Pavasaris dovanoja mums daug gražių švenčių: sučiulba Vieversio diena, per šv. Juozapą parskrenda pempė, šv. Kazimieras šurmuliuoja pavasario jomarku, o kur dar ilgai lauktos Velykos! Bet mes, serediškiai, labiausiai laukiame Jurginių.
Laukiame Jurginių pirmiausia dėl to, kad jos pas mus ypatingos, netradicinės. Taip buvo ir šiais metais. Jau iš pat ryto vaikai, nešini kiaušiniais ir Jurginių šventės drabužiais, džiaugsmingai keliavo į mokyklą, o po pirmųjų pamokų persirengę piemenukais patraukė į Motiškių kaimą, į Baršauskų sodybą. Atrodėme kaip tikri piemenukai iš V. Krėvės „Skerdžiaus“ laikų. Apsidžiaugėme, kai atvyko mokinių iš kitų mokyklų – pamanėme: kartu bus linksmiau!
Šventė prasidėjo. Visus pasveikino šeimininkai, pakvietė pasivaikščioti po sodybą, paklausyti, kur gegutė kukuoja, kur gandras kleketuoja. Paskui šeimininkas po tvarto slenksčiu padėjo spyną, kad vilkams nasrus užrakintų, jei šie sumanytų gyvulėlius pulti. Šeimininkė padėjo du margučius, kad karvės vaisingos būtų, dar įsmeigė karklo šakelę, kad pieno daug būtų. Sužinojome, kad Jurginėse būta daug papročių, kurių šiandien žmonės jau neprisimena. Taigi mums buvo labai įdomu.
Mes, piemenukai, priminėme visiems, kaip senovėje tekdavo vaikams gyvulėlius ganyti, kokius žaidimus jie žaisdavo, kokias daineles dainuodavo, kaip vakarėlio laukdavo. Mokiniai iš Klausučių, Veliuonos, Gausantiškių pašoko ir pagrojo, padainavo linksmų dainų, mokėjo pašmaikštavimų, kurie visiems labai patiko.
Padėkoję sėdome prie vaišių stalo. Atrodo, kad gamtoje iš tiesų daug skaniau valgyti, ypač, kai kiaušinienę kepa pats šeimininkas.
Pavalgę pynėme pienių vainikus ir jais pasipuošę šokome ratelius. Saulutė pakrypo vakarų pusėn. Vaikai iš tolimesnių mokyklų dėkodami nuoširdžiai apkabino šeimininkę, išbučiavo ir palinkėjo gerų dienų. Paskui buvo mūsų eilė atsisveikinti. Mūsų direktorius – Jurginių šeimininkas pats apkabino mus, taip ir atsisveikinome.
Karina Klimaševskaja,
6 klasė, Seredžiaus Stasio Šimkaus pagrindinė mokykla
