Tą dieną pasaulio dėmesys buvo nukreiptas į Maskvą. 1991 metų liepos 30–31 dienomis ten susirinko 3 tūkst. žurnalistų, laukiančių vieno svarbiausių Šaltojo karo pabaigos ženklų – JAV ir Sovietų Sąjungos sutarties pasirašymo.
Tuo metu Lietuvoje jau vyko IV pasaulio lietuvių sporto žaidynės, kuriose dalyvavo daugiau nei 6 tūkst. lietuvių iš viso pasaulio. Džiugi šventė po ilgo laiko vėl sujungė po pasaulį išsibarsčiusius tautiečius. Joje dalyvavo ir būsimasis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.
Tačiau vargu ar kas galėjo įsivaizduoti, kad Henrikui Vaitiekūnui duotame interviu V. Adamkui teks komentuoti vaizdus iš Medininkų: „Šiurpu, nėra žodžių civilizuotame pasaulyje išreikšti tų jausmų, tos tragedijos, kuri įvyko šį rytą.“
Mirtinos kulkos liepos 31-osios rytą buvo paleistos į Medininkų poste budėjusius Vilniaus muitinės inspektorius Antaną Musteikį, Stanislovą Orlavičių ir Ričardą Rabavičių, Kelių policijos rinktinės pareigūnus Algirdą Kazlauską ir Juozą Janonį bei greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininkus Mindaugą Balavaką ir Algimantą Juozaką. Vienintelis išgyvenęs muitininkas Tomas Šernas vėliau tapo svarbiu Medininkų bylos liudytoju.
Tekste atkuriama 1991 m. liepos ir rugpjūčio mėnesių situacija prieš Medininkų žudynes ir po jų. Įvykių rekonstrukcija atlikta remiantis LRT archyvų bei laikraščių „Vakarinės naujienos“, „Respublika“, „Tiesa“ ir „Lietuvos rytas“ medžiaga.
Dar sudėtingesnė antroji Lietuvos vasara
1991 metų vasarą nepriklausomybės euforiją lydėjo ekonominiai sunkumai, spaudimas iš Rytų ir teroras prieš Lietuvą bei jos pareigūnus. Po Sausio 13-osios užimtuose Radijo ir televizijos komiteto pastatuose bei Spaudos rūmuose šeimininkavo okupantai, o spaudoje jau garsiai abejota pasirinktu keliu.
„Kur mes atsidūrėme? – klausė A. V. iš Šiaulių. – Žmonės tikėjosi geresnio gyvenimo, tikėjo Sąjūdžio užmojais ir jo deleguotais deputatais, o daug kas apvirto aukštyn kojomis.“ Tokių ir panašių pasipiktinimo laiškų pasirodydavo beveik kasdien.
Provokacijos vyko ne tik pasienyje. Pavyzdžiui, vieną birželio vakarą sovietų kariai kelioms valandoms užėmė tarpmiestinę telefonų stotį Vilniuje. Tokie incidentai buvo tapę to laikotarpio kasdienybe. Likus dienai iki Medininkų žudynių, laikraštyje pasirodė, regis, eilinė to meto žinutė:
„Liepos 28-osios naktį, kaip pranešė ELTA, penki civiliais drabužiais vilkintys, automatais ginkluoti nežinomieji užpuolė Saločių pasienio kontrolės punktą. Jie privertė sugulti ant žemės pasieniečius, atėmė iš jų diržus, pinigus, tris portatyvines radijo stotis. Po to padegė kontrolės posto namelį, sėdo į lengvąjį automobilį ir pasuko į Latviją.“
Iki 1991 metų liepos Lietuvos nepriklausomybę buvo pripažinusios tik Islandija, Danija, Moldova ir pati dėl nepriklausomybės nuo Jugoslavijos kovojusi Slovėnija. Vakarai Lietuvos įvykius buvo linkę laikyti Sovietų Sąjungos vidaus reikalu.
