Lietuva – be vaikų globos namų. Tokį tikslą išsikėlusi Lietuva vis daugiau vaikų apgyvendina pas globėjus ir šeimynose, ten vaikas gyvena šeimos aplinkoje ir gauna įvairių patirčių. Vis dėlto institucijose dar gyvena daugiau nei tūkstantis vaikų, tiesa, dauguma jų – bendruomeniniuose globos namuose, laikomuose geriausia institucinės globos forma.
2014 metais buvo pradėta institucinės globos pertvarka, tuomet buvo viliamasi, kad iki 2020 metų didelėse globos įstaigose vaikų nebeliks. Kritikuojama, kad institucijose nepatenkinami visi vaiko poreikiai, vaikas auga nenatūralioje, šeimos neprimenančioje aplinkoje, neįgauna reikiamų įgūdžių.
Nors tikslas dar nepasiektas, institucijose gyvena vis mažiau vaikų – jie apsigyvena globėjų šeimose arba šeimynose, ten gyvena keli vaikai, o jais rūpinasi nuolatiniai darbuotojai ir kuriamas tikras šeimos gyvenimas. Kaip alternatyva didelėms institucijoms tampa ir bendruomeniniai globos namai, kuriuose paprastai gyvena iki šešių vaikų, yra daugiau individualumo.
Globojo 15 vaikų
Kaip geriausia globos forma įvardijamas gyvenimas globėjų šeimoje. Tėvų globą praradusius vaikus savo šeimoje jau aštuonerius metus globoja Jonavoje gyvenanti Rasa Stasiškė.
Per šį laiką ji pasirūpino 15 vaikų: „Pirmas berniukas buvo paimtas į nuolatinę globą kaip brolis dukroms, vėliau taip išėjo, kad vieną vaiką po kito globojome laikinai. Gal 15 vaikų perėjo per mano rankas, o šiuo metu auginu aštuonis vaikus“, – LRT.lt pasakoja globėja.
Kai jauniausiai dukrai suėjo 15 metų, šeima nusprendė priglausti berniuką iš vaikų namų. R. Stasiškė atvirauja, kad iš pradžių nebuvo lengva – reikėjo rasti ryšį su vaikais, o pirmus kartus, prisirišus prie vaikų, būdavo nelengva juos grąžinti tėvams.
„Išgyvendavau, verkdavau su kiekvienu vaiku, bet vėliau suvoki, kad vaikui vis tiek geriau su tėvais nei kitoje šeimoje“, – pažymi globėja.
Ji įsitikinusi – auginant vaiką šeimoje, lengviau užmegzti ryšį ir įgauti pasitikėjimo. Kartu su globojamais vaikais R. Stasiškė keliauja, vyksta į sodybas, maudytis, per išvykas visi kaip didelė šeima apsilanko kavinėje.
„Ir išėjimas į kavinę vaikams yra savotiška pramoga – tai ne nuvažiuoti ant batutų pašokinėti, kaip būna per globos namų išvykas“, – svarsto globėja.
Vaikui grįžus gyventi pas savo tėvus, R. Stasiškės ir vaikų ryšys nenutrūksta – ji susitinka su ne viena šeima, bendrauja, jei reikia, pataria ar kitaip padeda. Toks bendravimas padeda vaikams ir jų šeimoms.
Kuriamas šeimos gyvenimas
Lietuvoje tėvų globą praradę vaikai gali apsigyventi šeimynose, jose gyvenimas verda kaip šeimoje, kartu gyvena keli vaikai, o jais rūpinasi keli nuolatiniai darbuotojai. Tokioje šeimynoje nesikeičia darbuotojai, yra daug stabilumo ir lengviau užmegzti artimus ryšius. SOS vaikų kaimo šeimynoje mus pasitinka SOS teta Vilma Masiukevičienė – įžengę į namą, pasijuntame kaip namuose.
Šios patalpos niekaip neprimena globos įstaigos – tai yra vaikų namai, čia jie turi savo kambarius, kaip ir visos šeimos, dalijasi virtuve, vonios kambariu, leidžia laiką svetainėje. Ant sienų – vaikų nuotraukos ir piešiniai, lentynose sudėti žaislai.
![SOS vaikų kaimų šeimynos namai SOS vaikų kaimų šeimynos namai](https://www.lrt.lt/img/2023/03/04/1461945-266105-756x425.jpg)
SOS vaikų kaimų šeimynos namai / D. Umbraso / LRT nuotr.
