Apskaičiuota, kad nuo 1994 iki 2017 m. Žemėje esančio ledo tirpimas paspartėjo 65 proc. „Mes priėjome liepto galą“, – LRT.lt portalui sako Vilniaus universiteto (VU) geomokslininkas paleontologas profesorius Andrejus Spiridonovas. Pasak jo, turime kuo greičiau pertvarkyti savo ekonomiką taip, kad būtų kuo mažiau intervencijos į gamtą. Kitaip po 10 metų pasieksime tokį tašką, kai ledynų tirpimo nebesustabdysime, o ekstremalūs įvykiai bus tūkstantį kartų dažnesni, nei statistiškai turėtų būti.
Naudodami palydovinius duomenis Lidso universiteto mokslininkai apskaičiavo, kad nuo 1994 iki 2017 m. Žemėje jau ištirpo apytiksliai 28 trilijonai tonų ledo. Tai galėtų prilygti 100 metrų storio ledo dangai, apklojusiai visą Jungtinę Karalystę.
Žemėje jau ištirpo apytiksliai 28 trilijonai tonų ledo. Tai galėtų prilygti 100 metrų storio ledo dangai, apklojusiai visą Jungtinę Karalystę.
Be kita ko, tyrimas parodė, kad per pastaruosius tris dešimtmečius ledo praradimo tempas labai padidėjo – nuo 0,8 trilijono tonų per metus dešimtajame dešimtmetyje iki 1,3 trilijono tonų per metus 2017 m. Tai daugiausia lėmė smarkiai išaugęs Antarktidos ir Grenlandijos poliarinių ledo dangų praradimas.
2021 m. JT klimato institucija – Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (TKKK) – savo prognozėje paskelbė, kad iki 2100 m. vidutinis pasaulinis jūros lygis pakils dar 0,28–1,01 m, ir viena pagrindinių priežasčių bus ledynų ir ledo dangų tirpimas.
Tačiau TKKK taip pat pažymėjo, kad dėl „su ledo danga susijusių procesų, kuriems būdingas didelis neapibrėžtumas“, kurie nebuvo tiesiogiai įtraukti į jos skaičiavimus, galimas didesnis augimas. Vienas iš tokių neapibrėžtumų yra ledo dangos sąveika su vandenynais.
2023 m. spalio 23 d. pasirodė tyrimas, kuriame mokslininkai prognozuoja, kad būtent pastarieji veiksniai lems vakarų Antarktidos šelfinio ledyno ištirpimą nuo kelių dešimtmečių iki poros šimtų metų laikotarpiu. Tai jūros lygį gali pakelti dar 5 metrais.
VU geomokslininkas prof. Andrejus Spiridonovas LRT.lt papasakojo, kokios yra tirpstančių ledynų pasekmės ir kas įvyktų, jei netektume viso Žemėje sukaupto ledo.
INTERVIU TRUMPAI
- Iki amžiaus galo jūros lygis gali pakilti iki 2 m., būtų užlieti visi pakrantėse įsikūrę miestai, netektume ir Klaipėdos;
- Teoriškai pažvelgus, ištirpus visiems Žemės ledynams, žmonės neišnyktų, tačiau mūsų gyvenimas pasikeistų kardinaliai;
- Ištirpus šiaurės pusrutulio ledynams, keisis klimatas, Lietuvoje gali labai atšalti;
- 2033 m. peržengsime lūžio tašką, kai Grenlandija bus pasmerkta, dar labiau suintensyvės ekstremalūs įvykiai.
– Prisiminiau fantastinį pasaulio pabaigos filmą „Diena po rytojaus“ (angl. „The day after tomorrow“). Jame vaizduojamas distopinis ateities scenarijus: ištirpsta kažkuri dalis pasaulio ledynų ir yra katastrofiškai užtvindomas Niujorkas. Ar tai iš tiesų tik fantastika? Kiek turėtų ištirpti ledo, kad netektume Niujorko?
– Dėl greičių, kaip visi tie įvykiai vyksta, ne visai tiesa rodoma, bet filmą įkvėpė realūs faktai.
Tai, kas rodoma, manau, gal būtų 150–200 metų į priekį, kai gali ištirpti tie mažesni ledynai – Grenlandija, Vakarų Antarktidos ledynai.
