„Anksčiau nebuvo nei depresijos, nei panikos atakų, nei valgymo sutrikimų. Kiekvienąkart, kai girdžiu panašias blevyzgas, man norisi vožti tiesiai į akis: tai jūs ir esat ta karta, dėl kurios ši karta su tuo susiduria“, – tokiu įrašu pasidalijusi psichologė-psichoterapeutė Vika Aniulienė sako, kad mus veikia tėvų ir senelių patirtos traumos, o jas neigti – tai nepripažinti padarytų klaidų.
Pasak LRT.lt pašnekovės, mūsų tėvai ir seneliai, išgyvenę karus, okupacijas ir prievartą, „nebuvo patys stabiliausi žmonės“ – jie patyrė neišgyventą gedulą, neteisybę, potrauminio streso sindromą. O kur dar neaprėpiama politinė kaita ir nestabilumas.
„Mes esame karta, auganti gausoje, galinti tobulėti ir susikoncentruoti į save. Mes nesame atsakingi už klaidas, kurias padarė mūsų tėvai mus augindami, bet mes esame atsakingi prieš save, prieš savo vaikus, prieš ateitį – nutraukti traumą, einančią iš kartos į kartą. Atkurti saugumą, stabilumą, balansą, meilę sau ir kitam, kurti saugią vietą augti ir būti. Nelengvas darbas, didelė atsakomybė, bet tai yra mūsų kartos karas“, – šiuos daug dėmesio sulaukusius žodžius ir tai, kaip suprasti savo traumas, V. Aniulienė sutiko pakomentuoti interviu.
Vika Aniulienė / E. Blaževič / LRT nuotr.
Tėvų ir vaikų santykių klaidos
– Kodėl ši kartų ir traumų tema jums atrodo svarbi, ar ji dažnai iškyla konsultuojant žmones?
– Iš esmės kiekvieną kartą, kai ateinate pas terapeutą, jis greičiausiai po kelių sesijų pradės gilintis į jūsų praeitį. Nuo ten viskas ir prasideda. Pati dirbdama, konsultuodama žmones pamačiau, kokią didelę įtaką žmogui turi vaikystė. Apie tai kalba, tai puikiai žino visi terapeutai, visi psichologai. Nežinau, kodėl taip garsiai nekalbama apie tėvų ir vaikų santykio svarbą nuo pat gimimo.
Svarbus ir prisirišimas, ir kaip mes augome, ir su kuo augome. Tai yra pradžių pradžia, tai man ir įdomu užkabinti. <…> Visą laiką, kai rašau apie vaikus, rašau ir apie suaugusiuosius, nes mes visi esame tie patys maži vaikai, tik kituose kūnuose.
– Kokias problemas ar nuoskaudas pamatote, kur yra kartų santykių skaudžiosios vietos Lietuvoje?
– Ne tik Lietuvoje, bet ir apskritai kalbant apie vaikų ir tėvų santykį labai dažna trauma yra neatliepti vaiko jausmai, pagrindiniai poreikiai. Tėvai vaikui yra ramybės uostas, čia jis turi pasijusti saugus. Tėvai vaikams turi sukurti saugią vietą, kur jie galėtų augti, mokyti juos atpažinti jausmus, juos validuoti, vesti per visą gyvenimą.
Kur yra sunkumas? Vaikai kaltina, o tėvai neprisiima kaltės, čia viskas ir užsisuka. Manau, mano įrašas dėl to sulaukė daug susidomėjimo, kaltinimo ten nebuvo. <…>
O kodėl reikia nustoti liūdėti? Niekada nesakome vaikui: užtenka džiaugtis.
– Kaip tarp tėvų ir vaikų atsiranda neatliepimas?
– Jei žmogus pats yra to negavęs, jis negali duoti. Jis nežino, ko negavo. Kitas dalykas, kad žmogus negali duoti, nes jis tiesiog negali, jis turi labai daug problemų, neišspręstų traumų. Dėl to jis negali eiti į gilų santykį.
Mūsų visuomenėje yra labai daug atsitraukimo į medijas, alkoholį, narkotikus, lengvus pabėgimo būdus. Daryk viską, kad nebūtum čia ir dabar, neišbūk santykyje. Taip elgiasi ne tik vaikai, bet ir tėvai, visi žmonės.
Depresija (asociatyvi nuotr.) / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
– Ką reiškia atliepti artimą žmogų ar tą patį vaiką? Kas tai per poreikis?
