Viešojoje erdvėje netyla kalbos apie ką tik praūžusio Helovino įtaką senosioms lietuvių tradicijoms: tarsi ši šventė užgožtų senąjį pasaulėvaizdį. Etnologė Radvilė Racėnaitė teigia, kad Helovinas Lietuvoje lengvai prigijo, nes ir tradicinei lietuvių kultūrai būdingas karnavališkumas. Tiesa, mokslininkę liūdina tai, jog Helovino kaukės atvyksta iš vakarietiškos popkultūros ir nugali mums labiau įprastus Užgavėnių apdarus. Juose moteris mato kur kas daugiau autentiškumo, šiurpumo ir gerokai mažiau komercijos.
LRT.lt kalbina etnologę R. Racėnaitę Visų šventųjų ir Vėlinių dienos proga – apie senąsias mirusiesiems pagerbti skirtų švenčių tradicijas, skirtingas lietuvių ir Heloviną šventusių keltų pomirtinio gyvenimo sampratas, archajišką Dzūkiją ir tai, kad laidojimas urnose žymi pasikeičiančią pasaulėžiūrą.
– Būtų įdomu sužinoti, kokios konkrečios Visų šventųjų dienos ir Vėlinių tradicijos buvo įprastos mūsų protėviams? Kokia buvo jų prasmė žmonėms? Gal net galėtume šiek tiek išskirti šių dviejų švenčių esmę ir skirtumus? Ar tai susiję ir su skirtingomis tradicijomis – katalikybe ir pagonybe?
– Šios dvi šventės skiriasi. Su ikikrikščioniškais tikėjimais, prigimtinėmis tradicijomis ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje labiau susijusi lapkričio 2-oji – Vėlinių diena. Ši diena susijusi su protėvių prisiminimu, jų kultu, dėmesio ir pagarbos jiems parodymu, ji apipinta gausiais mitologiniais tikėjimais. Lapkričio 1-ąją minima Visų šventųjų diena irgi siejasi su pagarbos mirusiems parodymu, nes ji skirta kankinių mirtimi mirusiems katalikų šventiesiems pagerbti.
Nuo 7 a. lapkričio 1-oji kaip liturginė šventųjų atminimo šventė Bažnyčios buvo įtvirtinta oficialiai. 10 a. į liturginį kalendorių buvo įtraukta ir lapkričio 2-oji, Vėlinių, arba mirusiųjų atminimo diena. Visų šventųjų diena yra aukščiausio rango bažnytinė šventė, todėl bažnytiniame kalendoriuje ji yra svarbesnė už Vėlines. Tad savaime suprantama, kad Visų šventųjų dieną svarbesnis yra krikščioniškas dėmuo, o ją pažymint mėginta žmones atitraukti nuo liaudiškų, mažai ką bendro su Bažnyčios mokymu turinčių prietarų apie ir po mirties žemėje klajojančias vėles.
Vėlinės Vilniaus Antakalnio kapinėse / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
Liaudiškoje tradicijoje mirusiųjų paminėjimas nebūtinai susijęs tik su šiomis dviem dienomis. Anksčiau šis laikotarpis buvo žymiai ilgesnis. Iš senųjų rašytinių šaltinių žinoma, kad mirusiesiems atminti skirtos liaudiškos apeigos galėjo būti atliekamos kone visą mėnesį. Kai kurie tyrinėtojai su tokiu – ilgu – mirusiųjų paminėjimui skirtu laikotarpiu sieja ir vieną iš senųjų Vėlinių meto pavadinimų Ilgės.