Tokioje keblioje padėtyje atsidūrusi Lietuva žengė faktinės nepriklausomybės link. Rugpjūčio 5 dieną buvo numatyta į apyvartą išleisti laikinuosius pinigus – talonus, turėjusius pradėti sudėtingą atsiskyrimo nuo rublio procesą. Laikraščiuose taip pat džiaugtasi lietuviškomis policijos uniformomis.
Dar džiugiau sutiktos gausios išeivijos lietuvių delegacijos: liepos 27 dieną prasidėjusios IV pasaulio lietuvių sporto žaidynės į Lietuvą sukvietė daugiau nei 6 tūkst. dalyvių iš viso pasaulio. Pirmą kartą išeivijoje surengtos žaidynės po ilgo laiko sugrįžo į Lietuvą. Tarp dalyvių buvo ir būsimasis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.
Jelcinas ir Landsbergis, Bushas ir Gorbačiovas
Nors byrančioje Sovietų Sąjungoje vyko vidaus kovos, vargu ar kas nujautė, kad dar neseniai antra pagal galingumą pasaulio valstybe laikyta šalis gyvena paskutinę vasarą. Iki nesėkmingo Rugpjūčio pučo buvo likusios trys savaitės, o iki galutinio Sovietų Sąjungos žlugimo – beveik penki mėnesiai. Nors Michailas Gorbačiovas buvo populiarus Vakaruose, šalies viduje tokio plataus palaikymo nebeturėjo.
Liepos pabaigoje pasaulio dėmesys nuo įvykių Jugoslavijoje vėl nukrypo į Maskvą, kur ruoštasi M. Gorbačiovo ir George’o H. W. Busho susitikimui. Buvo numatyta pasirašyti itin svarbią JAV ir Sovietų Sąjungos strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo sutartį START I – dar vieną Šaltojo karo pabaigos ženklą.
George’as H. W. Bushas ir Michailas Gorbačiovas 1991 m. liepos 31 dieną | AP nuotr.
Į Maskvą vyko daugiau nei 3 tūkst. žurnalistų, tačiau G. H. W. Busho administracijos veiksmai ir atsitraukimas nuo Baltijos šalių klausimo rodė palaikymą šalies viduje autoritetą prarandančiam M. Gorbačiovui. JAV parama jam buvo itin svarbi.
Nors Lietuva derybose ir susitikimuose nedalyvavo, Vytautas Landsbergis spaudoje teigė, kad susitikimuose „bus kalbama ir apie Lietuvą“. Medininkų įvykiai šiurpiai išpildė šią „pranašystę“.
Dar prieš skambųjį vizitą žengtas istorinis žingsnis, turėjęs gerokai pagadinti nuotaiką Maskvos klerkams. V. Landsbergis ir Rusijos TFSR vadovas Borisas Jelcinas liepos 29 dieną Maskvoje pasirašė sutartį, kuria abi šalys pripažino viena kitą suvereniomis valstybėmis, o Rusija pripažino Lietuvos valstybės tęstinumą.
Vytautas Landsbergis, Borisas Jelcinas 1991 m. liepos 29 dieną | AP nuotr.
Rusijos TFSR tapo penktąja valstybe, de facto pripažinusia Lietuvos nepriklausomybę. Šis įvykis ir jo laikas kiek aptemdė svarbiausią tarptautinės darbotvarkės įvykį – G. H. W. Busho ir M. Gorbačiovo susitikimą Maskvoje, turėjusį prasidėti jau kitą dieną.
Po kelių dienų „Vakarinių naujienų“ korespondentas spėliojo, kas lėmė įvykius Medininkuose: „Kas tai? Kerštas už tai, kad pasirašyta sutartis tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos? Sąmoningas kenkimas Dž. Bušo ir M. Gorbačiovo deryboms Maskvoje? Paprasčiausias vandalizmas arba eilinė OMON’o akcija prieš Lietuvos muitines?“
George’as H. W. Bushas ir Michailas Gorbačiovas 1991 m. liepos 31 dieną | AP nuotr.
