Kalėdų Senelis Jurbarke užsibuvo – tik prieš savaitę iškeliavo jam vienam žinomais keliais ilsėtis ir ruoštis kitoms Kalėdoms. Išlydėti Senelio susirinkusius vaikus „Vaivorykštės“ teatras pradžiugino linksmu vaidinimu.
Sako, kadaise Kalėdos ateidavo tik per sniegą, Kalėdų Senelis – irgi. Apsiavęs didžiuliais veltiniais atbrisdavo per pusnis, o jo apšarmojusioje barzdoje šokinėdavo speigo deimantėliai…
Ir kažkodėl man atrodo, kad botais avintys ir per balas braidantys – netikri, gal ir dovanos jų netikros? Bet Jurbarko vaikus šiemet lankė pats tikriausias Kalėdų Senelis, jis ir po Trijų karalių dar gerokai užsibuvo, kol sulaukė sniego, kad iškeliautų. O gal dar ir todėl, kad kai kurios dovanėlės pasiklydo ir būtinai reikėjo jas vaikams išdalyti.
Kalėdinį vaidinimą „Pasiklydusios dovanėlės“ mažiesiems žiūrovams parodė vaikų ir jaunimo teatras „Vaivorykštė“. Scenarijų iš linksmų etiudų vaidinimui sukūrė patys teatro aktoriai ir režisierė Birutė Šneiderienė.
Norint gauti dovanėlių, reikia parašyti laišką Kalėdų Seneliui ir – būtinai gausi. Bet trims vaikams (kurie, ne paslaptis, buvo kiek padykę) nepasisekė – jų dovanėlės pasiklydo. Paklaidino jas šuniukas Meškis, kurį vaikai ne itin draugiškai apmėtė sniego gniūžtėmis. „Vaivorykštukai“ linksmai, su dainomis ir šokiais pasakojo dovanėlių klaidžiojimo ir suradimo istoriją.
Ieškoti pasiklydusių dovanėlių padėjo Kalėdų radijas ir žiūrovai – juk jie įdėmiai žiūrėdami matė, į kurią pusę nuėjo lėlė, robotas ir zuikis. Tad istorija baigėsi laimingai – išdykėliai gavo savo dovanėles, o svarbiausia – sugrįžo jų šuniukas Meškis, nes vaikai pasižadėjo daugiau niekada jo neskriausti.
Tokia graži ir pamokanti, spalvinga, skambi ir išmoninga „Vaivorykštės“ kalėdinė istorija. Gražius kostiumus aktoriams pasiuvo režisierė Birutė Šneiderienė, o dekoracijas nupiešė teatro draugas tautodailininkas Zigmas Morlencas.
Ar patiko jums, vaikai, tas vaidinimas? „Taip! Labai!“, – girdžiu ošiantį jūsų chorą. Buvo smagu, nors teko išlydėti Kalėdų Senelį. Iki kitų Kalėdų!
Smalsutis