Viename namo kambaryje įsikūrusios ir SOS tetos – kartu su vaikais pasikeisdamos gyvena keturios nuolatinės darbuotojos, jos kelia vaikus į mokyklą ar darželį, lydi juos pas gydytoją, kartu apsiperka ir gyvena šeimos gyvenimą.
„Mūsų darbas kartu yra ir gyvenimo būdas. Diena prasideda kaip bet kurioje kitoje šeimoj: rytas, kėlimasis, pusryčiai. Vieni eina savo laiku į mokyklą, kiti – į darželį“, – LRT.lt pasakoja SOS teta V. Masiukevičienė.
Jos darbo diena prasideda ankstų rytą, o baigiasi po paros, tada ją pakeičia kita SOS teta. Visą parą socialinė darbuotoja V. Masiukevičienė praleidžia kartu su penkiais šeimynoje gyvenančiais vaikais – išlydi į mokyklas ar darželius, vėliau juos pasiima, grįždami namo, jie užsuka į žaidimų aikštelę, paskui gamina valgį.
![Vilma Masiukevičienė Vilma Masiukevičienė](https://www.lrt.lt/img/2023/03/04/1461930-3497-756x425.jpg)
Vilma Masiukevičienė / D. Umbraso / LRT nuotr.
„Viskas vyksta kaip šeimoje – kaip su savo vaikais. Jei reikia, einame į parduotuvę apsipirkti, mažieji kartais nori, kad duočiau pinigų, kad jie galėtų paduoti juos kasininkui. Jie susimoka, paima grąžą, čekį. Vaikai viską mato – kaip mes elgiamės, taip ir jie elgiasi, ypač mažyliai. Jei būna poliklinikoje nesusipratimų, vaikai stebi, koks bus mano elgesys, kaip kalbėsiu“, – apie šeimynos gyvenimą kalba SOS teta.
Lydi gyvenimo keliu
Gyvendami tokioje aplinkoje, vaikai patiria šeimos gyvenimą, tampa savarankiški, įgauna įvairių patirčių. V. Masiukevičienė gali paliudyti šeimynų naudą vaikams – globos srityje ji dirba 13 metų, tad kai kurie vaikai su ja užaugo.
„Vieną mergaitę aš vedžiau į darželį, į pirmą klasę, o galiausiai, jai sulaukus pilnametystės, ir į jaunimo namus išlydėjau“, – dalijasi SOS teta.
Toks palydėjimas gyvenimo keliu ir artimas ryšys vaikams labai svarbus – pasak V. Masiukevičienės, vaikai nori SOS tetų dėmesio, skuba apkabinti, prisiglausti. O kiekviena SOS teta turi tam tikrų ritualų, tradicijų, kurios kuria šeimos atmosferą.
![SOS vaikų kaimų šeimynos namai SOS vaikų kaimų šeimynos namai](https://www.lrt.lt/img/2023/03/04/1461938-475371-756x425.jpg)
SOS vaikų kaimų šeimynos namai / D. Umbraso / LRT nuotr.
„Viena mano kolegė vakare padainuoja lopšinės posmą – vaikams tai labai patinka. Kiekvieną vakarą atsisveikiname, apsikabiname, apsiglėbesčiuojame, jei paskui dar pašneki porą žodžių, vėl iš naujo apsikabiname“, – šypsosi V. Masiukevičienė.
Kartais globos namuose vaikai nežino, kokią arbatą jie mėgsta, o šeimynoje kasdienius ruošos darbus vaikai mato iš arti.
„Kartu gaminame, per šventes kepame tortus, keksiukus, darome tinginį. Viskas vyksta taip, kaip šeimoje: einame į kiną, valgome spragėsius, kartais užsisakome picos. Nėra taip, kad ko nors neleistume. Kartu vykstame pirkti drabužių – gal mažiesiems kartais nuperku kokį rūbą, bet su vyresniais vaikais visada važiuojame apsipirkti kartu, kad jie pareikštų savo nuomonę“, – vardija SOS teta.
![Vilma Masiukevičienė Vilma Masiukevičienė](https://www.lrt.lt/img/2023/03/04/1461931-858569-756x425.jpg)
Vilma Masiukevičienė / D. Umbraso / LRT nuotr.