– Pats pagrindinis bazinis poreikis yra saugumas. Bet kur, ar santykyje su partneriu, ar su vaikais, ar su tėvais. Žmogui svarbu jaustis saugiam, nepažeidžiamam: aš galiu būti toks, koks esu, esu vertingas ir mane priima, galiu būti su savo jausmais.
Atrodo, labai paprasta, tačiau iš tiesų tai labai sunku. Patiems tėvams yra sunku išbūti su vaiko jausmais. Neseniai girdėjau tokią situaciją – mirė vaiko gyvūnėlis, jį palaidojo, su vaiku aptarė situaciją, pavalgė pietus. Ir buvo tokia mamos frazė: „Nu jau viskas, nustok liūdėti.“ O kodėl reikia nustoti liūdėti? Niekada nesakome vaikui: užtenka džiaugtis.
Tėvai / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
Su tuo jausmu mums patiems labai sunku išbūti, o atliepimas tai ir yra – gali būti toks, koks esi, su savo jausmais. Ir su neigiamomis emocijomis, ir su nepatogiais jausmais, su kuriais net ir man nepatogu išbūti. Bazinių pamatinių poreikių atliepimas, žinoma, yra ir pamaitinimas, rūbai, švara, tvarka, bet svarbus ir emocinis atliepimas, reikia mokyti vaiką, kad jo pasaulis yra saugus ir jis priimamas kaip vertybė savaime. Ir jam nieko nereikia daryti.
– Pateikėte ir tokią kartų ir jų patirtų traumų schemą nuo senelių išgyventų karų iki mūsų jaučiamo nerimo. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie ją?
– Jei paprastai, tai neišveiktos, neišdirbtos traumos persiduoda iš kartos į kartą ir tik gilėja. Kam nors vis tiek reikės su jomis išbūti, dirbti, jas pereiti ir taisyti situaciją. Ir tai ne kaltinimas, noriu tai labai akcentuoti – nereikia pradėti diskusijos, kur geriau, lengviau gyventi. Visi turi savo iššūkių ir pamokų, ir mūsų seneliai gyveno labai sunkiu laiku, per karą, kai niekuo absoliučiai negalėjai pasitikėti – tave galėjo išduoti kaimynas, nežinojai, kas bus rytoj.
Jei toje istorijoje mums kas nors nepatinka, prisiimame atsakomybę ir tai keičiame.
Mano močiutė kurį laiką gyveno duobėje. Argi jie tada galėjo galvoti apie kokią nors psichologinę sveikatą, ramybę, saugumo suteikimą? Jei pažvelgtume į valstybes, kurios išgyvena karą, pavyzdžiui, į Ukrainą, šiuo metu ten vyksta gaisro gesinimas. Psichologinės problemos ten prasidės po tam tikro laiko, kai baigsis karas, žmonės atsipalaiduos. Ta karta gyveno kare, o mūsų tėvai – su tėvais, kurie gyveno kare. Visa tai užsisuka kaip ratas.
Negalime kaltinti vieni kitų, nes tai yra mūsų istorijos dalis, mes turime tai priimti. Jei toje istorijoje mums kas nors nepatinka, prisiimame atsakomybę ir tai keičiame.
Senjorai / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
– Jūsų įraše teigiama, kad vyresni žmonės nesupranta depresijos, kitų emocinių sutrikimų. Kodėl taip nutinka, kodėl kartais tvirtinama, kad esame stiprūs ir nereikia išsigalvoti?
– Manau, kad daugiausia tai yra negalėjimas prisiimti savo atsakomybės, pripažinti sau, kad aš irgi padariau klaidų. Žmogaus gyvenimas labai pasikeičia, kai jis pats sau pasako, kad gali klysti: ir ten, ir ten suklydo. Kažkodėl tai kartai yra sunku. Retas kuris gali pasakyti, kad taip, tai buvo mano klaida.
Jie buvo mokomi kitaip, jie turėjo būti neklystantys, visi vienodi, visi geri, tobuli, ir jų vaikai turėjo būti tokie. Tas kaltinimas atsiranda kaip gynyba, atsakomybės permetimas jaunajai kartai. Kad ir kaip juokingai tai skambėtų, bet juk mes patys savo vaikams nepermetame atsakomybės.
[Norisi] kuo švelniau tai pasakyti, bet tai yra atsakomybės klausimas. Kito kaltinimas yra atsakomybės permetimas.
O tada paklausi žmogaus, kada jis vaikystėje jautėsi labiausiai mylimas. Tyla, trunkanti penkias minutes. Ir tada sako: aš nežinau.