4.45 val.
Liepos 31 dienos laikraščiuose buvo išspausdintas Lietuvos ir Rusijos TFSR pasirašytos sutarties tekstas, rašyta apie G. H. W. Busho ir M. Gorbačiovo susitikimą, publikuoti tekstai iš Pasaulio lietuvių sporto žaidynių.
Tačiau visus šiuos įvykius nustelbė žinios iš Medininkų pasienio kontrolės punkto: „Liūdna ir simboliška detalė – ant vieno iš žuvusiųjų rankos buvo laikrodis, sustojęs 4 valandą 45 minutės. Gal nuo smūgio, gal nuo atsimušusios kulkos…“
Ši detalė vėliau tapo svarbi tiriant sudėtingą bylą. Tų dienų laikraščiuose užfiksuota, kad iš Jaroslavlio vykę vairuotojai, pasigedę patikros Medininkų pasienio kontrolės punkte, užėjo į namelį ir ten rado sušaudytus pareigūnus. Apie 6 valandą jie šią informaciją pranešė netoliese buvusios degalinės darbuotojams.
Medininkų žudynių 30-ųjų metinių minėjimas | D. Umbraso / LRT nuotr.
Tą pačią naktį sprogimas nugriaudėjo Antakalnyje, prie sovietams lojalios jėgos struktūros pastato. Vėliau kelta versija, kad tai galėjo būti provokacija, skirta dėmesiui nukreipti.
„Kaip žinoma, tą patį rytą Vilniuje, prie 1-ojo namo Sapiegos gatvėje, 2 val. 48 min. įvyko sprogimas. Nuo jo išbyrėjo keturių aukštų pastato, kuriame įsikūręs TSRS vidaus reikalų ministerijos karinio dalinio štabas, langų stiklai“, – rašyta spaudoje.
Medininkuose rasti šešių žmonių kūnai. Dar vienas pareigūnas – Ričardas Rabavičius nuo sužeidimų mirė rugpjūčio 2 dieną. Išgyveno tik Tomas Šernas.
Paskelbtas visuotinis gedulas, sušaukta neeilinė Aukščiausiosios Tarybos sesija. Tragedija sustabdė ir Lietuvoje vykusias žaidynes. Su nužudytaisiais atsisveikinta rugpjūčio 3 dieną. Medininkų tragedija tapo žiauriausia visus metus vykdytų pasienio kontrolės punktų puldinėjimų atomazga.
Medininkų žudynės | Stop kadras
Spaudoje ne kartą kalbėta apie „juoduosius“, atsakingus už teroro akcijas. Taip buvo vadinami Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministerijai lojalūs OMON daliniai.
Pavėluota reakcija ir akiplėšiškas mitingas
„Rugpjūčio 1-ąją kelias į Minską – kaip visada. Mašinos, priekabos, prekės, autobusai. Tik ties Medininkais tvyro juntama buvusios mirties nuojauta. […] Trys muitininkai šalia namelio, pametę ant žolės savo daiktus, su niekuo apie nieką nenorintys kalbėti, nebyliai palinksintys pravažiuojančių mašinų vairuotojams, reiškiantiems užuojautas“, – „Lietuvos ryte“ rašė korespondentas Valdas Valiukevičius.
Prasidėjęs tyrimas susidūrė ir su kita problema – iš centro atsiųsti tyrėjai ėmėsi veiksmų, kurie apsunkino bylos tyrimą. Tačiau nuo pat pradžių kaltė buvo verčiama OMON’ui ir jo smogikams.
