Šią liepą Sinagogų aikštėje atidengiant memorialą Jurbarko žydų bendruomenei ir jų gelbėtojams atminti, į savo senelių miestą iš Jungtinių Amerikos Valstijų atvyko Džoelis Alpertas (Joel Alpert). Jurbarkiečiams jis atvežė neįkainojamą dovaną – iš hebrajų į anglų kalbą išverstą Jurbarko atminimo knygą, pasakojančią apie iš Jurbarko kilusius žydus, išvykusius į kitas šalis prieš Antrąjį pasaulinį karą.Šis pašnekesys su Džoeliu ALPERTU – apie Jurbarką jo namuose Viskonsine ir apie prasmingus darbus atvykus į Lietuvą.
Papasakokite apie save ir grįžimą į Jurbarką.
Esu 75 metų elektros inžinierius. Užaugau Viskonsine, JAV. Apsilankymas Jurbarke šią liepą – tai mano ketvirtasis vizitas per 18 metų. Mano seneliai iš mamos pusės išvyko iš Jurbarko 1903 m. Mūsų šeimoje yra pasakojimas, kad senelė išvyko į JAV Jurbarke palikdama sergančią savo mamą. O dukrai išvykus, mama greitai mirė. 2007 m. į Jurbarką aš atvykau kartu su Dartmuto koledžo studentų grupe. Mes tvarkėme senąsias žydų kapines Jurbarke. Su Jurbarko architekto pagalba pastatėme naujus vartus, mokykla ir ypač mokytoja Asta Akutaitienė padėjo tvarkyti kapines. Nufotografavome visus paminklus, o vėliau jų įrašai buvo išversti į anglų kalbą. Juos galima rasti internete – https://kehilalinks.jewishgen.org/yurburg/yurburg.html
Kapinėse aš radau senelės motinos paminklą, kuriame buvo nurodyta palaidojimo data. Ji mirė neužilgo po to, kai senelė išvyko į JAV. Taigi šeimos istorija buvo teisinga. Ilgus metus man labai rūpėjo, kad Jurbarko atminimo knyga būtų išversta iš hebrajų į anglų kalbą. Ši knyga – tai iš Jurbarko kilusių žydų, išvykusių prieš Antrąjį pasaulinį karą į kitas šalis, pasakojimai apie miestą. Keletą istorijų knygoje pasakoja ir tie, kurie pergyveno karą. Knygoje atskleistas gyvenimas Jurbarke nuo 1900 m. iki 1941 m. Iš viso yra parašyta 2000 atminties knygų apie žydų bendruomenes Rytų Europoje. Jurbarko atminimo knyga yra viena iš jų. Jurbarkas man svarbus kaip mano kilmės vieta. Čia mano šaknys.
Jei Jūsų bičiulis JAV paprašytų apibūdinti Jurbarką, ką pasakytumėte?
Aš paliudyčiau, kad tai nepaprastai jaukus miestas, išsidėstęs ant Nemuno kranto. Neišdildomą įspūdį paliko vietos žmonės, kuriuos mačiau ir girdėjau liepos 19 d. atėjus į Sinagogų aikštės memorialo atidarymą. Žmonių noras pažinti žydų istoriją ir jos atminimas man labai svarbus.
Jurbarko gyventojai pasikeitė, jei kalbėsime apie žmones, gyvenusius Jurbarke iki Antrojo pasaulinio karo, ir tuos, kurie gyveno ir gyvena čia po karo. Ar žmonėms reikia žinoti miesto gatvių ir namų istoriją? Žmonės myli ir brangina miestą net ir nežinodami visko apie jį. Ar prisirišimui reikalingos žinios?
Aš manau, išmintingas žmogus norės pažinti savo miesto istoriją. Tas domėjimasis turėtų būti ypač gyvas dabar, kai Lietuva yra laisva valstybė. Per Sinagogų aikštės dedikaciją aš jurbarkiečiams padovanojau 20 Jurbarko atminimo knygų. Mane sujaudino žmonių noras turėti šią knygą ir jų susidomėjimas.
Ar turite minčių, kaip Jurbarko atminimo knyga galėtų būti integruota į Jurbarko gyvenimą?
Man būtų ypač malonu, jei knygos ištraukos būtų naudojamos mokykloje. Knygą galima naudoti rengiantis holokausto atminimo dienai, kai Jurbarko žydų bendruomenė buvo sunaikinta liepos 3 d. Ištraukas galima skaityti prie holokausto memorialo. Tai būtų švietimas apie tai, ką gali neapykanta ir kaip mokytis pakantumo.
Ar manote, kad istorija moko? Ar jūs pats ką nors išmokote iš istorijos?
Daug apie tai galvojau. Mintys apie istoriją mane aplanko galvojant apie kai kurių šalių nepakantumo mažumoms politiką. Manau, kiekvienoje visuomenėje yra blogų ir gerų žmonių. Žmonės, kurie yra valdžioje, nusprendžia, kaip bus elgiamasi su visuomenės pažeidžiamomis grupėmis ir silpnaisiais. Deja, visuomet yra šalių, kurios naudoja neapykantą, kad gautų valdžią ir panaudotų jėgą. Lietuvoje aš patyriau visišką tokios politikos priešingybę, kuri teikia daug vilties. Esu giliai sujaudintas savo pažinties su Lietuva.
