Kol kritikos, nerimo ir netgi baimės bangos skrodžia visuomenę dėl gyvenimo įgūdžių pamokų, ypač jų lytiškumo dalies, Kėdainių rajono Labūnavos kaimo mokytoja Renata Šimanauskienė sako, kad ji apie lytiškumą su vaikais kalba jau ketverius metus, ir patikina, kad tokios pamokos pasiteisino 200 proc.
Gyvenimo įgūdžių programa, apimanti ir lytiškumo ugdymo temas, sukėlė nerimo bangą – daliai visuomenės šios temos atrodo reikalingos, tačiau kiti išsako nemažai kritikos, susiburta ir į protestą. „LRT ieško sprendimų“ komanda domisi, kaip privalomas lytiškumo ugdymas veikia Belgijoje ir kokių iniciatyvų yra Lietuvoje.
„Mes kažkokiais mitais apipiname ir bandome kovoti su neegzistuojančiais baubais, vienas kitą dar labiau gąsdiname nepagrįstais gandais“, – apie netgi protestus sukėlusią programą sakė Labūnavos pagrindinės mokyklos pedagogė.
Kai R. Šimanauskienė kaimo mokykloje 2019 metais vaikus pakvietė į pokalbį apie būsimas sveikatos, lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai (SLURŠ) pamokas (ši programa yra Gyvenimo įgūdžių programos pirmtakė), jas, tuomet dar neprivalomas, pasirinko visi šeštokai. Mokytoja sako neišgirdusi nė vieno tėvo prieštaravimų. Dabar ji, priklausomai nuo klasės, veda ir SLURŠ, ir gyvenimo įgūdžių pamokas.
R. Šimukauskienė su mokiniais kalba ir apie tai, kas dabar atsidūrė aistrų sūkuryje. Per jos pamokas vaikai pateikia tuos klausimus, kuriuos nedrįsta pateikti tėvams, bet dėl kurių neramu ar net gelia širdį.
Lietuvoje sveikatos, lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programa pradėta diegti 2016 metais. Kaip rodo Sveikatos apsaugos ministerijos duomenys, pastaraisiais metais sumažėjo paauglių nėštumo ir abortų atvejai.
LRT.lt primena, kad naująją Gyvenimo įgūdžių programą sudaro kelios temos: emocinio ir socialinio intelekto lavinimas, psichologinio atsparumo ugdymas, žmogaus sauga, sveika gyvensena, priklausomybių prevencija, lytiškumas ir lytinė sveikata.
Paauglys ir kompiuteris / „Pexels“ nuotr.
– Kaip nutiko, kad jūsų mokykloje Sveikatos, lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai (SLURŠ) programa realizuota kaip atskira pamoka, o ne taip, kaip rinkosi dažna ugdymo įstaiga – integruojant į biologijos, etikos, fizinio ugdymo pamokas, klasės valandėles?
– Pirmiausia noriu pasakyti, kad tai buvo nedidelės periferinės kaimo mokyklos vadovų sprendimas pasitarus su mokiniais. 2019-aisiais SLURŠ pamoka startavo Labūnavoje kaip pasirenkamasis dalykas, modulis.
Dedu didelį pliusą ir žemai lenkiu galvą prieš mokyklos vadovus, kad jie norėjo išgirsti vaikus, išgirdo, ko jie nori, ir atliepė šį poreikį. Mokyklos vadovybė nuėjo galbūt ne lengviausiu, bet labai teisingu keliu.
Tuomet buvau neseniai Vytauto Didžiojo universitete baigusi šios programos studijas ir mokyklos vadovai man pasiūlė pabandyti imtis SLURŠ pamokų. Pasakė: pabandom, pažiūrėsime, jei seksis, tęsime šį modulį, o jei matysime, kad kliūna, stringa, nepateisina lūkesčių, visuomet galėsime atsisakyti, juk tai pasirenkamasis dalykas.
Apie tai, kaip lytiškumo ugdymas vyksta Belgijoje, skaitykite ČIA.
– Kiek vaikų pasirinko šią tuomet dar neprivalomą pamoką?
– Suėjo visi vaikai nuo šeštos iki dešimtos klasės, kuriems buvo numatyta ši pamoka, ir mes pasikalbėjome. Papasakojau, apie ką kalbėtume per SLURŠ pamokas. Po to pašnekesio pamoką lankyti pasirinko visi šeštokai, septintokai, aštuntokai, devintokai ir dešimtokai. Kai kurioms klasėms pamokos truko visus mokslo metus, o kitoms – pusmetį.