Svarbu pabrėžti, kad šios rudeninės mirusiųjų atminimo tradicijos glaudžiai susijusios su mūsų senąja žemdirbiška pasaulėžiūra, ilgus šimtmečius čia gyvavusia agrarine kultūra ir atitinkamu gyvenimo būdu. Dažniausiai mirusiųjų paminėjimas užbaigia aktyvaus ūkininkavimo ciklą ir siejasi su derliaus pabaigtuvių šventimu. Man tai labai graži ir artima, gilios simbolikos kupina sąsaja tarp naujo, gyvybę užtikrinančio derliaus ir padėkos jau išėjusiems protėviams. Viena vertus, gal ji atrodo kiek tiesmuka ir naivoka – mirusiuosius laidojame į žemę, o iš žemės ir grūdas auga. Tad jie, mirusieji, tarsi iš apačios, iš po žemių augmeniją prižiūri, įkvepia gyvybinės galios. Kita vertus, šis vaizdinys iš tiesų mitologiškai labai prasmingas.
Senojoje pasaulėžiūroje gausu įvairių tikėjimų, kurie ir plačiau atskleidžia šį stiprų gyvuosius ir mirusiuosius siejantį ryšį, mirusiųjų esą daromą įtaką gyvųjų pasauliui.
Šitaip mes, gyvieji ir mirę mūsų protėviai, esame susiejami į vieną simbolinę bendruomenę, parodoma giminės kartų ir tradicijų perimamumo svarba, išreiškiamas gyvųjų dėkingumas išėjusiesiems už rūpestį tebegyvenančiais palikuonimis. Senojoje pasaulėžiūroje gausu įvairių tikėjimų, kurie ir plačiau atskleidžia šį stiprų gyvuosius ir mirusiuosius siejantį ryšį, mirusiųjų esą daromą įtaką gyvųjų pasauliui. Pavyzdžiui, užklupus sausrai, mirusiųjų prašoma lietaus: einama į kapines ir šakele suvagojamas kapas: taip tarsi primenant mirusiajam, kad gyvųjų pasaulyje trūksta drėgmės. Šis paprotys jau išnykęs.
Kapinės, 1937 m. / Stasio Vaitkaus / Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotr.
Viena iš svarbiausių Vėlinių tradicijų – apeiginės vaišės, jos išreiškia gyvųjų dėmesį ir dėkingumą mirusiesiems. Galima pastebėti, kad šios tradicijos laikomės iki šiol. Iš kito Lietuvos krašto į gimtinę suvažiavę artimieji aplanko kapines, o tada sėda prie bendro vaišių stalo tėvų ar senelių namuose. Istorinių šaltinių ir etnografinių aprašų duomenimis, tokios rudeninės bendruomeninės vaišės anksčiau vadintos stalų kėlimu – šį pasakymą reikėtų suprasti kaip bendro stalo dengimą ir bendrų vaišių surengimą. Tikėta, kad į tokias šventes susirenka ir mirusiųjų vėlės.
Toks bendros vakarienės reliktas – iki šiol šeimoje drauge valgoma Kūčių vakarienė. Turbūt retas pagalvojame, kad bendruomeninių vaišių, skirtų ne tik gyviesiems, bet ir mirusiems, motyvas atsikartoja ir šią dieną. Tačiau kai kurie žmonės ir dabar padeda ant Kūčių stalo tuščią lėkštelę tais metais mirusiam žmogui ar Kūčių naktį palieka nenudengtą stalą. Visa tai daroma, nes tikima, jog vėlės Kūčių naktį apsilanko savo buvusiuose namuose ir sėda pasivaišinti. Įstabu, kad šis paprotys vis dar gyvybingas, nors turbūt tai labiau daroma iš tradicijos, o ne iš tiesų tikintis vėlių apsilankymo. Žinoma, daugeliui tokie papročiai gali atrodyti keisti ar net juokingi, bet visi jie rodo, koks svarbus buvo ryšys su giminės mirusiaisiais, kaip gražiai buvo siekiama tą trapią atminimo giją palaikyti. Apskritai, visa tai patvirtina, kad protėvių pagerbimui teko itin reikšminga vieta senųjų lietuvių pasaulėžiūroje.
