Galingos savaeigės žoliapjovės dažnai pasirenkamos tikintis, kad jos vienu važiavimu susidoros ir su ilgai nepjauta veja. Didesnis variklio pajėgumas bei ratų pavara padeda, tačiau peraugusios žolės pjovimo rezultatą lemia ne vien galia.
Aukšta, tanki ar drėgna žolė gali užpildyti erdvę po pjovimo agregatu, užkimšti išmetimo angą ir smarkiai apkrauti peilį. Tokiu atveju net galinga žoliapjovė pradeda prarasti sūkius, palieka nenupjautų ruožų arba užgęsta. Problema sprendžiama ne vien galingesniu varikliu – svarbi ir darbo eiga.
Kodėl žoliapjovė pradeda strigti?
Pjaunant reguliariai, peiliui tenka nukirpti palyginti trumpą žolės dalį. Kai veja ilgai neprižiūrėta, vienu metu po korpusu patenka gerokai daugiau augalinės masės. Ją reikia ne tik nupjauti, bet ir pašalinti per išmetimo kanalą, surinkti į krepšį arba susmulkinti.
Kuo žolė drėgnesnė, tuo lengviau nuopjovos sulimpa ir prikimba prie korpuso. Siauresnė išmetimo anga arba greitai prisipildantis krepšys gali dar labiau sumažinti srautą.
Lyginant savaeigių žoliapjovių modelius, verta vertinti ne tik variklio galią, bet ir pjovimo plotį, išmetimo būdus, reguliuojamą važiavimo greitį bei didžiausią galimą pjovimo aukštį.
Peraugusią veją geriau pjauti etapais
Bandymas iš karto nustatyti mažiausią pjovimo aukštį dažnai tik padidina technikos apkrovą. Peraugusiai vejai praktiškesnis kelių etapų metodas: pirmuoju važiavimu pašalinama viršutinė žolės dalis, o vėliau aukštis palaipsniui mažinamas.
Tai gali reikšti, kad tą pačią teritoriją teks apvažiuoti kelis kartus. Darbas užtruks ilgiau, tačiau variklis ir pjovimo mechanizmas nebus nuolat spaudžiami veikti ties apkrovos riba.
Pjaunant verta:
- pradėti nuo aukštesnės pjovimo padėties;
- važiuoti lėčiau nei reguliariai prižiūrimoje vejoje;
- neimti visu pjovimo pločiu itin tankaus ruožo;
- stebėti, ar laisvai šalinamos nuopjovos;
- laiku ištuštinti surinkimo krepšį;
- kitą pjovimo aukštį rinktis tik įvertinus pirmo važiavimo rezultatą.
Jeigu žoliapjovė pradeda prarasti sūkius, nereikėtų jos dar stipriau stumti į tankią žolę. Tai ženklas, kad reikia sumažinti judėjimo greitį, pjauti siauresne juosta arba padidinti pjovimo aukštį.
Mulčiavimas nėra tinkamiausias kiekvienai situacijai
Mulčiavimo režimu nupjauta žolė kelis kartus cirkuliuoja pjovimo agregate, susmulkinama ir paliekama vejoje. Reguliariai pjaunant trumpas nuopjovas, tai gali padėti išvengti krepšio tuštinimo.
Peraugusiai žolei toks režimas kelia didesnę apkrovą. Po korpusu vienu metu susikaupia daug augalinės masės, kurią reikia pakartotinai smulkinti. Dėl to gali suprastėti pjovimas ir dažniau kimštis agregatas.
Pirmajam apleistos vejos pjovimui praktiškesnis gali būti šoninis arba galinis išmetimas, jei jį leidžia konkretaus modelio konstrukcija ir darbo sąlygos. Surinkimas į krepšį palieka tvarkingesnį paviršių, tačiau aukšta žolė jį greitai pripildo.
Tinkamas režimas priklauso nuo norimo rezultato. Jei svarbiausia kuo greičiau sumažinti žolės aukštį, nuopjovų išmetimas gali būti našesnis. Jei reikia švarios vejos, teks dažniau sustoti ir ištuštinti krepšį.
Ratų pavara turi būti suderinta su pjovimo tempu
Savaeigė funkcija padeda judėti, tačiau per didelis važiavimo greitis gali pabloginti pjovimo rezultatą. Žoliapjovė greičiau įvažiuoja į naują žolės masę, nei peilis spėja ją tinkamai nupjauti ir pašalinti.
Reguliuojamas pavaros greitis naudingas tada, kai atviroje, trumpai nupjautoje vietoje galima važiuoti greičiau, o tankiame ruože – sulėtinti. Jei greitis nereguliuojamas, darbo tempą gali tekti kontroliuoti sustojimais arba pjaunant siauresnėmis juostomis.
Didelę įtaką turi ir peilio būklė. Atšipęs arba pažeistas peilis žolę ne švariai nukerta, o labiau plėšia, todėl didėja apkrova ir blogėja vejos išvaizda. Taip pat reikia stebėti, ar po korpusu nėra susikaupusių senų nuopjovų. Prieš tikrinant peilį ar valant agregatą technika turi būti visiškai išjungta, o visi darbai atliekami pagal gamintojo instrukciją.
Kada įprasta žoliapjovė nėra tinkamas įrankis?
Jeigu teritorijoje auga ne tik aukšta žolė, bet ir stambūs piktžolių stiebai, atžalos ar krūmokšniai, įprastos vejapjovės gali nepakakti. Ji skirta vejai, o ne sumedėjusiai ar neaiškios sudėties augmenijai šalinti.
Prieš pjovimą būtina patikrinti, ar žolėje nėra akmenų, vielos, šakų ir kitų pasislėpusių daiktų. Aukštoje augmenijoje jų nematyti, tačiau patekę po peiliu jie gali sugadinti techniką arba būti išsviesti.
Galinga savaeigė žoliapjovė suteikia daugiau pajėgumo ir sumažina fizinį krūvį, bet ji nepanaikina pjovimo mechanizmo ribų. Peraugusią veją dažniausiai laimi ne tas, kas turi didžiausią galios skaičių, o tas, kas parenka tinkamą aukštį, greitį ir žolės pašalinimo režimą.