R. Šimanauskienė / Asmeninio albumo nuotr.
Labai džiaugiuosi Labūnavos bendruomene – tiek mokyklos, tiek paties kaimo. Dalis tėvų dirba mokykloje – valytojais, virėjais, mokytojais ar administracijoje. Nė vienam tėvui net nekilo klausimas, ar tai yra reikalinga, tiesiog bendruomenėje santykiai grįsti pasitikėjimu – pasitikima mokykla, mokytojais, programa. Nė vienas tėvas nepareiškė noro neleisti vaiko, uždrausti pamoką ar ateiti ir stebėti, kaip jas vedu. Programa ir pamokos buvo priimtos natūraliai, tiesiog suprantant, kad vaikus reikia šviesti ir šia linkme.
– Kokios buvo tos pirmosios pamokos?
– Nuo ko pradėjau? Pradėjau net ne nuo nulio, pradėjau nuo minuso. Vadovėlių nėra, pratybų nėra, yra tik bendros temos, bendros gairės, apie ką turėčiau kalbėti vienoje ar kitoje klasėje.
Tai buvo trys temos viename – sveikatos, lytiškumo ugdymas ir rengimas šeimai. Teko naudotis bendrosiomis ugdymo programomis, gerąja kolegų patirtimi. Teko susikurti mokomąją bazę čia ir dabar, pasitelkiant viską, ką tuo metu galėjau pasiekti. Tai buvo ir knygos, internetas, įvairūs leidiniai, medicinos literatūra.
Programa ir pamokos buvo priimtos natūraliai, tiesiog suprantant, kad vaikus reikia šviesti ir šia linkme.
R. Šimanauskienė
Turėjau klausimų dėžutę. Ten vaikai anonimiškai mesdavo klausimus. Į klausimus atsakydavau kitą pamoką, nes ten būdavo ir tokių, kur man reikėdavo ir medicinos žinių, ir pasikonsultuoti su kolegomis, specialistais. Sulaukdavau klausimų nuo sveikatos problemų iki smurto šeimoje, kur kreiptis, ką daryti.
– Prieš pokalbį pabrėžėte, kad lytinis švietimas ir lytiškumo ugdymas – skirtingi dalykai, kurie dažnai painiojami, o tai klaidina tėvus ir drauge stigmatizuoja abu šiuos dalykus. Paaiškinkite, kuo tai skiriasi.
– Lytinis švietimas – švietimas, kai suteikiame visą informaciją, kuri apima lytinius santykius, lytinį žmogaus gyvenimą, tai, kaip elgtis, kad jis būtų saugus, atsakingas.
Svarbu suprasti, kad ir SLURŠ, ir Gyvenimo įgūdžių programoje kalbama apie lytiškumo ugdymą. Kas tai yra? Pirmiausia mes ugdome žmogų, asmenį kaip lytinę būtybę su begaline atsakomybe sau, su giliu supratimu, kad mūsų kūnas yra unikalus, kad jis yra vienintelis, kad mūsų kūne nėra nieko gėdingo. Mūsų kūnas yra svarbus, brangintinas. Kalbamės su vaikais, priklausomai nuo klasės, ir apie tai, kad santykiai su kitais žmonėmis turi būti grįsti didžiule atsakomybe, nes iš dviejų žmonių lytinio santykio gali gimti gyvybė.
Paauglys / „Pexels“ nuotr.
Ar lytiniai, seksualiniai santykiai yra blogis? Jie negali būti blogis, nes mes gimstame iš to. O ar mes esame blogis? Jokiu būdu ne.
Pirmiausia vaikams ir turime įskiepyti, kad eidami į lytinius santykius save dovanojame kaip pačią didžiausią vertybę. Kai vaikas tai supranta, nesiryš šia dovana dalintis su bet kuo, į santykius nežiūrės kaip į pramogą, pabandymą, eksperimentą.
Bet, pabrėžiu, apie ką ir kaip kalbame su vaikais, priklauso nuo jų amžiaus.
Tarkime, per pamokas su šeštokais nekalbame apie pačius santykius, apie kontracepciją, mes kalbame apie pagarbą savo kūnui, apie atsakomybę, apie tai, kad daug ką gyvenime pakartoti, pakeisti – tarkime, pakeisti darbą, gyvenamąją vietą, bet mes negalime pakeisti savo kūno. Galime jį kažkiek modifikuoti, bet iš esmės pakeisti negalime. Todėl ir turime labai gerbti ir savo, ir kito žmogaus kūną. Iš tos pagarbos ir gimsta brandesni žmonių santykiai.