Kapinių lankymas ir kapų puošimas, jų prižiūrėjimas, ilgaamžių paminklų statymas – vėlyva tradicija.
Manoma, kad pats Vėlinių pavadinimas yra gana vėlyvas. Anksčiau, 19 a. ir 20 a. pr., šią šventę vadindavo „Uždūšinėmis“ arba „Zadūšnomis“ (tai slaviškos kilmės žodis). Ko gero, žodis „Vėlinės“ buvo įvestas siekiant sulietuvinti šį pavadinimą. Kaip jau minėjau, vadindavo šitą laiką ir Ilgėmis. Tyrinėtojai svarsto, kad pastarąjį žodį galima sietu su žodžiais „alga“ ir „elgetos“. Nors juose balsės kaitosi (alg-, elg-, ilg-), bet jie yra tos pačios bendros šaknies. Per Vėlines ir Visų šventųjų dieną buvo tradicija gausiai aukoti elgetoms: padalinti jiems duonos, prašant, kad melstųsi už giminės mirusiuosius. Kai kur Dzūkijoje Vėlinių dieną dėl to net ir vadindavo Diedaduone. Šis metas buvo susijęs ir su žemdirbiškų ūkinių metų pabaiga, kai būdavo atsiskaitoma su samdiniais, jiems išmokama alga.
Vėlinės Rasų kapinėse / E. Blaževič/LRT nuotr.
Kitas pavadinimas, apibūdinantis šį laikotarpį ir plačiau vartotas Rytų Lietuvoje, – Diedai arba Dziedai. Šį pavadinimą žino ne tik dzūkai, bet ir baltarusiai bei lenkai. Pavyzdžiui, Adomo Mickevičiaus poema „Vėlinės“ lenkiškai ir vadinasi „Dziady“. Tačiau manoma, kad lietuvių kalboje tai nėra skolinys iš slavų kalbų, o veikiau atspindys bendros su protėvių kultu susijusios, platesniame regione žinotos tradicijos. Juk tie „diedai“ – tai tiesioginė nuoroda į giminės protėvius, aiškiai parodanti, kam pagerbti yra skirta ši šventė.
– Minėjote keletą įdomių su mirusiaisiais susijusių tradicijų ir tikėjimų. Galbūt galėtumėte daugiau papasakoti apie tokius su mirtimi susijusius papročius?
– Galiu pasakyti, kad kapinių lankymas ir kapų puošimas, jų prižiūrėjimas, ilgaamžių paminklų statymas – vėlyva tradicija. Anksčiausiai ši tradicija radosi Vakarų Lietuvoje – Suvalkijoje, Žemaitijoje. O štai Dzūkijoje labai ilgai išliko paprotys, kad į kapines apskritai vengta eiti. Kapo vieta būdavo žinoma tol, kol supūdavo medinis kryžius. Vėliau naują kryžių retai beatstatydavo. Niekas kapinėse nei žolės pjaudavo, nei gėlių nešdavo. Kapinės buvo baugi vieta, ne veltui jos buvo aptveriamos tvora, kuri ne tik neleisdavo į kapines užklysti karvėms ar ožkoms, bet ir buvo simbolinė gyvųjų apsauga nuo mirusiųjų pasaulio.
Kaime žvakės ilgus amžius buvo prabangos dalykas, įprastai buvo pasišviečiama balanomis ar iš išskobto buroko pasidarytomis lajaus lempelėmis.
