Sausio 31 d. rajono savivaldybės taryba šiuos metus paskelbė partizanų vado, generolo Jono Žemaičio-Vytauto (1909 03 15 – 1954 11 26) atminimo metais. Paskutiniuosius partizaninės kovos metus J. Žemaitis-Vytautas praleido bunkeryje Šimkai- čių miško 46-me kvartale. Iš čia vadovavo kovai, siekė toliau vienyti partizaninį judėjimą, po 1949 m. Vasario 16-osios partizanų vadų deklaracijos buvo faktinis už nepriklausomybę kovojančios okupuotos Lietuvos prezidentas. Šiandien – 115-osios J. Žemaičio-Vytauto gimimo metinės.
Jeigu ne atkakli pokario metų lietuvių tautos ginkluota kova už šalies nepriklausomybę, vargu ar praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje būtų kilęs Sąjūdis ir visuotinis taikus judėjimas, pasibaigęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu 1990 metų kovo 11-ąją.
Tauta, nepamiršusi pokario metų kovų dvasios, paaukojusi tūkstančius partizanų, politinių kalinių ir tremtinių gyvybių, nepriklausomybės siekį išsaugojo per visą okupacijos laikotarpį.
Po 1949 m. vasario mėnesio visos Lietuvos partizanų vadų susirinkimo Radviliškio rajono Minaičių kaime ir jų priimtos Vasario 16-osios deklaracijos, tapusios svarbiausiu už nepriklausomybę kovojančios Lietuvos konstituciniu dokumentu, J. Žemaitis išrinktas pogrindžio ginkluoto pasipriešinimo vadu, slapyvardžiu Vytautas.
Todėl J. Žemaitis-Vytautas tapo labiausiai sovietų medžiojamu Lietuvos laisvės kovotoju, tapusiu gerai žinomu ir Kremliuje. Net pats tuometinis Sovietų Sąjungos saugumo šefas Lavrentijus Berija, suprasdamas, kad tokio lygio partizanų vadai gyvi nepasiduoda, o kritiniu momentus nusišauna arba susisprogdina, įsakė imtis visokių agentūrinių veiksmų, kad galėtų panaudoti specialiąsias priemones.
Tuometiniam sovietinės Lietuvos vidaus reikalų ministrui Jonui Vildžiūnui iš Maskvos atsiųstas nurodymas išaiškinti jo slapstymosi vietą ir per agentus gauti papildomų žinių apie artimiausius ryšius. Tačiau svarbiausia – Joną Žemaitį-Vytautą suimti gyvą.
Visą straipsnį skaitykite laikraštyje arba užsisakę elektroninę prenumeratą