Mes kalbame su vaikais ir apie tai, kad tėvai turi teisę tik į jųdviejų laiką. Vaikai labai dažnai tą laiką uzurpuoja, pyksta, skaudžiai reaguoja, jei tėvai nusprendžia dviese praleisti savaitgalį, atostogas, nes kaip čia be jų? Paaiškinu, kad jie pirmiausia tapo ne jų tėvais, o vienas kitam artimais žmonėmis, ir lygiai taip pat vaikai užaugę kurs santykius su sau artimu žmogumi. Tai jau šeimos sampratos etapas, visi programos etapai – sveikata, lytiškumo ugdymas ir rengimas šeimai – susiję.
Manau, kad aš, mokytoja, vaikams esu tas neutralus žmogus, kuris išgirdęs jų klausimą nesureaguos stipriai emociškai.
R. Šimanauskienė
– Sakėte, kad pirmiausia, vos pradėjusi vesti SLURŠ pamokas, įrengėte klausimų dėžutę. Neretai net šilčiausių santykių šeimoje vaikai nedrįsta tėvų paklausti ne tik apie lytinius santykius, bet ir apie menstruacijas, poliucijas, bręstant besikeičiantį kūną. Kokių klausimų jūs sulaukiate?
– Daugeliu atvejų yra lengviau, paprasčiau paklausti nešališko žmogaus. Juk ir mums, suaugusiems, patogiau eiti pas gydytoją, kuris nėra draugas, šeimos narys. Lygiai tas pat ir vaikams. Manau, kad aš, mokytoja, vaikams esu tas neutralus žmogus, kuris išgirdęs jų klausimą nesureaguos stipriai emociškai.
Paauglys ir kompiuteris / „Pexels“ nuotr.
Taip, mergaitėms nelengva kalbėti apie menstruacijas, ypač sunku berniukams kalbėti apie poliucijas ir erekciją. Įvarytas didžiulis kompleksas dėl šių dalykų. Dėl to mesčiau akmenį į suaugusių žmonių daržą.
Apie menstruacijas kalbu visai klasei, tai yra, girdint ir berniukams. Paaiškinu, kad jie galbūt turi sesę, greičiausiai turi mamą, ateityje galbūt turės žmoną, dukrą, tad svarbu žinoti, kokie dalykai vyksta moters organizme, svarbu, kad vaikas suprastų, kad mamai ar sesei menstruacijų metu gali skaudėti, jos gali būti dirglesnės, greičiau pavargti, joms reikia padėti.
Mes kalbame apie poliucijas girdint mergaitėms, kalbame apie erekciją, kalbame apie situacijas, kai vaikai pasijunta nesuprasti suaugusiųjų. Tarkime, vaikas kviečiamas prie lentos ir jis sako: neisiu, skaitysiu iš vietos. Įvyksta konfliktas tarp mokinio ir mokytojos. Bet tas berniukas sako: mokytoja, o kaip aš galėjau atsistoti?
Paauglystė – sunkiausias etapas. Nes būtent tuo metu mus labiausiai išduoda mūsų kūnas, tuomet, kai mes to mažiausiai trokštame. Netikėtai prasidėjusios menstruacijos, netikėtai įvykusi erekcija, kurią gali sukelti bet koks emocinis jaudulys, arba netikėtas suprakaitavimas, veido išbėrimas, kai norime atrodyti geriausiai. Tuo metu, paauglystėje, keičiasi kūnas – kojos, rankos atrodo per ilgos. Mes apie tai, kad turime priimti savo kūną, kalbame su vaikais. Reikia, kad jie suprastų, kas su jais vyksta, kodėl tai vyksta, kad tai yra normalu. Niekas mūsų taip negąsdina, kaip kad nežinojimas.
Paauglystė / „Pexels“ nuotr.
Lygiai taip pat dabar tėvus be galo gąsdina Gyvenimo įgūdžių programa, nes jie nežino, apie ką ši programa, kodėl jos reikia, nors informacijos ir pilna. O mes kažkokiais mitais apipiname ir bandome kovoti su neegzistuojančiais baubais. Ir iš to išauga kažkoks baisus didelis dalykas, kuris gąsdina ne tik tėvus, bet ir kitą visuomenę, įsivaizduojama, kad mokytojai dabar vaikus padarys ne tos orientacijos ar vaikai pradės užsiimti lytiniais santykiais penktoje šeštoje klasėje. Programa yra visai ne apie tai.