Pakitęs dėmesys kapinėms ir jų priežiūrai susijęs su 19–20 a. sandūroje vykusiais spartesniais visuomenės modernizacijos procesais, pamažu kilusiu išsilavinimo lygiu, didėjančia atskiro asmens individualizacija. Taigi kito santykis tarp atminties bei atminimo įamžinimo ir užmaršties (tačiau nereiškė užmiršimo). Anksčiau dėl menko paprastų žmonių raštingumo dažnai būdavo pamirštamos ar netiksliai prisimenamos gimimo, mirties datos, o mirusysis gana greit įsiliedavo į anoniminę protėvių bendruomenę. Galbūt dėl to svarbūs buvo vardadieniai, nes įprastai krikštyta katalikiškais šventųjų vardais, kurie turėjo jiems priskirtą dieną liturginiame Bažnyčios kalendoriuje ir todėl buvo lengvai prisimenami. 20 a. jau žymiai svarbesnis tampa ne tik atskiro asmens gyvenimas, įvairios su jo nuveiktais darbais susijusios tikslios datos, bet ir poreikis įamžinti atminimą po mirties.
Vėlinės Rasų kapinėse / E. Blaževič/LRT nuotr.
Kita dabar mums įprasta tradicija uždegti kapinėse žvakes irgi yra vėlyva. Kaime žvakės ilgus amžius buvo prabangos dalykas, įprastai buvo pasišviečiama balanomis ar iš išskobto buroko pasidarytomis lajaus lempelėmis. Žvakių degimas kapinėse turbūt taip plačiai prigijo todėl, kad nujaučiame šio veiksmo simboliškumą: taip tarsi nunešame švieselę mirusiajam, kad tamsų Vėlinių vakarą nebūtų taip niūru. Vis dėlto tradicija deginti ugnis mirusiųjų paminėjimo laiku turi ir kitokias šaknis. Iki dabar etnografiniuose Dzūkijos kaimuose – Margionyse, Marcinkonyse, Musteikoje – aštuonis vakarus, pradedant nuo Visų šventųjų dienos, kūrenami Vėlinių laužai. Žmonės renkasi prie kapinių, jas tvarko, surenka senus išgriuvusius kryžius, kuria laužus ir juos sudegina, įprastai apeigose dalyvauja ir kunigas. Šis laužų kūrimas per vadinamąją Vėlinių oktavą, ko gero, labai archajiška tradicija, nors jau ir persipynusi su katalikiškomis pamaldumo tradicijomis.
Tradiciškai Vėlinių vakaras laikytas nesaugiu laiku. Į kapines būdavo stengiamasi nueiti dar su šviesa. Tamsiu metu – tiek per Vėlines, tiek Visų šventųjų vakarą – vengta kur nors toliau keliauti, nes tikėta, kad tuo metu vaikščioja vėlės. Sakyta, jeigu Vėlinių vakarą eini keliu ir kojos tarsi pinasi, kliūva, gali būti, kad užkliuvai už vėlės, kuri ritasi pažeme kaip koks rūko ar dūmų kamuolys.
Kinkų kapinės, 1936 m. liepa / Pelikso Bugailiškio / Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotr.
Kitas tikėjimas, atspindintis krikščioniškų ir liaudiškų tikėjimų sąveiką, – tai tikėjimas, kad Vėlinių naktį vėlės meldžiasi bažnyčioje. Mitologinėse sakmėse perspėjama, kad jeigu vėlai vakare pamatai, kad bažnyčioje šviesu, dega žvakės, girdisi giesmių garsai – šiukštu į bažnyčią neik. O tie, kas įsidrąsina ir užeina, pamato, kad tai seniai miręs parapijos klebonas aukoja šv. Mišias, o į jas susirinkusios apylinkėse mirusių žmonių vėlės. Jeigu tik vėlės pamato tokį žmogų, puola jį vytis. Kai kam esą pavyksta atbėgti iki namų, užtrenkti duris, bet ryte, sakoma, jie randa staktoje vėlių nagų paliktas įrėžas. Bet ne visiems pasiseka pasprukti: kitą rytą kaimynai juos randa vos gyvus ir smarkiai apdraskytus ar net mirusius.
Mane pačią kaip etnologę kažkiek liūdina, kad Helovinas virtęs iš esmės popsiniu reiškiniu.
