Varlaukio bendruomenės reikalų epicentre sukasi pedagogė Jolita Bajarūnienė. Jau daugiau kaip dešimtmetį – nuo tada, kai neliko mokyklos, o jai nesinorėjo, kad gimtajame kaime neliktų nei vaikų klegesio, nei kaimynų suėjimo. Girdėdama, kaip pasisvečiuoti parvykę varlaukiškiai džiūgauja, jog čia jaučiasi kaip namie, Jolita tyliai pasidžiaugia, kad ji – visada namie.
Svajonės – apie bendruomenę
Vaizdingoje Šešuvies pakrantėje išsidėstęs Varlaukis – Jolitos Bajarūnienės protėvių ir jos pačios meilės kraštas.
Išvažiavusi buvo tik studijuoti ir, Marijampolės kolegijoje įgijusi ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogės kvalifikaciją, vėl sugrįžo.
Dirbo – kaime tuomet dar buvo devynmetė mokykla – ir tęsė bakalauro studijas Klaipėdos universitete.
O kur mokykla, ten daug vaikystės klegesio, jaunystės šėlsmo.
Bet 2009 m. mokyklą uždarė, liko tik ikimokyklinukai – kaimas pritilo, aptuštėjo.
Kaip tik tada Jolitai buvo patikėtos bendruomenės pirmininkės pareigos, perėmė jas iš mokytojos Reginos Bartkėnienės.
Jau antri metai ir ikimokyklinukai iš Varlaukio vežami į Eržvilko gimnaziją, o Jolita važiuoja ten dirbti.