Tokias patirtis vaikai atsineša į savo gyvenimą – apie tai pasakoja SOS tetoms, dalijasi istorijomis. Sulaukęs 18 metų, vaikas nepaleidžiamas vienas – jei tęsia mokslus, jaunuolis gali apsigyventi jaunimo namuose, gauti palydimąją paslaugą su apgyvendinimu arba be jo, koordinatorius gali padėti įveikti tam tikrus kylančius sunkumus, susirasti darbą ar susitvarkyti dokumentus.
Sulaukusiems pilnametystės jaunuoliams parūpinamas savarankiško gyvenimo kraitelis, tačiau neoficialus bendravimas su SOS tetomis tęsiasi.
„Viena išėjusi globotinė susilaukė mažylės, sakau, jau anūkę turiu“, – šypsosi V. Masiukevičienė.
Institucijoje – jokio stabilumo ar santykių kūrimo
Globos ekspertė Rugilė Ladauskienė LRT.lt sako, kad šie metai didelėms vaikų globos įstaigoms turėtų būti paskutiniai – planuojama, kad nuo sausio 1 dienos tokios institucijos durų nebeatvertų, tiesa, priduria ji, toks planas gali likti neįgyvendintas.
Pasak R. Ladauskienės, baziniai vaikų poreikiai patenkinami tiek šeimynose, tiek dideliuose globos namuose. Kitokia situacija, kai kalbame apie emocinius ir socialinius vaiko poreikius.
„Institucijoje gyvenantis vaikas gyvena kitokiame pasaulyje, nei žmonės įprastai gyvena. Vaikas grįžta namo į dirbtinai suformuotą vaikų grupę, vaikais rūpinasi žmonės, kurių toks darbas“, – kritikuoja globos ekspertė.
![Rugilė Ladauskienė Rugilė Ladauskienė](https://www.lrt.lt/img/2019/12/12/566918-664185-756x425.jpg)
Rugilė Ladauskienė / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
Pavyzdžiui, išskiria specialistė, su darbuotoju vaikas užmezga santykį, ima juo pasitikėti, o jis išeina tėvystės ar motinystės atostogų arba pakeičia darbą. Tuomet nutrūksta ir sukurti socialiniai ryšiai. „Tai yra socialinio gyvenimo iškraipymas“, – sako ji.
Didelėje institucijoje gyvenimas verda kitaip nei namuose, dėl to vaikai paprastai neišmoksta rūpintis kasdieniais dalykais. Kaip pavyzdį R. Ladauskienė pateikia namų durų rakinimą – pradėjusiam gyventi globėjų šeimoje vaikui prireikė laiko, kol jis įprato užrakinti namų duris, kadangi institucijoje nereikėdavo to daryti.
Globos ekspertė taip pat pasakoja, kad institucijoje vaikai nepatiria stabilumo, o pastovumo ir artimų santykių trūkumas stipriai paveikia vaiko psichiką: „Pastovumas, santykiai ir pasitikėjimas yra trys banginiai, kurie gydo psichiką ir leidžia išgyventi netektis ir traumas“, – akcentuoja R. Ladauskienė.
![SOS vaikų kaimų šeimynos namai SOS vaikų kaimų šeimynos namai](https://www.lrt.lt/img/2023/03/04/1461944-470605-756x425.jpg)
SOS vaikų kaimų šeimynos namai / D. Umbraso / LRT nuotr.
Globos ekspertės teigimu, įvairūs tyrimai rodo, kad institucijose gyvenantys vaikai vėliau dažniau susiduria su bedarbyste ir benamyste, anksčiau pradeda lytinį gyvenimą ir anksčiau pastoja, o gyvenimas šeimose ar šeimynose gali padėti sumažinti tokių rizikų.
Mato realesnį pasaulį nei institucijoje
Kaip sako R. Ladauskienė, mažesniems vaikams geriausias globos variantas – gyvenimas globėjų šeimoje. Vyresniesiems tinkamas ir gyvenimas šeimynose, jose vaikai gyvena šeimos gyvenimą.
„Už tai, kad rūpinasi vaikais, žmonės gauna darbo užmokestį – tai nieko blogo, bet tikrai ne viena šeimynos mama turi papildomą darbą ar ūkį, o vaikai mato, kad ji ir dirba, o ne tik vaikais rūpinasi. Gyvendamas tokioje šeimynoje, vaikas mato realesnį pasaulį nei institucijoje“, – pažymi globos ekspertė.