Šiose sakmėse ryški analogija su keltiškosios tradicijos Helovinu, kai tikima, kad į žemę sugrįžta gyviesiems pavojingos dvasios. Vis dėlto iš principo yra teisingiau manyti, kad senųjų lietuvių ir senųjų keltų požiūris į mirusiųjų pasaulius skiriasi. Mūsų santykis yra santūresnis, ramesnis, pagarbesnis. Pas mus manoma, kad vėlės grįžta į šį pasaulį aplankyti gyvųjų. Jeigu tu laikaisi tam tikrų su Vėlinių laikotarpiu susijusių paprotinių draudimų, vėlės nieko tau nepadaro, todėl jų taip stipriai nesibaidoma. O keltiškoje tradicijoje labiau akcentuojamas tikėjimas, kad Vėlinių vakarą atsidaro anapusinio pasaulio vartai, o karnavalinis siautulys ir triukšmas yra skirti nubaidyti ir atgrasyti iš anapus ateinančioms mitinėms esybėms, kad jos nelįstų į gyvųjų pasaulį.
– Tęsiant Helovino temą – Etninės kultūros globos taryba neslepia noro neįsileisti Helovino tradicijų, nes jos, anot jų, užgožia Vėlinių tradicijas. Ar jūs matytumėte tame „užgožime“ kokį nors pavojų?
– Skaičiau tą kreipimąsi ir sekiau žmonių reakcijas į jį. Taryba ne liepia, o veikiau rekomenduoja daugiau dėmesio skirti Vėlinių tradicijoms, prisiminti ir naujai įprasminti mūsų kraštui būdingus šio meto papročius. Tačiau manau, kad šį su tradicijų globalizacija ir komercializacija susijusį pokyčių procesą sunku sustabdyti. Vis dėlto tokia Helovino, kaip mums nebūdingos šventės, atmetimo reakcija nėra naujiena. Jau prieš kelerius metus bent jau pavadinimui pakeisti buvo siūlomi lietuviški atitikmenys, pavyzdžiui, darželiuose ypač išplitęs Moliūgadienis ar Vaiduoklių naktis, Šiurpnaktis, Šmėklinės. Pastarieji du pavadinimai man atrodo visai vykę ir, kiek mačiau, jau gana plačiai vartojami tos dienos renginiams pavadinti. Žodis „Helovinas“, žinoma, yra svetimas, daugumai dažniausia nieko nesakantis, o iš tiesų jis kilęs iš angliškos frazės „All Hallow‘s Eve“, reiškiančios Visų šventųjų šventės išvakares.
Svarbu pažymėti, kad Lietuvoje, ypač po Nepriklausomybės atgavimo, tradicijos pradėjo keistis itin sparčiai. Anksčiau gyvenimo būdas, pasaulėžiūra, konkretūs papročiai galėjo ir kelis amžius išlikti beveik tokie patys, pastovūs. Šiandien jaunajai kartai labai daug informacijos yra prieinama internete, jie laisvai šneka ir skaito anglų kalba. Neabejotinai keičiasi ir jų pasaulėvaizdis. Regis, kad dabar Lietuvoje vienu metu gyvena labai skirtingų pasaulėžiūrų žmonės. Dar tebegyvena vyresnioji karta, kuri yra užaugusi ir subrendusi senųjų, kaimo aplinkoje susiformavusių tradicijų apsuptyje. Savaime aišku, kad šiems žmonėms jų pačių ir jų tėvų bei senelių patirtis yra labai svarbi. Tos senosios tradicijos jiems dar yra natūraliai gyvos. Bet juk yra ir jaunesnioji, globalizacijos paveikta karta, – tai žmonės, kurie daug keliauja po visą pasaulį, lengvai persiima kitokiomis tradicijomis, jas tarsi savaime įtraukia į savo kasdienybę. Tad ir jų požiūris į Heloviną visai kitoks.
