Jau beveik metus gyvename su naujuoju ir dabar dar ne iki galo pažintu virusu. Nevažiuoti, nelankyti, nesusitikti – žmonės raginami ir gražiuoju, ir draudimais, kad nepasigautų ir neplatintų jo sukeliamos ligos. O daugybė medikų kasdien eina susitikti su infekuotaisiais COVID-19 – padėti jiems, palengvinti, gelbėti iš mirties glėbio, žinodami, kas ir patiems gresia. Gydytoja Vaida LUKŠIENĖ, dirbanti Jurbarko ligoninėje, pavojaus neakcentuoja, bet teigia, kad ir kovidiniame skyriuje yra džiaugsmų.
Karštoji tema
Pandemija dabar – karštoji tema, sėjanti ir nerimą, ir baimes, bet ir viltį. Pokalbyje su gydytoja V. Lukšiene, nuo pat pradžios besisukančia kovidiniuose reikaluose, dominavo būtent viltis.
Vos prasidėjus pandemijai vidaus ligų gydytoja ir Jurbarko ligoninės vyr. gydytojos pavaduotoja V. Lukšienė yra ten, kur kontakto su virusu neišvengsi. Ji dirbo per pirmąją pandemijos bangą įsteigtoje karščiavimo klinikoje, paskui ligoninės kovidiniame skyriuje.
„Kovidiniuose reikaluose sukuosi nuo pat pradžių. Ir nerimo gal buvo tik pačioje pradžioje, nes mums visiems buvo nežinia, patyrimo su ta liga – jokio. Dabar tiek aš, tiek visas kolektyvas apsipratom, žinom, kad turim saugotis – maksimaliai“, – sakė gydytoja Vaida.
Ramybė labiau nei pavojus, nerimas padeda gyventi ir dirbti, ir ne tik šioje situacijoje. „Neakcentuoju pavojaus – tai yra darbo diena, į kurią aš važiuoju, ir kita – tokia pati“, – sako pašnekovė.
Ji nemano, kad stovėti priešakinėse pozicijose kovojant su pavojingomis ligomis medikus motyvuoja tik Hipokrato priesaika. Labiausiai – pareigos suvokimas.
siltas ir mielas, ir nepraeina pro sali, kai mato, kad reikia pagalbos 🙂