Anot jos, bendruomeniniai globos namai, nors yra instituciniai, gali būti idealus gyvenimo variantas vyresniems, 16–17 metų, vaikams, kurie galbūt palaiko ryšį su savo šeima, artimaisiais ir jiems nesinori kurti šeimos gyvenimo su kitais.
![Buvę vaikų globos namai Viešvilėje Buvę vaikų globos namai Viešvilėje](https://www.lrt.lt/img/2021/09/19/1061523-304012-756x425.jpg)
Buvę vaikų globos namai Viešvilėje / BNS nuotr.
Bendruomeniniuose globos namuose paprastai gyvena šeši vaikai, jie gali būti įsikūrę bute arba name, gyvena šalia bendruomenės. Vaikai taip pat mokosi savarankiškumo, pavyzdžiui, čia nėra valgyklų, kartu su auklėtojais vaikai gaminasi maistą. Visgi, sako R. Ladauskienė, bendruomeniniai namai neatstos šeimos ar šeimynos gyvenimo.
Vis daugiau vaikų gyvena šeimos aplinkoje
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus vedėja Agnė Marčiukaitienė komentare LRT.lt pabrėžia, kad pastaraisiais metais visuomenėje sparčiai kinta požiūris į vaiko globą, įsitvirtina nuostata, kad investicija į vaiką ir jo gerovę atsiperka jau šiandien ir tikrai atsipirks visuomenei ateityje.
Naujausiais duomenimis, institucijose globojami 1 338 vaikai, iš jų 93 vaikai – iš Ukrainos, o 853 auga bendruomeniniuose vaikų globos namuose. Globėjų (rūpintojų) šeimose auga 4 931 vaikas, iš jų 785 vaikai – iš Ukrainos. Šeimynose gyvena 255 vaikai, o šeimos aplinkoje ir prižiūrimi budinčių globotojų auga 248 vaikai.
Nors tikslas, kad Lietuvoje nebūtų globos institucijų, dar nepasiektas, Vaiko teisių apsaugos tarnyba teigia, kad institucijose globojamų vaikų skaičius nuosekliai mažėja. Pavyzdžiui, 2016 m. pabaigoje institucijose buvo globojami 3 185 vaikai, o 2022 m. – 1 338 vaikai (iš jų 93 vaikai iš Ukrainos).
„Svarbu pasakyti, kad jau per pirmąjį vaiko teisių apsaugos sistemos reformos pusmetį visoje Lietuvoje iš šeimų perkeliamų vaikų skaičius sumažėjo daugiau nei tris kartus ir toliau nuosekliai mažėja, kaip ir mažėja bendras globojamų vaikų skaičius“, – informuoja A. Marčiukaitienė.
Šeima užtikrina saugumą
Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovės teigimu, fizinio ir emocinio saugumo jausmas yra bazinis vaiko poreikis, jis geriausiai gali būti patenkintas šeimoje.
„Būtent šeima, suaugęs žmogus trauminių patirčių turinčiam vaikui gali užtikrinti stabilumą, saugumą, priimti pačias įvairiausias emocijas ir įvairų elgesį suprasdamas, kad tai yra ankstesnių vaiko patirčių ir išgyvenimų padariniai“, – sako A. Marčiukaitienė.
Anot jos, jei vaikams neatsiranda globėjų, jie apgyvendinami bendruomeniniuose globos namuose, tokiuose globos namuose kuriama aplinka artimesnė šeimai nei institucijose. Čia vaikai gyvena po kelis kambariuose, dažniausiai su broliais ir seserimis, labiau ugdomas jų savarankiškumas, jie užmezga vaikui labai svarbų saugų ryšį su jais besirūpinančiais darbuotojais.
![SOS vaikų kaimų šeimynos namai SOS vaikų kaimų šeimynos namai](https://www.lrt.lt/img/2023/03/04/1461941-253821-756x425.jpg)
SOS vaikų kaimų šeimynos namai / D. Umbraso / LRT nuotr.
„Tokioje aplinkoje labiau įvertinami ir atliepiami individualūs vaiko poreikiai, skiriama daugiau kokybiško dėmesio vaikui, išklausoma vaiko nuomonė, tariamasi su vaiku jį liečiančiais klausimais. Vaikams ugdomi kasdieniai gyvenimo įgūdžiai, savarankiškumas. Globėjų šeimose ar šeimai artimoje aplinkoje augantis vaikas jausis saugesnis, jam bus lengviau kurti savarankišką gyvenimą suaugus“, – pažymi A. Marčiukaitienė.