Mane pačią kaip etnologę kažkiek liūdina, kad Helovinas virtęs iš esmės popsiniureiškiniu. Helovino kostiumai – dažniausiai masinės gamybos, pirkti kokiame prekybos tinkle. Kita vertus, manau, kad Helovinas Lietuvoje sulaukia dėmesio galbūt dėl to, kad mūsų tradicinei kultūrai, žemdirbiškiems ritualams būdingas karnavališkumas, persirengėlių vaikštynės.
Helovinas Užupyje / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
Žinoma, čia visų pirma minėtinos Užgavėnės. Tiesa, Užgavėnių šventimas su persirengėlių vaikštynėmis visos Lietuvos mastu irgi yra inovacija – toks karnavalas tradiciškai buvo būdingesnis Žemaitijai. Tradicinių Užgavėnių vaikštynių kostiumai ir kaukės iš tiesų archajiški, gana šiurpūs, kaukės irgi atrodo bauginamai. Tradiciškai persirengėliai kostiumus siūdinosi iš drobinių marškų, vilkosi išvirkščius kailinius ar tiesiog apsiūdavo apdarą kailio detalėmis. Man gal kiek liūdniau, jog pigios, masinės gamybos ir vakarietiškos popkultūros įkvėptos Helovino kaukės ir kostiumai kol kas nugali Užgavėnių kaukių rūsčią ir santūrią estetiką.
Per Užgavėnes populiariausi buvo zoomorfiniai personažai: gandras, ožys, meška; mitologinės būtybės: giltinė, velnias arba antropomorfizuoti svetimieji: vengras gydytojas, romai, žydai. Šie Užgavėnių veikėjai tyrinėtojų irgi siejami su protėvių kultu, su iš ano, ne žmonių pasaulio, ateinančiomis būtybėmis. Per Užgavėnes vėl išryškėja mitinių protėvių sąsajos su vaisingumu. Persirengėliai vaikščiodavo linkėdami ūkinės sėkmės, erzindavo neištekėjusias ar vaikų neturinčias merginas, prašydavo vaišių. Pavaišinant tokius vaikštinėtojus, simboliškai užsitikrinama būsima ūkinė sėkmė. Šis anksčiau rimtą apeiginę prasmę turėjęs paprotys išliko ir iki šiol, tik dabar kaip smagi atrakcija: vienokių ar kitokių vaišių prašo ir per Užgavėnes ar Heloviną po namus vaikščiojantys kostiumais ir kaukėmis pasipuošę vaikai.
Nemanau, kad Heloviną išgyvendinsime. […] Labai norėtųsi, kad Lietuvoje vis populiaresnis Helovinas vis dėlto labiau apaugtų lietuviškų tradicinių karnavalų bruožais.
Lietuvoje anksčiau persirengėlių vaikštynės vykdavo ne tik per Užgavėnes, bet ir Kalėdų laikotarpiu. Prie tokių karnavalinių tradicijų galima priskirti ir iki šiol tebevykstančias Trijų Karalių eitynes ar dar ne tokį seną ir kai kur iki šiol mėgstamą paprotį per vestuves vaišių stalą užsėsti netikriems persirengėliams „vestuvininkams“. Jau su miesto kultūra susijusi, bet iš to paties liaudiškojo karnavališkumo reiškinio išsivysčiusi yra naujametinių karnavalų tradicija. Įvairios organizacijos, įstaigos ar tiesiog bičiulių būrys taip naujametinį laikotarpį pažymėdavo ir tarpukario Lietuvoje, ir sovietmečiu. Man rodos, ši naujametinio kaukių baliaus tradicija populiari ir gyvybinga iki šiol.