„Mes gerai žinome, kad už bet kurių sovietų ginkluotųjų pajėgų ir jų išlaikomų gaujų stovi aukščiausioji Sovietų Sąjungos vadovybė. […] Net įpinama, kad yra kažkas tarp Lietuvos ir Baltarusijos. Nieko nėra tarp Lietuvos ir Baltarusijos, Lietuvos ir Rusijos. Yra kova už laisvę prieš nežmoniškas ir nežmoniškais pagrindais sukurtos imperijos jėgas. Tos imperijos įrankiai Lietuvoje turi būti pašalinti“, – kreipdamasis į tautą kalbėjo Vytautas Landsbergis.
Medininkų žudynės | Stop kadras
Nors įvykis sukrėtė pasaulį, o jo vaizdus išplatino tarptautiniai žiniasklaidos kanalai, Maskvoje tuo metu viešėjusio G. H. W. Busho reakcija buvo gana atsargi. Jis reiškė paramą M. Gorbačiovui ir nesiejo žudynių su aukščiausiąja Sovietų Sąjungos vadovybe. JAV prezidento užuojauta Lietuvą pasiekė tik po dviejų savaičių.
„Kaip jau pažymėjau anksčiau, Baltijos valstybėse buvo sudaryta situacija, gresianti jėgos panaudojimu, ir ši padėtis turi būti ištaisyta. Mes ir toliau reikalausime iš sovietų vyriausybės kontroliuoti savo karinių pajėgų veiksmus Baltijos valstybėse ir aiškiai sakysime, kad pati Maskva yra tiesiogiai atsakinga už jos pareigūnų veiksmus“, – rašyta po dviejų savaičių išplatintame laiške.
Po laidotuvių Lietuvoje ruoštasi ilgam protestui prie OMON bazės Valakampiuose ir KGB būstinės Lukiškių aikštėje. Lietuvos Sąjūdis kvietė į daugiadienį mitingą „OMON – lauk!“.
Dieną prieš mitingo pradžią saujelė Lietuvos nepriklausomybės priešininkų surengė OMON palaikymo akciją. Plakatais „I love OMON“ ir „OMON – jūs mūsų gynėjai“ apsiginklavę dalyviai nešė gėles ir reiškė paramą dėl Medininkų žudynių kaltintiems pareigūnams. Iki nesėkmingo pučo Sovietų Sąjungoje tada buvo likusios vos dvi savaitės.
OMON palaikymo mitingas Valakampiuose, 1991 m. rugpjūtis | Stop kadras
Po tragedijos baimintasi tolesnių provokacijų. Net spėta, kad gali būti surengta diversija: užpuolikai persirengtų pavogtomis lietuviškomis uniformomis su skiriamaisiais ženklais ir pultų Rusijos dalinius.
Medininkų tragedija tapo žiauriu merdinčios Sovietų Sąjungos atodūsiu. Nepraėjus nė mėnesiui, 1991 m. rugpjūčio 19–21 dienomis, įvyko nesėkmingas pučas, per kurį radikalūs sovietų veikėjai bandė nuversti M. Gorbačiovą ir perimti valdžią.
Vienas iš pučo organizatorių buvo sovietų vidaus reikalų ministras Borisas Pugo, kuriam buvo pavaldžios OMON struktūros. Pučui pralaimėjus, prasidėjo paskutinis Sovietų Sąjungos žlugimo etapas.
Nors to meto spaudoje pasirodė ne viena Medininkų žudynių versija, bylos tyrimas užtruko. Galutinis nuosprendis paskelbtas tik 2017 metais.
Medininkų žudynės | Stop kadras
Medininkų žudynių byloje nuteisti keturi nusikaltimą įvykdę asmenys. Rusijoje besislapstančius Andrejų Laktionovą, Česlavą Mlyniką ir Aleksandrą Ryžovą Lietuvos teismai laisvės atėmimu iki gyvos galvos nuteisė už akių, nes Rusija atsisakė juos išduoti. Bausmę iki gyvos galvos atlieka tik 2006 m. Latvijoje sulaikytas Konstantinas Michailovas.