Ar mes kalbame per pamokas apie seksualinius santykius? Taip, žinoma. Tik vienaip kalbame su penktokais, kitaip – su dešimtokais. Visuomet sakau: reikia girdėti, ko klausia vaikas ir nepateikti perteklinės informacijos. Yra momentas, kai vaikas klausia, iš kur jis atsirado. Taip ir atsakome: iš pilvelio, iš mamytės, iš mamytės ir tėvelio meilės. Tik ne kopūstai ir ne gandrai – užtenka šito folkloro. Ar reikia vaikams aiškinti apie kiaušialąstes ir spermatozoidus? To nereikia, nes vaikas to neklausia.
https://infogram.com/0b63c22f-1fb3-4695-8747-4deff5cf37f0?parent_url=https%3A%2F%2Fwww.lrt.lt%2Fnaujienos%2Flietuvoje%2F2%2F2089512%2Fkaimo-mokykloje-pedagoge-lytiskumo-ugdymo-pamokas-veda-ne-vienus-metus-apie-ka-per-jas-kalbama&src=embed#async_embedpaau
Kai ateina antrasis klausimas: kaip aš ten papuoliau, tuomet ir atsakome vaikui suprantamais terminais. Informacija turi būti dozuojama pagal amžių, bet ir slėpti negalima, nes nieko nėra baisiau nei jausmas, kurį vaikas patiria, kad suaugusysis juo nepasitiki, nuo jo slepia. Taip pasijutęs vaikas pats susižinos, šiais interneto laikais tai nesunku, tik klausimas, ar jie susiras tą informaciją, kuri tinkama pagal amžių.
Pamoka / „Shutterstock“ nuotr.
– Viešojoje erdvėje jau išplito nerimas, kad per šias pamokas mokiniai bus skatinami masturbuotis, pradėti lytinį gyvenimą ar net keisti seksualinę orientaciją. Ką jūs pasakytumėte?
– Pradėkime nuo seksualinės orientacijos. Seksualinė orientacija – ne marškiniai ar batai. Negalime imti jos ir pakeisti. Tai yra nepakeičiami dalykai. Tai yra biologiniai ir įgimti dalykai.
Per pamokas nekalbame apie tai, kokios seksualinės orientacijos yra vaikai, neklausiu vaikų apie jų šeimas.
Nereikia žmogaus saugoti nuo teisingos informacijos. Nėra didesnio baubo, kaip kad nežinojimas. Iš to ir kyla labai didelės baimės.
R. Šimanauskienė
Jei kalbame apie šeimos sampratą, kalbame apie tai, kad įprastai arba dažniausiai šeimą sudaro vyro ir moters sąjunga. Ar yra kitokių šeimų? Taip, yra. Yra tokių, kur yra mama ir vaikas arba tėtis ir vaikas. Ar yra vienalyčių šeimų? Taip, yra. Ar Lietuvos Respublikos įstatymai leidžia kurti vienalytes šeimas? Ne, Lietuvoje tokios santuokos neregistruojamos. Mes nevertiname, kas yra gerai, o kas yra blogai. Šiuos dalykus žmonės susidėlioja per savo gyvenimo patirtį.
Vaikams sakau paprastus gyvenimiškus pavyzdžius. Suprantu, kad keturiolikmetis labai norėtų vairuoti kaimyno džipą, ir toks noras normalus, natūralus. Bet mes juk neskatiname eiti ir sėsti į kaimyno džipą. Lygiai taip pat mes neskatiname ir užsiimti lytiniais santykiais, masturbuotis.
– Daug aptarinėta ir papildomoje programos medžiagoje, skirtoje pedagogams, esanti medžiaga apie plėvelę oraliniam seksui.
– Mokiniai lanko chemijos pamokas, bet tėvams nekyla mintis, kad mokytoja mokys vaikus gamintis narkotikus. Lygiai taip pat mes nemokome gaminti nei plėvelių, nei spiralių.
– Kodėl kilo toks triukšmas dėl gyvenimo įgūdžių programos?
– Turime kartą žmonių, kurie užauginti grasinimais, baudimais, supratimu, kad diržas yra nieko tokio. Turime ir rezultatą, kad tėvai bijo kalbėtis su savo vaikais, vaikai bijo klausti tėvų. Vaikams atrodo paprasčiau „pasigūglinti“, bet jie taip gali gauti iškreiptą informaciją, perteklinę informaciją, tokią, kuri neatitinka jų amžiaus, pornografija internete prieinama net pradinukams, (…) žinome atvejų, kai mergaitėms siūlomi pinigai už savo nuogo kūno nuotraukas.