Tačiau, jeigu mes visiškai nestabdytume: deginame ir dar 100 metų deginsime iškastinį kurą, tai per kokį tūkstantį metų, gal šiek tiek daugiau, ištirptų visi ledynai, su Rytų Antarktida kartu, kur ledas yra ypač storas.
Jūros lygis pakiltų keliasdešimt metrų. Ne tai kad Niujorkas, bet ištisos šalys būtų paskandintos. Įsivaizduokime keliasdešimt metrų, tai Lietuva būtų padalinta į keletą salų.
Tai tada jūros lygis pakiltų keliasdešimt metrų. Ne tai kad Niujorkas, bet ištisos šalys būtų paskandintos. Įsivaizduokime keliasdešimt metrų, tai Lietuva būtų padalinta į keletą salų.
O Niujorkas yra jūrinis miestas, tai net ir 0,5 m pakilimas pridarytų problemų.
Andrejus Spiridonovas / E. Blaževič / LRT nuotr.
Kiek tas jūros lygis iš tiesų pakils, sunku pasakyti, nes gali būti šoktelėjimai, kai sistema prieina lūžio taškus ir pati save pradeda skatinti pereiti į kitą būseną. Tada gali viskas dar pagreitėti. Jei nebūtų to pagreitėjimo, tai iki amžiaus galo, priklausomai, kiek CO2išmesime, [jūros lygis] gali pakilti nuo 0,5 iki 2 m. 2 m pakilimas jau būtų beveik paskandinimas, bristume vandenyje tame Niujorke.
– Kurie dar regionai būtų užlieti, jei pasaulinio vandenyno lygis pakiltų 2 metrais?
– Londonas, taigi ten, galima sakyti, kad yra praktiškai upinis – Temzės – uostamiestis. Tuomet – Nyderlandai, Danija ir visos šalys, kurios turi plokščią pakrantę. Blogai tai, kad iš tikrųjų didžioji dalis žmonijos yra sukoncentruota tame siaurame ruože, nes transportavimas žymiai pigesnis ir klimatas geresnis.
Londonas, Didžioji Britanija / „Shutterstock“ nuotr.
– Kaip atrodytų Lietuva, jūros lygiui pakilus 2 metrais?
– Na, Klaipėdos nebebūtų. Praktiškai visos pakrantės sunyktų. Gal iki vidurio Lietuvos neprieisime, bet kas ten žino.
Bet, pavyzdžiui, jei mes pakelsime temperatūrą 2 laipsniais ir per 100 metų [jūros lygis] pakils 2 metrais, tai nereiškia, kad kitus 100 metų nebekils. Tai po kokių kelių šimtų metų visai gali būti, kad iki vidurio Lietuvos reikėtų važiuoti.
Tačiau, jei taip kiltų, tai čia būtų tokie milžiniški aplinkos transformacijos pokyčiai. Paskutinį kartą tokius matėme perėjime iš tarpledynmečio į dabartinį ledynmetį, mes neatpažintume kraštovaizdžio, būtų stipresni vėjai, sausros su potvyniais interkaliuotų, erozija.
Grenlandija (asociatyvi nuotr.) / AP nuotr.
– Ar mokslininkai prognozuoja, kur yra ta riba (kiek jūros lygiui pakilus), kai žmonės dar galėtų išgyventi: išsaugotų infrastruktūrą, užtektų resursų?
– Teoriškai galėtų visi ledynai ištirpti ir žmonės neišnyktų, jei kažkaip nuspręstų, kad viena dalis žus, o kita – išgyvens. Nes kitaip bus, kad visi grūsis ir didins konfliktus.
Esmė tame, kad priekrantėse yra didžioji dalis infrastruktūros ir nuo jos mes esame labai priklausomi, kadangi didžioji dalis visų krovinių yra pervežama vandens keliais. Tad, jeigu mes netenkame to, ką statėme šimtmečius, ir reikės per dešimtmečius viską iš naujo pastatyti ar sugalvoti būdą, kaip apsaugoti, tai yra labai didelė ekonominė apkrova.
Tad po kažkurio laiko neapsimokėtų nieko palaikyti (infrastruktūros – LRT.lt), reikėtų eiti į miškus. Tačiau esu skaitęs tokio istoriko teoretiko Piterio Turčino darbus, kur jis rašo, kad galbūt nebūtinai civilizacijos žlugimas yra blogas dalykas, tai yra tiesiog žmonijos perėjimas į kitokią būseną – mažiau organizuotą, labiau autonomišką, kur tu kliaujiesi savo asmeniniais resursais, o ne globaliu tinklu.