– Tačiau šiais laikais ir mes augome su nemažai reikalavimų: kad būtume sėkmingi, daug pasiektume, veiktume ir panašiai. Tai irgi tobulumo reikalavimas?
– Taip, bet yra ir mūsų pasipriešinimas. Jei pažiūrėsime į dar jaunesnius asmenis, keturiolikmečius, jie visai kitokie, kitokie gerąja prasme: jie gali pasakyti „taip, aš suklydau“, jie neturi to tobulumo siekio.
Jei gilintumės į narcisizmo sąvoką, tai yra [manymas], kad turiu būti geriausias, pirmas. O mokykloje kas yra vertinimo sistema, reitingavimas, saulučių skyrimas nuo pirmos iki ketvirtos klasės? Tai ne pažymiai, bet mes skatiname konkurenciją, kad turime būti geriausi, pirmiausi. Kiekvienas orientuojasi, ko nemoka, kur reikia pasistiebti, o kai sueina žmogui 27 metai, jis jaučiasi visiškai nevykėlis, nes neturi nei to, nei ano, nėra taip, kaip galvojo, kad viskas bus.
Depresija / „Shutterstock“ nuotr.
„Dalykai ima slysti iš po kojų“
– Grįžkime prie traumų. Šis žodis vartojamas labai plačiai, sakoma, kad ir 2008 m. ekonominė krizė gali būti kartos trauma, kad pandemija buvo trauma. Kas yra trauma?
– Trauma gali būti tai, kas įvyksta greitai, staigiai ir kelia didelį šoką organizmui, psichologijai. Tai gali būti karas, išprievartavimas, skyrybos. Trauma gali būti ir tai, kas gyvenime neįvyko: neatliepti jausmai, dėmesio trūkumas, meilės neturėjimas ilgą laiko tarpą. Tai ne tai, kad manimi nesirūpino savaitę, nes mama buvo išvykusi, bet kai nuo gimimo, kai net nežinau, kas yra rūpestis, – tai ir bus trauma.
– Kaip atpažinti traumą? Tikriausiai daug žmonių nežino arba net neigia, kad turi traumų?
– Pajusti, kad gyvenime yra trauminių dalykų, yra sunku. Psichologija sudėliota taip, kad dažniausiai tai neigiame. Ir gyvenimas parodo tai per pasirinkimus, per žmones, su kuriais bendrauji, per santykius, į kuriuos veliesi. Galima atkasti, kad kažkas yra ne taip, jei leidžiu su savimi taip elgtis arba esu ten, kur nenoriu būti.
Tremtis (asociatyvi) / A. Ufarto / BNS nuotr.
Trauma veda prie nerimo sutrikimų, žemos savivertės, depresijos. Įveikti traumą yra tarsi pačiam vėl užmegzti ryšį pačiam su savimi.
Jei paklausiu, kurioje vietoje jums kaupiasi stresas, kur kūne jaučiate išgąstį, jei neturite atsakymo, greičiausiai esate atitolęs nuo savo kūno ir pojūčių. Jei greitai užduodamas klausimas, pavyzdžiui, papasakoti apie savo vaikystę ir kaip jautėtės būdamas vaiku, būna, sako, kad vaikystė buvo nuostabi, viskas buvo labai gerai. O tada paklausi žmogaus, kada jis vaikystėje jautėsi labiausiai mylimas. Tyla, trunkanti penkias minutes. Ir tada sako: aš nežinau.
Tik nežinau, kiek verta tai plėsti, nes kiekvienam trauma yra skirtingas dalykas ir kiekvienas su tuo per gyvenimą eina skirtingai. Kai kas niekada į tai nesigilins ir to nespręs.
– Atrodo, kad labai daug kas gali būti trauma, tad kaip reikėtų rasti tą siūlo galą? Ar tai jau aiškinasi specialistai?
– Esu už savišvietą, kad žmogus šviestųsi ir tobulėtų. Pagrindinis klausimas – kiek aš jaučiuosi tvirtai stovintis ant žemės, kiek renkuosi save, kiek pataikauju kitiems ir noriu įtikti. Kiek aš pats žinau savo vertę? Buvimas su savimi rodo sveiką psichologinį būvį. Reikėtų rinktis save, tai, kas man sveika, ko aš noriu, taip turėtų būti. Jei yra kitaip, ieškome priežasčių, kodėl taip yra.
Depresija / E. Blaževič / LRT nuotr.
– O kaip atrodo tas įveikimo procesas, ką reiškia įveikti traumą?
