mano brolius. Kai man būdavo sunku, aš laukdavau Tavęs. Taip gyvenom šimtmečius. Bet kažkas atsitiko, kažkas pakeitė Tave, Žmogau!
Prieš kelis šimtmečius mane ir mano brolius čia pasodino Žmogus. Pavadino tą vietą Ąžuolynu. Mūsų buvo daug. Augome tiesdami rankas į dangų, vienas kitam padėdami, vienas kitu džiaugdamiesi. Gera buvo siūbuoti vėjyje ir jausti brolio ranką. Ąžuolyną mylėjot ir jūs, Žmonės, – lepinot, saugojot, atsivesdavot savo vaikus, vaikaičius ir jiems sakydavot: ,,Pažiūrėkit, kokia tvirtybė, kokia vienybė! Saugokit Ąžuolyną, mylėkit ir mokykitės. Savo vaikams ir vaikaičiams tai perduokit, prisakykit, kad ir jie taip darytų.“
Mes augom, tvirtėjom. Mūsų šakose lizdus suko paukščiai, šalia mūsų namus rado žvėreliai. Linksmi ir laimingi brandinome giles, auginome Ąžuoliukus. Manėme, kad pasaulis taip gražiai gyvens amžinai.
Prabėgo daugybė metų, užaugo mūsų vaikai, pasikeitė kelios tavo, žmogau (nerašysiu daugiau tavo vardo didžiąja raide, nes nuoskaudų per daug), kartos. Pamiršai tu savo protėvių priesakus, išdavei jų dvasią, gyveni kaip priešas Medžiui, Gėlei, Paukščiui, Žvėreliui…
Į Ąžuolyną tu ateini ne pasidžiaugti, bet ką nors parsinešti, parsivežti, kad tik turėtum kuo daugiau naudos. Kai medžiodamas nepataikai į žvėrelį ar paukštį, kulkos žeidždia mus. Lieka gilūs randai ir kūne, ir širdyje. Kai jūs prie laužo linksminatės, mes drebame iš siaubo – jau kelis kartus palikot degančią ugnį. Ji degino mūsų šakas, karštis svilino šonus. Gerai, kad lietus mūsų pasigailėjo.
Laukiam vasaros, bet ir bijome. Jūs, žmonės, tada būriais plūstate pas mus – ir pėsti, ir mašinomis. Lieka krūvos šiukšlių – stiklo, plastiko. Lieka šimtmečiams… Kenčiame, nes pabėgti negalim. Laukiam, gal tu tapsi protingesnis.
Vis prisimenu mažą berniuką. Jis dažnai atbėgdavo į Ąžuolyną. Žaisdavo, pasakydavo man didžiausias savo paslaptis, kartais verkdavo. Tada aš jį kaip mokėdamas guosdavau.
Vaikas mažomis rankutėmis apkabindavo mane, prisiglausdavo. Aš jam norėdavau atiduoti visą savo stiprybę ir pasakyti: „Auk, mažasis mano drauge, būk stiprus, aš Tave saugosiu. Tik neskriausk Ąžuolyno brolių!” Ir vaikas augo.
Vaikas augo ir keitėsi. Vis dažniau į Ąžuolyną ateidavo įpykęs – keikdavosi, spardydavo mane ir mano brolius, žiauriai nulauždavo mūsų vaikučių – ąžuoliukų – viršūnes. Paskui jis atėjo su šautuvu. Aš, šimtametis, buvau jam taikinys. Kulkos draskė mano kamieną, pasiekdavo širdį, net kiaurai perskrosdavo. Širdis plyšo iš skausmo, labai norėjau paklausti: ,,Drauguži, kodėl Tu taip pasikeitei? Kas darosi Tavo širdyje? O gal Tu jos iš viso neturi? “ Norėjau paklausti, bet negalėjau, nes nemoku Jūsų kalbos. Aš galiu ošti, priglausti, išklausyti, užstoti. Bet tai gali išgirsti tik tas, kurio širdis ne akmeninė. Tavo širdis suakmenėjo, nes Tu mokaisi gyventi iš tų, kurie ,,moka gyventi”. Liūdna, nes iš Tavęs gyventi mokysis Tavo vaikai, mokysis vaikaičiai.
Ša! Girdžiu balsus, burzgimą. Žmogaus rankos apkabina mane.. „Išgirdo! Žmogus išgirdo mane!”
– Šitą! Šitą verčiam – bus gražaus pinigo! – apsidžiaugė vienas ir užsimojęs kirto man į šoną.
– Gal ne? Sako, kad jis šventas… – lyg suabejojo mano buvęs draugas.
– Bus šventas, kai parduosiu! – nusikvatojo vyresnis, gal pirmojo tėvas.
– Baisus džeržgimas – ir mane perveria aštrus skausmas. Gal dar spėsiu parašyti paskutinius žodžius, gal išgirsi, Žmogau?
Žmogau, skaitai paskutinį mirštančio Ąžuolo laišką – prašymą. Išgirsk ir atsakyk į mano klausimą: ,,Ar Tu nori, kad Tavo vaikai augtų beširdžiai?“ Jeigu nenori, supratai ir savo gyvenimu parodysi, kad Žmogus ir medis – broliai. Abu gamtos vaikai.
Krentu… Užgęstančiose akyse matau savo draugą – mažą berniuką. Lik sveikas, Žmogau!
Šimtametis Ąžuolas