Tai būtų žmonijos susiskaldymas, o posakis „kiekvienas už save“ iš tiesų įgautų esmę, vyktų tūkstančiai karų vienu metu skirtingose pasaulio vietose.
Klaipėdos jūrų uostas / D. Umbraso / LRT nuotr.
– Ar šiose naujose gyvenimo sąlygose mes galėtume ir vėl sukurti kažkokį savo „normalų“ gyvenimą?
– Na, tikėtina, ne visur būtų vienodai katastrofiška: arčiau pusiaujo būtų kataklizminės sąlygos, ten nelabai žmonės gyventų, bet aukščiau – platumose – galėtų išgyventi. Nes netgi blogiausiais laikotarpiais žmonijos istorijoje gyvybė kažkaip tai prasmuko pro tuos masinius išmirimus.
– Esu girdėjusi, kad Afrika būtų tas regionas, kuris išliktų sausiausias. Ką apie tai manote?
– Tai teoriškai yra tiesa, nes Afrika iš visų žemynų yra antra pagal aukštį – visa Afrika praktiškai yra savotiškas plokščiakalnis. Bet reikia prisiminti, kad Afrikoje daugiausia žmonių taip pat gyvena pakrantės regionuose: Nigerio, Nilo deltose, tuo metu žemyno vidus yra žymiai mažiau apgyvendintas.
Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus kelionė po Afriką / J. Banio /„Starkaus & Radzevičiaus kelionės“ nuotr.
Europa yra labai arti jūros lygio – vienas žemiausių žemynų, Šiaurės Amerika irgi ganėtinai plokščia, tai ją stipriai užlietų.
– Minėjote, kad Europa yra žemai, tai kuri jos dalis, ledynams ištirpus, potencialiai galėtų išnykti?
– Visa ji neišnyktų, tik ta fizinė geografija labai pasikeistų. Ten, kur dabar yra didžiosios upės, ten būtų jūrų įlankos. Ties Ukraina, kur Dniepras eina, būtų didžiulė įlanka. Praktiškai visa Pietų Ukraina, Pietų Rusija būtų užtvindytos. Krymas ir Kaukazas būtų salos.
– Koks laukia klimatas? Juk ledynai atspindi daug saulės šviesos, be to, jiems ištirpus, ko gero, pasikeistų ir tai, kaip funkcionuoja vandenynų srovės. Ar turėtume laukti ekstremalaus atšilimo, ar visgi, kaip filme „Diena po rytojaus“, labai šaltos, ilgos žiemos?
Pas mus šiltėja, darosi panašu kaip Čekijoje ar Vokietijoje, o po to staiga pasidarys kaip Laplandijoje, Aliaskoje.
– A. Spiridonovas
– Kas gali nutikti, kad, ištirpus Grenlandijai, gėlas vanduo plonu sluoksniu padengs visą Šiaurės Atlantą. Tuomet šalto gėlo vandens sluoksnis neleis gilesniems sluoksniams atiduoti šilumos ir tada ji kuriam laikui (200–300 metų) bus įkalinama vandenyne. Tai sutrikdytų visą pasaulio vandens cirkuliaciją, dėl to Pietuose kauptųsi šiluma – ten būtų dar karščiau, o pas mus pasidarys dar šalčiau, nei prieš tai buvo.
Ir tokie įvykiai anksčiau, kai tirpo ledynai, buvo jau ne kartą. Jie sukeldavo Dansgoro–Ėšgerio įvykius, kai staigiai per keliasdešimt metų Šiaurės pusrutulyje atšaldavo keliais–keliolika laipsnių.
Na, pavyzdžiui, pas mus šiltėja, darosi panašu kaip Čekijoje ar Vokietijoje, o po to staiga pasidarys kaip Laplandijoje, Aliaskoje. Bus taip šalta, kad jokie javai negalės augti.
Žiema Vilniuje / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
– Tirpstant ledynams, sūrus vanduo yra praskiedžiamas gėlu, ar prisitaikys sūriame vandenyje gyvenantys gyvūnai prie naujų sąlygų? Taip pat, jau kalbėjome, kad bus apsemti tam tikri sausumos regionai, gyvūnai, ko gero, migruos, koks šansas, kad daugelis jų išliks? Ką mums rodo istorija?