Todėl nemanau, kad Heloviną išgyvendinsime. Tradicija kaip reiškinys turi dvejopą reikšmę: viena vertus, tradicija žymi tai, kas pastovu ir nekinta, bet, kita vertus, ji susijusi ir su kaita. Juk lietuvių tikėjimai dabar nėra tokie, kokie buvo 13 a. ar 16 a., net 19 a. Vadinasi, tradicijos kaita irgi yra natūralus dalykas. Tik labai norėtųsi, kad Lietuvoje vis populiaresnis Helovinas vis dėlto labiau apaugtų lietuviškų tradicinių karnavalų bruožais. Jei šitai ir įvyks, tai, ko gero, savaime, o ne liepiant ar nurodant iš viršaus. Tačiau nėra nieko blogo apie tai šnekėti, priminti mūsų vietines tradicijas ir aiškinti jų prasmę.
– Gal galėtumėte dar papasakoti ir apie tradicinius lietuvių prietarus, susijusius su mirtimi? O ypač – kokie prietarai suaktyvėja tada, kai vyksta mirusiųjų atminimo šventės lapkričio pradžioje? O gal nebuvo jokio skirtumo?
– Reikėtų pradėti nuo to, kad anksčiau tradicinėje kultūroje žmogus apskritai dažniau susidurdavo su mirtimi. Medicinos lygis buvo žemesnis, buvo kitoks supratimas apie higieną ir ligų atsiradimo priežastis, žymiai didesnis buvo gimdyvių ir naujagimių mirtingumas. Gyventa gana uždarose, lokaliose kaimo bendruomenėse, žmonės mažiau keliavo, tad kiekvieno bendruomenės nario išėjimas, mirtis sujaudindavo visą kaimą, suburdavo draugėn, pavyzdžiui, budėti prie mirusiojo ar palydėti į kapines. Tiesa, kažkaip ypatingai mirties nebuvo bijoma. Matyt, vyravo supratimas, kad tai – natūralus dalykas. Žinoma, niekas mirti nenorėjo, tad buvo gausybė prietarų, ko nedaryti, kad neprisišauktum mirties. Atidžiai stebėti įvairūs, nuo žmonių elgesio nepriklausantys ženklai.
Kapinės prie plento Dzūkijoj, 20 a. vid. / Vinco Uždavinio / Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotr.
Pavyzdžiui, jei kas nors įvykdavo neįprastu laiku ar neįprastose vietose, tai kėlė nerimą, kad gali būti mirties ženklas: visokie neįprasti įtrūkimai sienojuose, lubų sijose, keistai pykšinčios, šnypščiančios, žiežirbomis šaudančios į krosnį pakrautos malkos arba atsidarančios ir vėl užsiveriančios durys, kai niekas neįeina. Tokiais atvejais sakydavo, kad galbūt čia vėlės renkasi ar ir pati giltinė ateina prie netrukus mirsiančio žmogaus.
Svarbūs buvo ir gyvūnai – jie laikyti turinčiais daugiau galių pamatyti anapusinį pasaulį, tarkime, mirties ženklu laikyta, kai višta gieda gaidžio balsu arba be atvangos tuščiame kieme kaukia šunys. Jau minėjau, kad būta tikėjimo, jog Vėlinių vakarą nereikėtų vaikščioti, nes gali užkliūti už vėlės ar jai įspirti taip suerzindamas, bet yra ir platesnis tikėjimų kompleksas apie tokių vėlių keliamą pavojų. Jei per laidotuves kapinėse keistai užkliūvi ar parpuoli, tai, sakoma, kad tave vėlė pakando. Toks vėlių pakąstas žmogus esą pradeda sirgti, jo jėgos menksta ir jis numiršta.
