Ne negalia žmogų daro neįgaliu, o aplinka. Tokiu šūkiu rugsėjo 14 d. prasidėjo visą savaitę vykusi kampanija „Mes esame“. Jos tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į žmonių su negalia problemas ir paskatinti jas spręsti. Todėl VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“ kartu su neįgaliaisiais pakvietė rajono politikus ir valdininkus pasivaikščioti kartu su jais po miestą ir pamatyti kaip jie gyvena.
„Tai nėra pasipykimo, pasibaksnojimo ar pašūkavimo, kad kažkas nepadaryta, akcija. Akcija kviečia atkreipti dėmesį, paskatinti pažiūrėti į tai, ką mes turime, ką galime pritaikyti neįgaliesiems. Kartais ne negalia daro mus neįgaliais, o aplinka. Mes negalime pasiekti vieno ar kito punkto. Tiek mamos su vaikais turi palikti vežimėlius neaišku kur, kad pasiektų kažkokią paslaugą, tiek senyvo amžiaus žmonės su savo vaikštynėmis turi problemų“, – sakė VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“ vyr. socialinė darbuotoja Monika Kornikienė.
Moteris tikino, kad po pasivaikščiojimo visiems bus kaip ant delno aišku, kas mieste negerai, o kas – neriboja judėjimo laisvės. M. Kornikienė taip pat pasiūlė politikams patiems išbandyti neįgaliojo vežimėlį, juo prariedėti per miestą, nuvažiuoti nuo šaligatvių ir kitų vietų. Tačiau norinčiųjų neatsirado – vežimėlį visą kelią teko stumti tuščią.
Važiavo aplink
Iš tiesų pervažiuoti miestą neįgaliojo vežimėliu – didžiulis iššūkis. Pakeliauti kartu po Jurbarką pakvietusios socialinės darbuotojos ir neįgaliųjų tėvai susitikimo vietą paskyrė prie Vytauto Didžiojo pagrindinės mokyklos. Pirmas iššūkis pasitiko iškart, norint nuo VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“, esančios prie ligoninės, atvažiuoti iki mokyklos. Nors trumpiausias kelias yra pro Bišpilį, važiuoti teko gerokai toliau. Pirmiausia neįgalieji turėjo riedėti iki gimnazijos, tuomet leistis prie Imsrės, kilti aukštyn ir, padarius poros kilometrų lankstą, pasiekti Vytauto Didžiojo pagrindinę mokyklą.
Vėliau į renginį susirinkusiems politikams buvo parodyti kasdieniai keliai – nuo mokyklos važiavo iki miesto stadiono, tuomet iki „Ąžuoliuko“, kur veikia grupė vaikams su negalia. Iš čia akcijos dalyviai pasuko Kultūros centro ir savivaldybės link.
Visą kelią vežimėliuose riedantiems vaikams teko įveikti įvairias kliūtis. Dažniausiai tai buvo statūs ir aukšti nuvažiavimai ir užvažiavimai ant šaligatvių, duobės, kitokie nelygumai. Susidurta ir su visiškai žmonėms be negalios netikėtais dalykais. Pasirodė, kad sunku įvažiuoti net į Kultūros centrą – į prie durų esančias metalines grotas įstringa vežimėlio ratai.
Kliūna už papuošimų
Tačiau po pasivaikščiojimo surengtoje diskusijoje paaiškėjo, kad judėjimas mieste – ne didžiausia problema. Negalią turintiems vaikams sunku net lankyti mokymo įstaigas. Mažametę dukrą Eleną auginanti Viktorija Danisevičienė tikino, kad mergaitei patekti ir judėti Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijoje ir Antano Sodeikos meno mokykloje beveik neįmanoma.
„Gerai, kad kol kas mokomės Vytauto Didžioje mokykloje. Jos administracija labai palankiai žiūri į mūsų problemas ir jas sprendžia. Direktorius net pats pasiteirauja, ar ko nereikia papildomai. Vaikas toje mokykloje gali laisvai judėti. Tačiau nežinome, kaip bus, kai ji paaugs ir teks eiti į gimnaziją“, – sakė mama.
Lygiai dėl tokių pat priežasčių mergaitė negali lankyti ir meno mokyklos – tėvai priversti rinktis privačias muzikos pamokas.
Rajono valdžiai teko išklausyti ne tik judėjimo negalią turinčių žmonių, bet ir aklųjų bei silpnaregių pastebėjimus. Prastai matantiems gyventojams itin daug rūpesčių kyla dėl neapgalvotai papuošto miesto. Žmonės kliuvinėja už gėlių ir tujų vazonų.
„Mums tikrai sudėtinga. Buvome įpratę eiti tiesiai, dabar – atsiradę naujų kliūčių. Dažnai net ir parduotuvių reklamos, kurias išneša ir pastato ant šaligatvių, mums kelia pavojų. Taip pat labai reikėtų, kad prie autobusų stoties sankryžos atsirastų garsinis šviesoforo signalas“, – sakė aklųjų ir silpnaregių draugijos atstovė Inga Kornikaitė.
Nustebino sprendimai
Įvairiose Europos valstybėse lankiusis VšĮ „Socialinės Jurbarko paslaugos“ direktorė Audronė Balčiūnienė sako, kad pasimokyti yra iš ko. Besisvečiuodama Vengrijoje moteris labai nustebo supratusi, kad įstaigų durų rankenos išmargintos akliesiems ir silpnaregiams skirtu Brailio raštu.
„Galbūt į įstaigą silpnaregių užsuka vos vienas kitas, tačiau jie iškart žino – pataikė ten, kur reikia. Atrodytų smulkmena, tačiau iš jų susideda visuma, kuri užtikrina gyvenimo kokybę vieną ar kitą negalią turintiems žmonėms“, – sakė A. Balčiūnienė.
Moteris tikina suprantanti, kad viso miesto pritaikyti neįgaliesiems neįmanoma. Kai kurie pastatai per seni, įėjimai siauri, nuvažiavimai, jei būtų įrengti pagal reikalavimus, išsikištų į gatvę. Tačiau pagalvoti, kaip neįkalinti žmonių su negalia lengvai išsprendžiamose smulkmenose – tikrai galima.
Nors aplinka vis dar nepatogi įvairią negalią turintiems žmonėms, padėtis kiek gerėja.
Valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšomis kasmet pritaikoma iki 300 būstų žmonėms su judėjimo negalia. 2016 m. pagal savivaldybių prašymus padidinus finansavimą, planuojama pritaikyti 355 būstus.
Šiemet Jurbarko r. gyvenantys neįgalieji pateikė septynias paraiškas būstui pritaikyti. Dalis būstų jau įruošta, kiti dar vis laukia savo eilės. Būstams pritaikyti iš valstybės biudžeto šiemet rajonui skirta kiek per 26 tūkst. Eur, apie 11 tūkst. eurų prisideda rajono biudžetas.
Viešųjų erdvių pritaikymui neįgaliųjų poreikiams šiemet pinigų savivaldybės biudžete nenumatyta.
Elektrinis neįgaliojo vežimėlis
Teko laikinai atsisėsti į vežimėlį ir pasaulis pasidarė mažas. Neįmanoma be pagalbos jokių reikalų susitvarkyti, į įstaigas patekti.Taip neįgalieji priversti jaustis dar neįgalesniais.