– Tos [pasikeitusiosios] klimato sąlygos gal jų ir nepribaigs, nes visos dabartinės rūšys pergyveno visus šiuos svyravimus – apledėjimų ir nuledėjimų. Tačiau tai nereiškia, kad jiems buvo lengva.
Tik esmė tame, kad šiandien dar papildomi stresoriai prisideda, nes vandenynai yra pereksploatuoti žmonių. Tad dalis gyvūnų gali išnykti, dalis pakeisti vietą, pasitraukti labiau į Pietus.
Visgi, jei vyksta labai greitas klimato pasikeitimas, gyvūnai ir augalai tiesiog gali nespėti pajudėti į Pietus arba į Šiaurę pakankamai greitai ir tada gali vykti masinės regioninės žūtys.
Blogiausia bus šaltamėgėms rūšims ir toms, kurios yra užstrigusios kalnų vietovėse. Kai temperatūra dar pakils, gausis, kad kalnų regionai, kurie išlaiko tam tikras floras ir faunas, „susitrauks“ (sumažės egzistavimui tinkami plotai – LRT.lt). Ir tada tos rūšys bus suspaustos ties kalnų viršūnėlėmis ir, deja, tam tikri atsitiktiniai veiksniai jas pribaigs. Tačiau visa tai priklauso ir nuo kalnų pobūdžio, galbūt kai kur rūšys galės migruoti.
Kalnų gyvūnai / „Shutterstock“ nuotr.
– Ar mes turėtume labai baimintis to, kad, ištirpus ledynams, iš jų ir iš amžinojo įšalo žemės gali ištrūkti tam tikros bakterijos ar teršalai?
– Na, tikėtina, kad bus tie bakterijų, virusų, pirmuonių, grybelių peršokimai – iš pradžių į laukinę fauną: žinduolių ir paukščių rūšis, kurios gyvena ledynų regionuose. Ir tada per tam tikrus tarpininkus arba tiesiogiai jie pereis pas žmones.
Tai yra didžiulė rizika, kadangi tie organizmai, kurie įšaldavo amžinajame įšale, ten kaupėsi šimtus tūkstančių metų. Tad viso šio laikotarpio patirtis bus staigiai atiduota kelių šimtų metų masteliu – visa įvairovė, kuri ten evoliucionavo, kuri ten buvo užfiksuota, bus atiduota per labai trumpą laiką.
Amžinasis įšalas / „Shutterstock“ nuotr.
– Suprantame, kad šiandien ledynų tirpimą daugiausia lemiame mes patys. Kiek laiko jūs mums (žmonijai) dar duodate, kad bent kažkiek dar stabilizuotume šį procesą? Ar tai jau nebeįmanoma?
Yra apskaičiuota, kad iki pirmųjų lūžio taškų, kurie pradės katastrofinius perėjimus, liko kažkur 10 metų.
– A. Spiridonovas
– Kuo greičiau mes stabilizuosimės, tuo bus geriau. Reikia naudoti kuo mažiau iškastinio kurio, jau geriau prie kokio urano pereiti, kur žmonės jo bijo, bet realiai ten efektai žymiai mažesni, nei deginant anglį ar pan.
Kiek mums liko? Yra apskaičiuota, kad iki pirmųjų lūžio taškų, kurie pradės katastrofinius perėjimus, liko kažkur 10 metų – 2033 m. jau kirsime tuos taškus ir tada prasidės nesustabdomi procesai – ir tirps, ir tirps, ir tirps, ir karštės, ir karštės, kol nepasieksime naujos pusiausvyros – kai panašus kiekis CO2, kurį išmetame dirbtinai, nebus išmestas iš natūralių šaltinių.
Andrejus Spiridonovas / E. Blaževič / LRT nuotr.
– Kas šiuo laikotarpiu vyks?
– Tai, visų pirma, eksponentiškai padaugėtų ekstremalių įvykių, regionų hidrologinis režimas gali pasikeisti, pvz., prognozuojama, kad Amazonė gali virsti savana. Taip pat, pasiekus šį tašką, Grenlandija bus pasmerkta.
Iš tiesų galvojama, kad galbūt mes jau kirtome šį tašką, kai Grenlandijos temperatūra jau per daug šilta, kad sniego akumuliacija kompensuotų ledo tirpimą.