Vėlinės Vilniaus Antakalnio kapinėse / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
Šiais laikais mūsų santykis su mirtimi, žinoma, kitoks. Pastaraisiais metais prie to itin prisidėjo išskirtinė pandemijos ir karo Ukrainoje patirtis. Žiniasklaidoje esame nuolat bombarduojami informacija apie skaudžius praradimus ir matome žiaurius netekčių vaizdus. Vakarų visuomenėse tokia atvira akistata su mirtimi nėra natūrali. Todėl prasidėjus pandemijai ar karo Ukrainoje pradžioje visi buvome smarkiai sukrėsti, sąmonė tiesiog negalėjo priimti tų vaizdų, bet paskui tarsi atsirado inertiškumas, pripratimas, o gal taip veikia savisauga, įsijungia vidinis gynybinis mechanizmas, kai kito mirtis mūsų taip nebesukrečia. Apskritai moderniai visuomenei būdinga, kad siekiama mirtį atitolinti nuo gyvųjų, padaryti ją patogią ir tarsi nematomą: šiais laikais daug kas miršta ligoninėje ar senelių namuose. Tad gyvieji, jeigu tik nori, gali maksimaliai apsisaugoti nuo skausmingų, žeidžiančių, emociškai sunkių patirčių.
– Norėjau pasiteirauti ir apie plintančias laidojimo urnose tradicijas. Atrodo, kad jos visai artimos labai senai baltiškai tradicijai – juk žmogus sudeginamas. Bet vyresnio amžiaus žmonės prietaringi – neduok Dieve, būsi palaidotas urnoje, tada Paskutiniojo teismo dieną, anot katalikiškos tradicijos, neprisikelsi su kūnu. O kaip jūs žiūrite į laidojimo urnose tradiciją?
– Žmonių kremavimas ir atsisveikinimas prie urnos, ypač miestuose, tampa vyraujančia laidojimo tradicija. Vieni žmonės, kuriems priimtinesnis šarvojimo ir laidojimo karste paprotys, sako, kad kai ateini prie urnos, tai jautiesi tarsi neatsisveikinęs su velioniu. Kitiems kaip tik taip yra lengviau išlydėti artimąjį ar bičiulį. Žinoma, juk yra ir racionalus, pragmatiškas momentas: urna užima mažiau vietos, kapavietę iškart galima sutvarkyti.
Laidotuvės tradiciškai nebuvo, ko gero, ir neturėtų būti labai lengva patirtis.
Manau, kaip to, kad nebematome karste gulinčio kūno kompensacija, atsirado naujas paprotys rodyti per projektorių ant sienos nuotraukas iš žmogaus gyvenimo. Taigi lemiamas yra psichoemocinis aspektas: prie urnos yra lengviau atsisveikinti. Tai nauja laikysena, kuri irgi, ko gero, susijusi su mirties kaip nemalonaus, neestetiško reiškinio išstūmimu: nebematome karste gulinčio dažnai baugiai, neįprastai, pakitusių veido bruožų velionio, sėdime greta urnos, žiūrime į ant sienos besikeičiančius gražaus gyvenimo vaizdus. Taigi mūsų mintys kreipiamos nebe į mirtį, mūsų visų laikinumą ir baigtumą, bet į gyvenimą.
Kapinės. Autorius nežinomas. / Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus nuotr.
Laidotuvės tradiciškai nebuvo, ko gero, ir neturėtų būti labai lengva patirtis. Net ilgai sirgusio ar merdėjusio žmogaus išėjimas, su kuo jau tarsi susitaikyta, vis tiek sukrečia. Mano manymu, laidotuvės turėjo ir turi atlikti psichosocialinę funkciją – taip ne tik leidžiama kitiems atsisveikinti su mirusiuoju, bet ir artimiausiems žmonėms pradėti dažnai labai sunkų ir skausmingą gedulo laikotarpį. Tačiau kol neišgyventas gedulas, neateina ir susitaikymas bei palengvėjimas.
Taigi žvelgiant iš šono, tyrėjo žvilgsniu, galime konstatuoti, kad šiuo metu mūsų visuomenėje yra išgyvenamas didžiulis ir stiprus pasaulėžiūrinės kaitos momentas, kai keičiasi ne tik šarvojimo ir laidojimo būdas, bet ir pats santykis su mirtimi bei gyvenimu. Vis dėlto tikiuosi, kad visuomet rasime laiko mūsų mirusių artimųjų atminimui.