– Traumos mechanizmas yra toks: įvyksta traumuojantis įvykis, psichika tą įvykį pradeda neigti, visus išgyvenimus ir jausmus, kurie susiję su ta trauma, psichika paslepia kūne. Tai iš esmės niekur nedingsta, nors jūs išgyvenate neigimą: jums nieko nenutiko, viskas gerai.
Ateina toks laikas, kai pamatote, jog susikaupę labai daug emocijų ir jos išeina kitaip. Tada greičiausiai kreipiatės į specialistą, nes dalykai gyvenime ima slysti iš po kojų ir po truputį išgyvenate traumą. Išgyventi traumą reiškia priimti tuos jausmus ir juos išgyventi. Mes negalime būti 100 proc. laimingi, jei nebūname 100 proc. liūdni, absoliučiai visi jausmai yra reikalingi. Vieni jausmai yra patogūs, o kiti ne, vienus jausti labai gera, o kitus nemalonu, bet reikia neskubėti, juos išbūti, trauminį įvykį – taip pat. Mes grįžtame ten, išbūname ir gyvename toliau.
Vika Aniulienė / E. Blaževič / LRT nuotr.
– Ar tai susitaikymas su tėvais, seneliais?
– Kas yra susitaikymas? Ar tai susitaikymas, kad viskas gerai, taip galėjo įvykti ir pasikartoti, ar susitaikymas yra ramus priėmimas? Susitaikymas yra priėmimas fakto, kad tai įvyko. Jei įmanoma, randi priežastis, kodėl tai įvyko, supranti, kad nieko tuo metu negalėjai pakeisti ir padaryti. Reikia žiūrėti, kokia tai trauma.
Svarbu pamatyti, kad tie, kurie tuo metu buvo šalia, elgėsi taip, kaip jiems tada atrodė geriausia, iš visos širdies. Kad kitaip negalėjo, jei kalbame apie psichologinį smurtą, bausmių taikymą vaikams. Dabar jie visi, jei galėtų, turbūt elgtųsi kitaip, bet tuo metu elgėsi taip, kaip elgėsi visi, manė, kad taip elgtis geriausia. Tai fakto kaip savo gyvenimo, istorijos dalies, lygiai taip pat vertingos, kaip ir visos kitos gyvenimo dalys, priėmimas. Aš dabar čia esu dėl to, kad tai išgyvenau, be jokio pykčio, atmetimo. Tai yra, sakykime, labiau priėmimas.
Tėvai ir vaikai / D. Umbraso / LRT nuotr.
– Paminėjote, kad psichologinės traumos pasireiškia per kūną, psichosomatiką. Kaip tai nutinka?
– Tai yra tie patys skausmai kūne, kai gydytojai neranda paaiškinimo, nerimo sutrikimai, panikos atakos, kai kūnas įsivaizduoja, kad tuoj mirsi. <…> Svarbu suprasti, kad trauma trunka ilgai, nėra taip, kad prasidėjo panikos sutrikimas dėl to, kas įvyko prieš savaitę ar dvi. Neišgyveni iki galo tos emocijos ir viskas kaupiasi. Tai gali būti galvos, kūno skausmai: bet kas, ko medicina negali paaiškinti, medicininio pagrindo skausmams nėra. Gali būti ir alpimas, sąmonės netekimas, baimė.
Smurto problema niekur nedingo
– Pastaruoju metu viešojoje erdvėje daug kalbama apie smurtą prieš vaikus, plačiai aptarinėjamas atvejis, kai pro langą Klaipėdoje buvo išmestas kūdikis. Daug klausiama, kaip tai galėjo nutikti, nes atrodo, kad smurtas artimoje aplinkoje yra praėjusių laikų problema, keičiasi įstatymai, požiūris, jūs tai irgi minite prie tėvų, senelių gyvenimo normų. Ar pastebite, kad smurtas išlieka?
– Konkrečiai su tuo savo praktikoje nesu susidūrusi. Galbūt tai yra tabu, kad niekas ir nekalba apie smurtą prieš vaikus. Tačiau dirbdama su moterimis dažnai girdžiu apie psichologinį ir fizinį smurtą. Jei tai vyksta prieš moteris, manau, vyksta ir prieš vaikus. Reikia suvokti, kad smurtauja visa visuomenė tylėdama. Jei žinai, girdi, tu irgi smurtauji, prie to prisidedi.
– Turite omenyje, kad smurtu skundžiasi ir maždaug 30 metų ar vyresnės moterys, užaugusios nepriklausomoje Lietuvoje?