Grenlandija pas mus vis dar egzistuoja, kaip ledynu padengtas kūnas, nes tas sniegas susidarė pleistocene, kai buvo žymiai šalčiau. Tuomet iš žemesnės topografijos galėjo užaugti dideli ledynai.
Grenlandija / Tina Rolf / „Unsplash“ nuotr.
Holocene, dabartinėje epochoje, jei mes dabar paimtume ir nuimtume visus ledynus, tai jie nebeužaugtų.
Jei mes kirsime šį tašką, tai viskas, nuo kelių iki keliolikos metrų pakils jūros lygis ir viskas, kas yra pakrantėje, kas yra žemiau 7–8 m jūros lygio, bus užtvindyta. Tas vanduo dar ir destabilizuos ledynus priešingame pasaulio gale, tai yra Vakarų Antarktidoje. Ir tas dar papildomai duos kelis metrus, jei mes sustosime (deginti iškastinį kurą – LRT.lt). Jeigu nesustosime – tai bus dar blogiau.
– 10 metų yra ta riba, kai nebegalėsime grįžti atgal, tačiau, koks bus paskui seksiančių įvykių greitis? Kaip greitai eksponentiškai viskas rutuliosis? Ar turėsime laiko pasiruošti kitokiam gyvenimui, ar visgi viskas užsisuks pernelyg greitai?
Mes einame į tokį pasaulį, kurio niekas dar nematė
– A. Spiridonovas
– Mes einame į tokį pasaulį, kurio niekas dar nematė.
Mes tik galime pasakyti, kad taip staigiai neužaugs tas metras jūros lygio, veikiausiai bus koks centimetras kitas per metus. Bet tuo pačiu metu ten vyks ir visi kiti pokyčiai, pavyzdžiui, stipresnės ir dažnesnės karščio bangos.
Toje pačioje Indijoje ir Pakistane buvo du tūkstantmečio potvyniai per 10 metų. Kodėl jie taip vadinami? Nes pagal visą statistiką jie turėtų įvykti kartą per tūkstantį metų. Kadangi jie vienas po kito ėjo ir buvo panašaus galingumo, galima sakyti, kad tokių įvykių intensyvumas padidėjo šimtą kartų. Mes galime tikėtis, kad jie taps dar dažnesni: ne kas dešimtmetį, o kas metus po tokį potvynį įvyks.
Potvynis Pakistane / Asociatyvi / AP nuotr.
– Ką turime turėti pasidarę iki 2033 metų, kad neperžengtume jūsų minimos ribos? Ar dabar užsibrėžtas 1,5 laipsnio tikslas yra pakankamas?
– Iš principo turime atsisakyti vidaus degimo variklio: didžiąją dalį energijos išgauti ne iš iškastinio kuro, o kitų šaltinių, drastiškai sumažinti CO2 išmetimus. Turime persitvarkyti energetiškai: elektrą gaminti iš kitų šaltinių, elektrifikuoti viešąjį transportą, kad kuo mažiau naudotumėmės automobiliais. Nes, viskas, mes priėjome liepto galą.
Oro tarša / „Shutterstock“ nuotr.
– Siūlomi įvairūs sprendimai, kaip galėtume atstatyti ledynus, pradedant nuo to, kad galėtume įrengti vamzdžius, kurie pumpuotų jūros vandenį ir purkštų jį ant ledyno paviršiaus, ir baigiant platformomis, ant kurių formuotųsi ledkalniai. Ar šie ir kiti technologiniai sprendimai yra svarstytini?
– Čia labiau fantazijos, nes mes net nežinome, kokie tie atgaliniai efektai būtų – šita sistema [Žemės ekosistema] turi daugybę kintamųjų. Yra juk ir visokios geoinžinerinės idėjos, pavyzdžiui, gal galėtume išpurkšti šviesą atspindinčias daleles iš lėktuvų. Tačiau, kaip tai sureaguos atmosferoje, niekas nežino.
O su tais ledkalniais, tai išvis nemanau, kad kažkas pavyktų. Čia tiesiog reikia konvertuoti savo ekonomiką kuo greičiau, kad kuo mažiau būtų intervencijos į gamtą. Kuo mes labiau ją pakeičiame, tuo mes gauname stipresnius atgalinius efektus.
Tikėkimės kad potvynis šviesos redakcijos neaplenks.