Tikslas dar nepasiektas
Nors vis daugiau vaikų gyvena ne institucijose, Lietuva dar nepasiekė savo tikslo. Globėja R. Stasiškė sako, kad finansiniai aspektai – ne pagrindinė priežastis, kodėl taip yra. Pasak globėjos, toks darbas – ne kiekvienam, būna, kad globėjai supranta, jog jiems tai per sunku.
Kai kuriems globėjams sunkiausia atrasti, kaip su vaiku tinkamai bendrauti, gali kilti konfliktų, sunku atlaikyti įtampą, o, esant tokiai situacijai, sprendimui dirbti tokį darbą gali imti prieštarauti globėjų šeimos nariai. Kaip priduria R. Stasiškė, nepadeda ir mokyklos ar aplinkinių priekaištai, kad globojamas vaikas, pavyzdžiui, ko nors nemoka.
„Kai viskas susideda, pratrūksti. Bet praeina daugiau metų, užsigrūdini ir į viską taip nekreipi dėmesio“, – šypsosi globėja.
SOS teta V. Masiukevičienė svarsto, kad vykti globos įstaigų pertvarkai dar trukdo didelis bendruomenių pasipriešinimas, kai žmonės nenori, kad kaimynystėje apsigyventų globojami vaikai.
![Vilma Masiukevičienė Vilma Masiukevičienė](https://www.lrt.lt/img/2023/03/04/1461927-757173-756x425.jpg)
Vilma Masiukevičienė / D. Umbraso / LRT nuotr.
„Mūsų visuomenę dar reikia stipriai šviesti. Kai čia atsikraustėme prieš dvejus metus, kaimynai į mus įtariai žiūrėjo, buvo nepatenkinti, net nesisveikino. O vėliau vienas kaimynas pasakojo, kad bendruomenė labai bijojo, bet „jūs čia taip tyliai gyvenate“. Kol žmonės nepamato, nesusiduria, mano, kad vaikai ką nors išlaužys, nusiaubs“, – teigia V. Masiukevičienė ir priduria, kad paprastai kaimynų nuomonės pasikeičia.
Priimti sprendimą prireikia laiko
Globos ekspertės R. Ladauskienės vertinimu, iš interviu su globėjais matyti, kad globoti vaikus paprastai ryžtasi tie žmonės, kurie yra linkę į pilietines iniciatyvas, nori padėti kitiems.
„Paprastai žmonės apimti emocijų globėjais netampa – vyksta mokymai, užtrunka, kol žmogus apsisprendžia. (…) Kartais žmonėms užtrunka 10–20 metų, kol jie žengia šį žingsnį ir apsisprendžia globoti – auginti žmogų“, – pažymi R. Ladauskienė.
Ji priduria, kad kai kuriais atvejais tokio sprendimo nepalaiko artima aplinka, o tai taip pat trukdo tapti globėjais: „Tai yra didelis sprendimas. Žmonės daug svarsto, ar pajėgs, ar pakaks jų resursų, ar tinkamas gyvenimo stilius, būsimieji globėjai bando atsakyti į daugybę klausimų.“
![Šeima, vaikai Šeima, vaikai](https://www.lrt.lt/img/2023/02/03/1442084-540205-756x425.jpg)
Šeima, vaikai / Ž. Gedvilos / BNS nuotr.
Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė A. Marčiukaitienė teigia, kad šiuo metu Lietuvoje juntamas tiek nuolatinių globėjų, tiek budinčių globotojų trūkumas. Anot jos, siekiant išlaikyti vaikų tarpusavio ryšius ir nesukelti jiems papildomų trauminių išgyvenimų, didelės vaikų grupės neišskiriamos arba tai daroma tik išskirtiniais atvejais.
„Dalis vaikų, netekusių tėvų globos, turi vienokių ar kitokių sveikatos sunkumų, jiems reikalingas ypatingas dėmesys ir priežiūra. Šeimos atviresnės ir labiau linkusios priimti mažo amžiaus vaikus ir turi nerimo dėl paauglių. Vaikų globos namuose auga daugiausiai vyresni nei septynerių metų vaikai, paaugliai.
Ne paskutinėje vietoje yra ir kai kurių savivaldybių nepakankamos pastangos ieškant, motyvuojant globėjus“, – priežastis vardija A. Marčiukaitienė.