R. Šimanauskienė / Asmeninio albumo nuotr.
Jei šeima sugeba tinkamai ugdyti, apsaugoti, informuoti, yra puiku. Ar kiekviena šeima tai gali padaryti? Turbūt ne. Ne kiekvienas ir mokytojas gali tai padaryti. Yra mokytojų, kuriems sunku ištarti „poliucijos“ ar „menstruacijos“, nes tai yra tarsi nepriimtina, tarsi gėdinga. Kai mes iš to gėdingumo išlipsime ir suprasime, kad tiesiog esame lytinės būtybės, kai išmoksime savo kūno dalis vadinti tinkamais pavadinimais, tada bus kitaip. Mes su mokiniais to mokomės. Patikėkite, kokia būna nuostaba, kai sužino, kad kiaušinėlius turi mergaitės. Mes mokomės įvardyti savo kūno dalis, nes kartais vaikai jas moka įvardyti taip, kaip girdi gatvėje. O tuos dalykus turbūt turėjo dar ankstyvame amžiuje vaikams pasakyti tėvai, o ne mokytojai. Kai mes išmoksime į savo kūną žiūrėti be baimių, išspręsime labai daug problemų.
Nereikia žmogaus saugoti nuo teisingos informacijos. Nėra didesnio baubo, kaip kad nežinojimas. Iš to ir kyla labai didelės baimės.
– Lietuvos tėvų forumo vadovas išsakė priekaištą, kad Gyvenimo įgūdžių programoje stinga lyderystės, kūrybiškumo ugdymo, orientavimosi į rengimą šeimai.
– Labai dažnai akcentuojamas lytiškumo ugdymas, o išties tai yra bene mažiausia programos dalis. Ar programoje yra lyderystės aspektas? Be abejo, kad yra. Yra ir darbas komandoje, ir bendradarbiavimas. Yra ir asmenybės augimas. Kalbama ir apie emocinius, socialinius įgūdžius, savęs pažinimą, labai daug kalbama apie savivertę, kaip atpažinti ir valdyti savo emocijas.
– Kai tarėmės dėl pašnekesio, sakėte, kad šios pamokos atsipirko 200 proc.
– Mokytojo darbas šiuo aspektu nedėkingas, nes rezultatą mes pamatome po kurio laiko, o ne iškart po pamokos. Aiškiai tai pamačiau, kai tie vaikai, kurie buvo septintokai, kai pradėjau su jais dirbti, atėjo į devintą, dešimtą klasę. Tada ir diskusijos buvo jau kitokios, ir temų gylis buvo visai kitoks. Jų požiūris į santykius, šeimą yra visai kitoks, nei kad buvo septintoje klasėje.
Dešimtokams sakiau, kad lenkiu prieš juos galvą, nes jie išeina iš mokyklos jau turėdami brandų požiūrį į santykius. Jie net išmoko kitaip televizorių žiūrėti. Mato neteisybę, socialinę nelygybę, kalbėdami apie seksualines mažumas, sako, kad tai asmeninis žmogaus reikalas ir tai neturi rūpėti kaimynams. Jie nebeskirsto buities darbų į moteriškus ir vyriškus. Kai klausiu, kieno darbas keisti vaikui sauskelnes, atsako, kad keičia tas tėvas, kuris tuo metu laisvas. Kas turėtų pakeisti ratą mašinai? Tas, kuris tai moka. Tai nėra lyties klausimas, o mokėjimo ar laiko turėjimo klausimas.
2019 metais mes „kūrėme“ tobulą moterį ir tobulą vyrą. Ant lentos surašėme bruožus. Tuomet tai buvo raumenys, mašina, pareigos ar ilgi plaukai, didelė krūtinė. Pernai su dešimtokais pakartojome užduotį – tobulo vyro ir tobulos moters savybės beveik nesiskyrė, mokiniams nebuvo svarbus ūgis, statusas visuomenėje, krūtinės dydis. Vaikai akcentavo visai kitus dalykus – sportiškas, sveikas kūnas, žmogus turėtų turėti darbą, gauti pajamų, rūpestingas, empatiškas, girdintis kitą žmogų. Ir galiausiai priėjome prie išvados, kad nė vienas žmogus nėra tobulas. Yra unikalus, vienintelis, bet ne tobulas.
Manau, kad tai svarbiausias išaugintas derlius. Žinoma, ne mano vienos, bet aš prie to prisiliečiau.
Žinote pavyzdžių, kaip kiti sprendžia tam tikras problemas ir kokius sprendimus taiko? Parašykite mums sprendimuzurnalistika@lrt.lt.
Sužavėta perskaičiusi straipsnį. Daugiau tokių mokytojų. Nuoširdžiai linkiu šiai mokytojai sėkmės.