Sugretinkite miestą, kuriame užaugote JAV, su Jurbarku. Kuo jie panašūs ir kuo skiriasi? Žinoma, jei toks sugretinimas įmanomas.
Aš užaugau Milvokyje, Viskonsino valstijoje. Mano mieste gyvena apie vienas milijonas žmonių. Amerikiečiai yra skirtingos tautinės ir religinės bendruomenės, kurios gyvena kartu. Žydai Milvokyje sudarė mažumą. Kiti miesto gyventojai buvo vokiečių, italų, lenkų ir skandinavų kilmės. Daugelis mano draugų mieste buvo ne žydai. Amerikos visuomenė skiriasi nuo kitų šalių, nes ją sudaro įvairūs atvykėliai. Tai skiriasi nuo Lietuvos, kur daugumą sudaro lietuviai katalikai. Tai pirmiausias skirtumas, kuris man ateina į galvą – tautų ir religijų įvairovė, kuri skiriasi nuo Lietuvos. Todėl, man atrodo, Lietuvos švietimas turi skirti ypatingą dėmesį įvairių žmonių tolerancijai ir pakantumui.
Miestai skiriasi savo dydžiu. O štai kraštovaizdis, kuriame abu miestai yra išsidėstę, panašus. Jurbarko krašto gamta gniaužia kvapą. Nemunas man primena Viskonsino upę. Aš įsivaizduoju, kaip seneliai ilgėjosi Jurbarko, kai išvažiavo.
Ar kada susimąstėte, kad atvyksite į Jurbarką ir Lietuvą?
Gyvenimas iš tikrųjų pilnas netikėtumų ir atveda mus ten, kur niekuomet neplanavome eiti. Net kai pradėjau aiškintis savo šeimos istoriją, nesusimąsčiau, kad atvyksiu į Jurbarką. Dėl to taip įdomu gyventi. Aš atvykau į Jurbarką ir pasijutau taip tampriai su miestu susietas. Visuomet būkime atviri tokioms patirtims ir netikėtoms galimybėms.
Ar ragavote lietuviškos virtuvės patiekalų? Pasidalinkite įspūdžiais?
Labai mėgstu cepelinus! Iš karto pasakysiu, kad lietuvių ir Rytų Europos žydų patiekalai yra labai panašūs. Todėl aš drąsiai sakau, kad pažįstu ir mėgstu lietuvišką virtuvę, nes ji beveik tapati Lietuvos žydų virtuvei, su kuria aš užaugau. Tik vienas skirtumas – žydai nevalgo kiaulienos. Tie dalykai mane iš tikrųjų nustebino, kai pirmą kartą atvykau į Lietuvą – kaip viskas panašu ir pažįstama.
Ar savo namuose turite ką nors iš Lietuvos, kas primintų Jurbarką?
Mano namuose kabo medinės Jurbarko sinagogos nuotrauka. Paveikslą man padovanojo Jackas Chossidas. Jackas taip pat jurbarkietis. Jis išvyko 1937 m., kai jam buvo 20 metų. Redaguodamas Jurbarko atminimo knygą sužinojau apie Chossidą ir jam paskambinau Amerikoje. Mes draugavome iki jo mirties.
Jei atvyksite į Jurbarką ateityje, kokį miestą norėtumėte matyti? Ko jam palinkėtumėte?
Trokštu, kad miestas augtų ir keistųsi. Iš kitos pusės, branginu, kai miestas vertina ir išlaiko savo senuosius pastatus, remontuoja ir prižiūri. Šio vizito metu pastebėjau, kad štai Kauno gatvė turi naujus šaligatvius, auga medžiai. Visa tai yra labai malonu. Yra parkas ir takas palei Nemuną. Norėčiau, kad istorinės žydų vietos būtų pažymėtos lentelėmis. Pavyzdžiui, buvusioje mikvoje šiandiena veikia picerija, kuri yra visai šalia sinagogų skvero. O baltas pastatas šalia Memorialo irgi kadaise buvo sinagoga. Žinau pastatą Jurbarke, kuris priklausė mano šeimai. Mošė Krelitzas turėjo ten geležies parduotuvę. Gretimame pastate Naivideliai turėjo teisininkų kontorą, o dar kiti mano giminaičiai turėjo kepyklą. Jurbarko atminimo knygos gale yra 1907 m. miesto planas su nurodytais žydų gyventojais ir jiems priklausiusiomis parduotuvėmis ar įmonėmis.
Jei klausiate apie mano svajonę, aš svajoju, kad medinė Jurbarko sinagoga būtų atstatyta. Žinoma, šiai svajonei nelemta išsipildyti, bet svajoti aš galiu.
Rūta Puišytė