– Taip, be abejo. Tai susiję su saviverte, o mūsų, lietuvių, savivertė labai žema. Nueikite į komentarus ir pamatysite ten krūvą piktų žmonių. O piktas žmogus niekada nebūna laimingas. Tai nelaimingi pikti žmonės, o ta agresija susikaupusi išsilieja: kartais komentaruose, kartais kumščiais. Kaip nors reikia pademonstruoti savo galią.
Smurtas artimoje aplinkoje / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
– Norėčiau pasiteirauti apie dešimtąjį dešimtmetį, pastaruoju metu kyla susidomėjimas šiuo laikotarpiu. Jūs užsiminėte, kad trauminiai įvykiai buvo karas, sovietmetis, bet manau, įdomus laikas buvo ir po Nepriklausomybės atkūrimo. Tada ir statistika apie gyventojus gana liūdna, <…> rizikingas vyrų elgesys, kuris veda prie mirčių, sveikatos sutrikimų. Kas įvyko tuo metu, ar pastebite ką nors?
– Įsivaizduoju, kiek man teko tuo laikotarpiu gyventi ir būti, tokie laukinių džiunglių laikai, kai nėra įstatymų, gali daryti, ką nori. Nėra ribų, taisyklių – tave galėjo sumušti, užmušti, laimėdavo tas, kas buvo agresyviausias, pirmiausias. Tas laikas buvo toks.
Visi buvo ištroškę ir pikti dėl laikotarpio, kuris pasibaigė, kai nebuvo galima kalbėti, egzistavo nelygybė, ir staiga atsirado erdvė, kurioje buvo galima išsilieti.
– Kaip suprantu, į ateitį žiūrite optimistiškai, kalbėdama apie vadinamąją Z kartą. Kada traumos praeina?
– Manau, kad kiekviena karta patiria savų traumų, iššūkių. Kiekviena karta tikriausiai vis geriau supranta atsakomybę prieš save, savo gyvenimą. Mes įgaliname save. Pažiūrėkime, kaip per 30, 40 metų pajudėjo moterys, tai nerealu. Įsivaizduokite, jos pradėjo skirtis, išeiti iš toksiškų santykių – pasakyti, kad man netinka. Viskas eina tik geryn. Žiūrint į vaikus, paauglius – auga nesugadinta, išmylėta karta.
PSICHOLOGINĖ PAGALBA
Psichologinės pagalbos tarnyba
Kontaktai
Skubi pagalba
Pagalba galvojantiems apie savižudybę arba ieškantiems pagalbos artimajam
Pagalba ir aktuali informacija nusižudžiusiųjų artimiesiems
Patikima informacija apie emocinę sveikatą ir psichologinę pagalbą
Pagalba organizacijoms, bendruomenėms, asmenų grupėms ar šeimoms po krizinių įvykių
(I–V 9.00–19.00 val., VI 9.00–15.00 val.)
(individualios psichologo konsultacijos gyvai, per Skype ar Messenger)
Antakalnio g. 97-47, Vilnius (I–V 16.00–20.00 val., VI 12.00–16.00 val.)
Emocinė parama teikiama jaunimui, budi savanoriai konsultantai
(visą parą kasdien)
I-VI 18.00–00.00
Emocinė parama vaikams, paaugliams, budi savanoriai konsultantai, profesionalai
(I–VII 11.00–23.00 val.)
I–V 17.00–23.00
Atsako per 24 val.
Linija „Doverija“
Emocinė parama paaugliams ir jaunimui rusų k., budi savanoriai konsultantai
I-VII (kasdien) 16.00 – 19.00 val.
Emocinė parama suaugusiesiems, pagalbą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai
(visą parą kasdien)
I–V 17.00–20.00 val.
Emocinė parama moterims, pagalbą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai
(visą parą kasdien)
(kiekvieną dieną 17.00–22.00 val.)
Atsako per 24 val.
Emocinė parama vyrams, telefonu konsultuoja specialistai
(I–V 10.00–14.00 val.)
Atsako per 72 val.
Emocinė parama tėvams, pagalbą teikia psichologai
(I – V 9.00–13.00 val. ir 17.00–21.00 val.)
Emocinė parama senjorams, pagalbą teikia profesionalūs konsultantai, reguliariai bendrauja savanoriai ir kiti senjorai
(I – V 8–22 val., VI – VII 11–19 val.)
Skambučiai visais šiais numeriais yra nemokami. Skambučius apmoka LR socialinės apsaugos ministerija.
Skubi psichologinė ar psichinė pagalba psichikos sveikatos centre visada suteikiama be eilės.
